Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a.

Petras Gaučas Ištrauka iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX i...

Petras Gaučas
Ištrauka iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, nuo minėto lietuvių kalbos arealo atskilo nemažas lietuvių kalbos plotas, apimantis didžiumą dabartinio Varenavo rajono [dabar Baltarusija] ir dalį Šalčininkų rajono – Dieveniškių apylinkes (ištisai) bei vidurinę rajono dalį (dabartines Butrimonių ir Gervėčių apylinkes [dabar Baltarusija]). Vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, toliau plintant baltarusių kalbai, minėtasis lietuvių kalbos plotas suskilo į atskiras salas: Pelesos, Plikių–Asavos, Benekainių–Armoniškių, Butrimonių, Dieveniškių. Lenkijos okupacijos metais lietuvių kalba čia nyko toliau, lietuviškos salos sparčiai tirpo. Pokario metais Dieveniškių apylinkės priklausė Lietuvos TSR, tačiau tuometinė Respublikos vadovybė nesiėmė reikiamų priemonių, kad sustabdytų lietuvių kalbos nykimą šiose apylinkėse. Ji toliau geso. Prie to prisidėjo nelietuviai ūkių vadovai, gausūs migrantai iš Baltarusijos.

Istorikai M. Balinskis ir T. Lipinskis, kalbėdami apie lietuvių kalbos išplitimą Ašmenos apskrityje (Dieveniškių apylinkės carinės Rusijos valdymo metais priklausė šiai apskričiai – buvo jos vakariniame pakraštyje) XIX a. pirmosios pusės viduryje, nurodė, jog „Ašmenos apskrityje lietuvių kalba tarp kaimo žmonių išliko: pirmiausia palei Lydos apskritį – Dieveniškėse, Norviliškėse, Surviliškėse, Lipniškėse, Geranainyse ir gretimuose valsčiuose; palei Vilniaus apskritį – Graužiškėse, Velbutave, Klevyčioje…; palei Naugarduko apskritį – Bokšto seniūnijoje, Trobų parapijoje apie Takoriškes, visoje Yvijos parapijoje. Keliaujant iš Ašmenos Alšėnų traktu į Vyšniavą, lietuviškai nekalbama, tik Lazūnuose pradeda kalbėti. Ten tarp rusiškai (baltarusiškai – P. G.) kalbančių kaimų lietuviškai kalbančių yra netgi seniūnijoje, vadinamoje Lotevka“. Lydos apskrityje, iš vakarų ir pietvakarių pusės besiribojančioje su Dieveniškių apylinkėmis, to paties šaltinio žiniomis, „lietuviškai kalba dar palei Ditvos upę, Žirmūnuose, Benekainyse, Baltininkuose, apie Eišiškes ir net už Lydos iki Nemuno“.

Taigi XIX a. pirmosios pusės visuryje Dieveniškių apylinkės buvo ištisiniame lietuvių kalbos areale, tiksliau – jos pusiasalyje, į kurį įėjo dabartiniai Varenavo ir Šalčininkų rajonai, taip pat nemaži plotai į rytus bei pietryčius nuo Dieveniškių, t.y. didesnė Yvijos rajono dalis (išskyrus jo rytinę dalį už Beržuonos upės ir vietoves, esančias į šiaurę nuo Jūrotiškių), pietvakarinė Ašmenos rajono dalis (apie Klevyčią, Graužiškes, Velbutavą) bei kai kurios Lydos rajono vietos („už Lydos iki Nemuno“ ir kt.).

Aptariant Lietuvos–Baltarusijos paribio kalbų paplitimą XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, dažniausiai naudojamasi Vilniaus guvernijos dvarininkų vadovo A. Pliaterio 1890 m. surinktais Vilniaus gubernijos etnolingvistinės gyventojų sudėties anketiniais duomenimis, kuriuos apibendrino ir paskelbė spaudoje asmuo, pasivadinęs Anonimu. Lenkų kalbininkas J. Rozvadovskis pagal šiuos duomenis sudarė Vilniaus gubernijos lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį. Lietuviška buvo Sedlisko valsčiaus šiaurės vakarų dalis, besiribojanti su Dieveniškių valsčiumi (Armoniškių ir Pašelių seniūnijos bei Palipnicos seniūnijos šiaurinė dalis). Tačiau kai kuriuose šio valsčiaus lietuviškos dalies kaimuose jau buvo prasidėjęs lietuvių baltarusėjimas. Tai yra nurodęs ir pats A. Pliateris, aprašydamas Pašelių seniūniją: „Senieji kalba lietuviškai, jaunimas – baltarusiškai“.

