Monika Morkūnaitė. Ar įmanomas klestėjimas be teisingumo?

Kritikuodamas socialinio teisingumo idėją, austrų ekonomikos mokyklos atstovas Friedrich von Hayek teigė, jog tai yra tuščia sąvoka. Anot jo, teisingumas iš principo gali būti tiktai asmeninis, o reikalauti teisingumo iš „nuasmenintų“ procesų esą paprasčiausiai iracionalu. Tai atskleidžia manymą, jog laisvos – t.y. nuo bet kokio valstybinio reguliavimo „emancipuotos“ – rinkos veikimas, vieną kartą ją tinkamai užkūrus, toliau yra visiškai savaiminis, autonomiškas procesas, nereikalaująs nei menkiausio išorinio prisilietimo. Kartu bet koks apeliavimas į socialinę nelygybę ir siekį su ja kovoti sutinkamas kaip neleistinas savaiminės tvarkos trikdymas.

Patikėti laisvosios rinkos natūralumu nėra taip jau sunku, ypač ekonominės globalizacijos sąlygomis. Kaip teigė Vytautas Rubavičius, patys globalizacijos procesai, kadangi yra nepriklausomi nuo pavienio žmogaus valios, savaip palaiko natūralistinę „dėsnio“ sampratą[1]. Jie skatina manyti, jog visa, ką sunku suvokti per individualios egzistencijos perspektyvą, yra nepaveikiama ir todėl nekliudytina nelyginant šventa karvė (tai, beje, regisi ganėtinai panašu į krikščionišką Dievo valios koncepciją, skirtumas tik tas, jog liberalai tokią sakralią duotį atranda šiapusybėje). Kitaip tariant, įsivaizduojama, jog laisvosios rinkos sugeneruota sistema yra sistema „pagal nutylėjimą“, o bet kokios alternatyvos yra beveik donkichotiškas mėginimas pakeisti tai, kas natūralu. Tačiau dažnai pamirštama, jog pats laisvosios rinkos konstruktas tėra graži teorinė idealizacija, niekada neegzistavusi realybėje. Dar klasikinis ekonomikos teoretikas Adam Smith labai aiškiai konstatavo, jog patsai rinkos veikimas viso labo tėra dirbtinėmis institucijomis – taigi, atitinkamu reguliavimu (!) – palaikoma ekonominės organizacijos forma, jokiu būdu natūraliai ir neišvengiamai „neišplaukianti“ iš žmogaus prigimties. Tokiu atveju bet koks kalbėjimas apie „nuasmenintą“, kone mistinio pobūdžio vyksmą paprasčiausiai netenka prasmės, nes akivaizdu, jog bet kuri socialinė-ekonominė santvarka visuomet yra kuriama ir reprodukuojama valingai. Be to, ir pačią laisvąją rinką A. Smith suvokė kiek kitaip nei šiandien, t.y. kaip laisvus smulkių individualių įmonių ir amatininkų mainus užtikrinančią sistemą, kur nei viena įmonė nepaveikia kainų, o ne kaip globalią,  stambiųjų korporacijų dominuojamą rinką.

Vadinasi, ir pati socialinio teisingumo idėja šiame kontekste turėtų būti suprantama ne kaip utopinė ir intervencionalistinė vizija, o kaip vienas iš būdų kurti atitinkamą socialinę-ekonominę visuomenės sąrangą. Kitais žodžiais sakant, socialiai orientuota ekonomika suvoktina ne kaip natūralaus status quo keitimas, o kaip liberalų ginamai laisvajai rinkai alternatyvi, lygiai kaip ir ši – sąmoningai ir tikslingai – kuriama sistema.