Anonimo duomnimis, visame Šalčininkų rajone labiausiai paplitusi buvo baltarusių kalba, kuria namuose kalbėjo pusė žmonių (51%, apie 14 tūkst. gyventojų). Lietuviškai kalbėjo kas trečias žmogus (apie 10 tūkst.), mažiausiai – lenkiškai (tik 2%, 0,6 tūkst.) ir rusiškai (mažiau kaip 1%, 0,2 tūkst.). Duomenys apie baltarusių ir lenkų kalbomis kalbančiųjų skaičių verti dėmesio, nes šių duomenų autoriai – grafas A. Pliateris ir, atrodo, pats Anonimas – lenkiškos orientacijos šalininkai.

Vėlesnių carinės Rusijos gyventojų apskaitų (tiek 1897 m. gyventojų surašymo, tiek 1909 m. vietos administracijos surengtos apskaitos) duomenys buvo paskelbti apskritimis. Palyginus Anonimo duomenis su 1897 m. surašymo duomenimis, matyti, jog lietuvių procentas Ašmenos ir Lydos apskričių kaimuose sumažėjo: pirmoje – nuo 12,1 iki 9,0%, antroje – nuo 9,4 iki 3,9%. Truputį padaugėjo lenkiškai kalbančiųjų: ženkliau – Lydos apskrityje (nuo 1,4 iki 1,6%). Abiejose apskrityse ryškiai vyravo baltarusiškai kalbantys, kurie sudarė apie 80% visų gyventojų.

Tarp šių surašymų laiko tarpas nedidelis – 7 metai, dėl to neįmanma, kad lietuvių procentas būtų galėjęs taip sumažėti dėl etnolingvistinių procesų. Peršasi išvada, kad dvikalbiai (kalbantys lietuviškai ir baltarusiškai) žmonės 1897 m. gyventojų surašymo metu buvo daug nuosekliau negu Anonimo priskiriami prie baltarusiškai kalbančiųjų.

1909 m. apskaitoje gyventojų etninė sudėtis buvo nustatyta ne pagal jų kalbą, kai 1890 ir 1897 m., bet pagal etninę savimonę. Taigi šių dviejų surašymų duomenys yra nepalyginami. Tačiau juos lyginti svarbu kitu aspektu – jie rodo gyventojų kalbos ir etninės savimonės skirtumus. Laiko tarpas tarp 1897 ir 1909 surašymo tėra 12 metų, taigi per tokį trumpą laiką kalba negalėjo staigiai pakisti. Kai kuriose Vilniaus gubernijos apskrityse (Vilniaus, iš dalies Trakų) toks palyginimas atskleidžia prasidėjusį lenkiškos etninės savimonės plitimą tiek tarp lietuviškai, tiek tarp baltarusiškai (vadinamąja praprastąja kalba) kalbančių katalikų tikybos gyventojų, ypač tarp dvikalbių ir trikalbių (kalbančių lietuvių–lenkų, baltarusių–lenkų, lietuvių–baltarusių–lenkų kalbomis). Antai Vilniaus apskrities kaimuose 1897 m. lenkiškai kalbantys sudarė 12%, o 1909 lenkais užrašyta net 47,1% visų gyventojų, Trakų apskrityje – atitinkamai 11,2 ir 21,8%. Be abejo, reikšminga šioms apskritims buvo ir Vilniaus miesto kaimynystė.

Mūsų aprašomose apskrityse lenkų dalis tarp visų gyventojų 1909 m. buvo maždaug tokia pat kaip ir lenkiškai kalbančiųjų dalis 1897 m.: Lydos apskrityje – 5,9% (1897 m. – 4,2%), Ašmenos apskrityje – 1,4% (1,6%). Tai rodo, jog XX a. pradžioje šiose apskrityse lenkiška etninė savimonė dar nebuvo išplitusi.