Socialinio teisingumo sampratų bei interpretacijų esama daug ir įvairių, bet bendrai galima pasakyti, jog ši sąvoka visų pirma atskleidžia svarstymą, kaip visuomenėje turėtų būti paskirstyti resursai. Mąstymas apie socialinį teisingumą neišvengiamai įveda į vadinamosios normatyvinės, konkrečiau – gerovės ekonomikos lauką, neatsiejamą nuo tam tikrų vertybinių įsitikinimų. Vis dėlto šiandien dažnai linkstama manyti, kad didžiuoju socialinių mokslų idealu tapęs vertybinis neutralumas yra ne tik įmanomas, bet ir taikytinas natūraliose visuomenės gyvenimo srityse. Kaip teigė Miltonas Friedmanas, Vakarų pasaulyje dominuoja tendencija, kada žmonės užima skirtingas pozicijas ekonominiais klausimais ne dėl savo įsitikinimų, o dėl to, kokius faktinius su tuo susijusius spėjimus galima atlikti. Todėl, anot M. Friedmano, nuomonių skirtumai šioje dimensijoje gali mažėti atitinkamai progresuojant pozityviajai (nuo vertinamųjų teiginių atsiriboti siekiančiai) ekonomikos mokslo sričiai[2]. Savaime tai nėra blogai, tačiau nesunku suprasti, kad nekontroliuojama mokslinio pozityvizmo ekspansija šioje situacijoje ilgainiui pakerta ne tik gebėjimus, bet ir apskritai poreikį mąstyti. Juk paprastai kvestionuojant ekonominės santvarkos pagrindus kaip argumentai pasitelkiami ne filosofiniai (taigi neišvengiamai vertybiniai) aspektai, o neva neutralaus, taigi ir neišvengiamai teisingo, mokslo postulatai. Šitaip pamirštama, jog pozityvioji, nuo bet kokio vertybinio šešėlio išsivaduoti mėginanti ekonomikos šaka konkrečioje visuomenėje viso labo gali pasitarnauti daugų daugiausiai kaip techninė disciplina, padedanti maksimizuoti efektyvų išteklių panaudojimą, tačiau ji nieko nepasako apie tai, kaip ta visuomenė turėtų veikti iš tiesų. Ekonomikos efektyvumas, neneigiant jo svarbos, yra tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių sudėtingą visuomenės gyvenimo sąrangą.

Sąmoningai „ištraukiant“ ir kone sudievinant vienintelį efektyvumo elementą ilgainiui ima atrodyti, jog tai ir yra esminis bei natūralus tikslas, į kurį turėtų veržtis visuomenė, o visa kita – socialinis teisingumas, nacionaliniai interesai, kultūriniai aspektai – tėra atgyvenusios liekanos, į kurias apeliuoti gali tik reakcingas ir nepakankamai apsišvietęs protas. Kadangi liberalus požiūris į pirmąjį planą iškelia būtent gerovės maksimizavimą, nesunku suprasti, jog pozityvistinis ekonominių reiškinių traktavimas iš tiesų sukuria teisingumo iliuziją – ima atrodyti, kad vien tik efektyvumo didinimu suinteresuota ir nuo kitų visuomenei svarbių siekių atitraukta ekonomika yra toji tikroji, „nepaliesta“ tvarka, kuri, veikdama laisvai, sukuria geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau tai yra iškreiptas tikrovės vaizdas. Kaip teigė Karlas Polanyi, „šėtoniškam“ darbo jėgos, žemės ir pinigų rinkos malūnui visiškai nerūpi nei visuomenės organizacija, nei nacionaliniai interesai, nei bendra aplinka, todėl atitinkami apsauginiai mechanizmai yra neišvengiami. Pasak V. Rubavičiaus, minėtas rinkos vaizdinys paremtas supaprastintu įsitikinimu, kad pelno maksimizavimą rinkos subjektas įgyvendina tam tikroje „beorėje erdvėje“, o ne tradicijų, teisės normų ir įvairių vertybių kontekste[3]. Jokioje realiai, ne technokratiniuose brėžiniuose egzistuojančioje visuomenėje ekonomikos efektyvumas niekada negali būti vienintelis ją apibrėžiantis socialinės gerovės matas, tad akademikai, kalbantys apie socialinės nelygybės problemą, neturėtų kompleksuoti ar būti kaltinami dėl neva per menko savo „moksliškumo“.