Ašmenos apskrityje 1909 m. lietuvių dalis buvo panaši kaip 1897 m. (atitinkamai 4,9 IR 3,9%), o Lydos apskrityje – gerokai sumažėjusi (nuo 9,0 iki 2,0%). Taigi dar XIX a. 7–9 dešimtmečiais Lydos ir Ašmenos apskrityse buvęs ištisinis lietuvių kalbos plotas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tapo labai suslavėjęs. Tiesa, lietuvių kalba daugumoje šeimų čia nebuvo pamiršta. Žinių apie lietuvių kalbos vartojimą karo išvakarėse yra surinkę kunigai, kurie, ilgesnį laiką gyvendami savo parapijose, domėjosi, kiek yra lietuviškai kalbančiųjų. Tokie duomenys buvo skelbiami atgautoje lietuviškoje spaudoje. Iš jų matome, kad Ašmenos apskrityje lietuviškai kalbėjo maždaug ¾ visų Dieveniškių, Lazūnų parapijos gyventojų, 1/2–2/3 Armoniškių, apie 1/3 Surviliškių, apie 1/5 Dūdų, Trobų (apie Takoriškes), Graužiškių parapijiečių; Lydos apskrityje lietuviškai kalbėjo beveik visi Rudnios, Dubičių parapijų gyventojai, 2/3–3/4 visų Rodūnios, Nočios, Butrimonių, Asavos, Varenavo parapijiečių, apie 1/2 Kalesninkų, 1/3–1/2 Eišiškių, Benekainių, 1/4–1/3 Trakelių, Žirmūnų, Užubalio, iki 1/5 Lydos parapijiečių; Vilniaus apskrities pietinėje dalyje: 1/2 Šalčininkų, 1/3 Šalčininkėlių parapijiečių.

Iš XX a. pradžios statistinių šaltinių Ašmenos ir Lydos apskrityse daugiausia lietuvių – 58,7 tūkst.  – rado lietuviai kunigai 1910 m., o mažiausiai – 16,4 tūkst. – 1909 m.  gyventojų apskaita. Skirtumas – 42,3 tūkst. žmonių. Tai, be abejo, buvo lietuviškai kalbantys žmonės, tačiau greičiausiai jau pramokę baltarusių („paprastosios“) kalbos, antraip kažin ar jie būtų buvę užrašyti rusais (t.y. baltarusiais). Vadinasi, XX a. pradžioje aprašomose teritorijose tarp lietuviškai kalbančių gyventojų buvo apie 50 tūkst. dvikalbių (arba, tiksliau, ties nutautėjimo riba buvusių lietuvių). (Čia priskaičiuota ir Vilniaus apskrities pietinės dalies parapijų dvikalbiai gyventojai.) Jei ne pilsudskinės Lenkijos klasta, po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba šiose žemėse būtų atgijusi.

Žinių apie etnolingvistinę aprašomojo krašto gyventojų sudėtį tarpukario metais pateikia Lenkijos gyventojų surašymo duomenys. Surašymai vyko 1919, 1921 (Dieveniškėse nebuvo) ir 1931 m. Jų duomenys tendencingi – labai padidinti lenkų ir sumažinti kitų tautybių gyventojų skaičiai. Beveik visi baltarusių („paprastąja“) kalba kalbantys krašto gyventojai tapo lenkais. Lenkais buvo užrašyta ir didelė dalis lietuvių, ypač tuo atveju, jei šie būdavo pramokę lenkų arba „paprastosios“ kalbos. daugumos aprašomojo krašto gyventojų savo tautinės priklausomybės supratimas buvo miglotas, tad surašinėtojams nebuvo sunku „padėti“ išsirinkti tautybę. Pažymėtina, jog lenkais okupacinė valdžia sugebėjo užrašyti net dalį judėjų tikybos gyventojų, t.y. žydų.

Lenkijos okupacijos metais daugeliui Dieveniškių (ir kaimynynių valsčių) gyventojų, kalbančių baltarusiškai („paprastąja“ kalba), okupacinės valdžios bei lenkų kunigų jau buvo įskiepyta lenkiška tautinė savimonė.

Karo pabaigoje ir pokario metais Dieveniškių apylinkėse, kaip ir visame Vilniaus krašte, įvyko ženklių tautinės gyventojų sudėties pakitimų. Daug gyventojų, laikančių save lenkais, išvyko į Lenkiją.

Susiję

Skaitiniai 2055010650573961766
item