Laisvosios rinkos, mokslinio autoriteto ir drauge teisingumo jausmo sutapatinimą Lietuvoje galima aiškinti sąsajomis su Nepriklausomybės atkūrimą lydėjusiais lūkesčiais. Šie, be jokios abejonės, apėmė ne tik orų ir pasiturintį gyvenimą, bet ir taiką, politinę laisvę bei kokybišką demokratinę sistemą. Akivaizdu, kad mąstymas apie laisvąją rinką šiuo atveju neretai sukelia savaeigę asociacijų grandinę, kur tokia rinkos sistema atrodo neišvengiamai prišlieta prie ką tik išvardintų idealų. Bet iš tiesų čia ne tik nesama būtino ryšio, bet ir randasi akivaizdūs prieštaravimai. Pavyzdžiui, demokratijos veikimui, savaime suprantama, reikalingas tam tikrų tapatybinių apibrėžčių vienijamas demosas, arba politinė tauta. Ši negali egzistuoti vien tiktai objektyviai – jos buvimui esmiškai reikalingas iš „vidaus“ kylantis savęs pačios suvokimas, pavienių visuomenės narių tapatinimasis, subjektyvus savęs priskyrimas vieningam esiniui. Radikali laisvosios rinkos samprata šiuo atveju tampa ydinga tuo požiūriu, kad neišvengiamai implikuoja tiek metodologinį, tiek ir grynai ontologinį individualizmą, atmesdama realų struktūrinių darinių egzistavimą. Pastarieji čia suvoktini ne tik institucine, bet ir grynai normatyvine prasme, kaip tam tikra socialinė sanglauda ar kolektyvinės egzistencijos pajauta. Tačiau net ir tokie, atrodytų, demokratinio subjekto egzistencijai tiesiog būtini komponentai kaip bendrasis gėris, efektyvumo idėjos užvaldytiems biurokratams regisi kaip pramanytos iliuzinės sąvokos, apie kurias mąstyti ar juo labiau viešai kalbėti darosi paprasčiausiai gėda. Bet kaip tik tam, kad politinė tauta egzistuotų ne kaip pavienių individų, siekiančių savo „asmeninių tikslų“, agregatas, yra reikalingi subtilesni, įprastą buitinę žiūrą peržengiantys kultūriniai ir socialiniai saitai. Jei net milžinišką emigraciją Lietuvoje jau darosi madinga „nuprobleminti“ ir žiūrėti į tai kaip į natūralų „asmeninių siekių realizavimą“, tampa aišku, kad bet koks ryšys tarp ekonominės gerovės ir valstybingumo yra paprasčiausiai eliminuojamas. Apskritai, ima atrodyti, kad valstybingumo ir politinės tautos egzistavimo prasmę grindžiantys teoriniai argumentai yra taip įnirtingai diskredituojami, kad apeliavimas į juos imamas suprasti kaip sentimentalus naivumas. Ir vis dėlto neįmanoma nepastebėti elementaraus prieštaravimo tarp to, ką vadiname asmeniniu ir ekonominiu gerbūviu. Asmeniniam gerbūviui, kaip visuminiam žmogaus klestėjimui, reikalinga tiek ekonominė, tiek socialinė, tiek kultūrinė ir dvasinė gerovė, todėl „išplaunant“ iš jo savasties paskutinius tris elementus pati ekonominė gerovė paprasčiausiai netenka prasmės. Kitaip tariant, jei žmogus niekada neegzistuoja vien tik materialiai, kodėl jo kaip visumos laimė ir gerovė turėtų būti matuojama išimtinai ekonominiais parametrais?

Demokratijai, funkcionuojančiai realioje, taigi ne tik materialia gerove suinteresuotoje žmonių visuomenėje, yra būtini papildomi socialinę sanglaudą garantuojantys principai. Socialinis teisingumas yra vienas iš tokių mėginimų „apkarpyti“ išvešėjusį ekonominės laisvės krūmą suteikiant jam kiek įmanoma priimtinesnį pavidalą. Liberalų ir libertarų mėgstama pastaba apie tai, jog socialinis teisingumas yra itin abstraktus ir todėl tuščias ar netgi pavojingas konceptas, yra verta dėmesio tuo požiūriu, kad, jų teigimu, socialinis teisingumas nėra tapatus asmeniniam teisingumui. Bet ir pastarąjį apibrėžti yra ne ką lengviau – ypač gyvenant moralinio reliatyvizmo sąlygomis. Nepaisant to, lygiai taip pat kaip ir asmeninis, socialinis teisingumas gali būti elementari visuomenės susitarimo (nebūtinai tiesiogine prasme) išdava.

Čia svarbu suvokti ir tai, kad patsai asmeninis teisingumas savaime nurodo į tam tikrą platesnį socialinį kontekstą ir šia prasme negali būti visiškai „asmeninis“. Teisingumas ne tik yra reikalingas išimtinai visuomenėje, bet tik joje ir gali būti įsisąmonintas. Juk jei teisingumo normos kiekvieno visuomenės nario būtų suprantamos skirtingai, apie jokį teisingumą išvis nebūtų įmanoma kalbėti (vargu net ar egzistuotų ši sąvoka). Todėl panašu, kad teisingumas apskritai tegali būti mąstomas tik kaip holistinės prigimties dalykas, ir šia prasme sunku pagrįsti bet kokį pastarojo skirstymą į „asmeninį“, „socialinį“ ar kitokį. Net pervadinus „asmeninį“ teisingumą „moraliniu“ netruktų pasimatyti, jog ir tuomet, kada kalbama apie socialinį teisingumą kaip tinkamą išteklių visuomenėje paskirstymą, neišvengiamai remiamasi moraliniais įsitikinimais, todėl tai vėlgi yra iš esmės neatskiriamos sferos. Diversifikuoti teisingumo sąvoką racionalu nebent kalbant apie skirtingus kontekstus, kuriame šis reiškiasi, bet ne skirstyti pačioje teisingumo sąvokoje glūdintį turinį.

Paminėtina ir tai, kad socialinis teisingumas nebūtinai turėtų būti suprantamas kaip perskirstymas. Pastarojo kritikai neretai atkreipia dėmesį, kad atotrūkis nėra tapatus realiai skurstančiųjų padėčiai ir kad šiandienės integruotos rinkos sąlygomis net patys skurdžiausi visuomenės sluoksniai vis dėlto gyvena geriau nei ankstesnių kartų žmonės. Tačiau tuomet ir vėl tenka grįžti prie to, kad jautrumas atotrūkiui arba nelygybei yra kur kas subtilesnis aspektas ir siejasi toli gražu ne vien tiktai su materialios gerovės lygiu. Pavyzdžiui, kaip teigė esminių gebėjimų lygybės koncepciją išplėtojęs ekonomikos teoretikas Amartya Sen, net ir tuomet, kada regime, pavyzdžiui, žmogų su negalia, turintį labai mažai poreikių ir nereikalaujantį daug „resursų“, mums kažkodėl atrodo teisinga suteikti jam gėrybes, kuriomis naudojasi kiti ir kurios akivaizdžiai palengvina socialinį ir (ar) fizinį asmens egzistavimą[4]. Tai tampa dar suprantamiau žvelgiant į šią situaciją iš visuomenės perspektyvos: tokios problemos kaip alkoholizmas, nusikalstamumas ar netgi menkas pilietinis ir (ar) politinis įsitraukimas gali tapti didėjančio atotrūkio visuomenės viduje pasekmėmis. Ir tai toli gražu nėra vien tik pajamų ar turto nelygybė, į kurią, mažėjant skurstančiųjų sluoksniui, būtų galima žvelgti nuosaikiau. Visa, kas sudaro visuomenės ekonominį, socialinį, kultūrinį ir netgi politinį sąstatą, yra taip tampriai susiję, kad manyti, jog socialinė nelygybė tėra ekonominis ir ekonominėmis priemonėmis spręstinas klausimas, būtų daugiau nei trumparegiška.

Anot Boguslavo Gruževskio, progresyvumas turėtų būti tuo mažesnis, kuo platesnės šalyje esama viduriniosios klasės. Lietuva, akivaizdu, išsiskiria tuo, jog viduriniosios klasės joje esama itin nedaug. To priežastis, pasak Vytauto Radžvilo, yra ta, kad dėl ypatingu būdu vykdytos viešojo turto privatizacijos atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje paprasčiausiai nebūta sąlygų susiformuoti pakankamai diferencijuotai visuomenei su gausia viduriniąja klase, o to natūrali pasekmė buvo pasidalinimas į turčių ir vargšų visuomenę.  Ir vis dėlto būtent vidurinioji gyventojų klasė yra esmingai svarbi bendrai demokratijos būklei: tokio pobūdžio politinėje sistemoje ji tampa tarytum visuomenės stuburu, ženkliai prisidedančiu ne tik prie socialinio stabilumo, bet ir sveiko, politiškai diferencijuoto demoso, įgalinančio partinę konkurenciją ir atstovavimą skirtingiems gyventojų sluoksniams. Taigi mažesnis atotrūkis drauge sukuria prielaidas politinės tautos brendimui, o kartu – realiam demokratijos funkcionavimui.

Vadinasi, socialinio teisingumo reikšmė toli gražu nėra sumenkusi šiandien, dominuojant globalios rinkos sąlygoms. Priešingai, mąstymas apie socialinę nelygybę ir iš to kylančias grėsmes tapo kaip niekada aktualus ir prasmingas. Nepaisant kalbų apie augančią ekonomiką, visuomenėje tvyrantis neteisingumo jausmas toliau „sėkmingai“ aitrina susvetimėjimą, iš to kylantį nusikalstamumą bei prastėjančią demografinę situaciją. Valdžios atstovų ir kai kurių ekspertų mėginimas neigti šią problemą negali jos išspręsti ir, aiškiai kalbant, yra elementarus pasityčiojimas iš žmonių, kurie, net ir nuoširdžiai mylėdami savo šalį, neretai tampa priversti rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo nuolatinio pažeminimo sąlygomis, kada net būtiniausi maisto produktai ilgainiui tampa nebeįperkami. Galbūt iš tiesų valdžia, nelaikanti etikos normų kosmoso sritimi ir nuoširdžiai besirūpinanti piliečių gerove, yra utopija, bet tai atrodo vienintelis būdas išspręsti susidariusią situaciją iš esmės. Efektyvumo, investicijų pritraukimo ir augančio BVP sąvokomis žongliruojantys technokratai nėra tie, kurie turėtų valdyti valstybę. Jų pečiams tai yra paprasčiausiai per sunki našta.

[1] Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. Vilnius: Kitos knygos, 2010, 162.

[2] Milton Friedman, „The Methodology of Positive Economics.“ Kn. Milton Friedman, Essays in Positive Economics. Chicago: University of Chicago Press, 1966, 5-6. 

[3] Rubavičius, 166-167. 

[4] Amartya Sen, „Equality of What?“ The Tanner Lecture on Human Values, 1979, 217-218.