Birutė Raginytė-Žemaitienė. „Kiekvienoj ląstelėj lietuvybė gyveno“

Skaitytojams pristatome pirmąją publikaciją iš gyvosios istorijos pokalbių ciklo „Vilniaus Golgota“ apie gyvenimą Vilniuje ir Pietryčių Lie...

Skaitytojams pristatome pirmąją publikaciją iš gyvosios istorijos pokalbių ciklo „Vilniaus Golgota“ apie gyvenimą Vilniuje ir Pietryčių Lietuvoje 1920-1939 metais Lenkijos okupacijos sąlygomis. Pavadinimas „Vilniaus Golgota“ pasirinktas legendinių Vasario 16-osios Akto signataro ir pirmosios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus Mykolo Biržiškos liudijimų apie lietuvių gyvenimą okupuotame Vilniuje atminimui. 

Pirmoji pašnekovė, Rytų Lietuvoje visą gyvenimą praleidusi mokytoja Birutė Raginytė-Žemaitienė, ir įpusėjusi devintą dešimtį rūpinasi sertifikuotu ekologišku ūkiu, yra lankoma kelių kartų mokinių, aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, seka politines aktualijas, o labiausiai saugo savo meile Lietuvai krašte garsėjusio senelio pasą, išduotą lenkų okupacinės valdžios. 2013 metais ji savo iniciatyva Vilniuje viena surinko daugiau nei du tūkstančius Prezidentei adresuotų šalies piliečių parašų prieš dvikalbių viešųjų užrašų įteisinimą Lietuvoje. Jei toks atsidavimas ką ir stebina, tai tik ne pačią ponią Birutę, kurios visa vaikystė prabėgo Lenkijos okupuotame, nors tuo laiku beveik ištisai lietuviškame Ignalinos krašte pavydžiai dairantis į Nepriklausomą Lietuvą. Apie patirtis, suformavusias šventą pagarbą gimtajai kalbai ir begalinį rūpestį per visą XX amžių slavinta Rytų Lietuva, atsiminimais dalinasi pati B. Žemaitienė. 

- Ponia Birute, pradėkime nuo nekuklių klausimų. Kiek jums metų? Ne kiekvienas gali iš patirties kalbėti apie prieškario „Vilniaus kraštą“.

- Niekada negalvojau, kad sulauksiu tiek metų. Gimiau gruodžio 8 dieną, per Nekalto Prasidėjimo šventę, 1931 metais. 

- Tuo metu nedaugelis kaimo vaikų išeidavo į mokslus. 

- Mokiausi gerai, visus egzaminus išlaikydavau penketais. Mokytis mane pasiėmė tik seserys, nes tėvas sakė „reikia drobes aust, ką kraičio užsidėsi?“. Vėliau, studijų metais, turėjau problemų, bet ne dėl mokslų, o dėl komunistams nepriimtino elgesio. Kai buvau studentė, nestojau į komjaunimą ir buvau auklėta, kad didžiausia gėda segtis komjaunuolio ženkliuką. Fakulteto komjaunimo sekretorius Rimas kartą priėjo ir įsegė, o aš pati prie jo iškart ir nusisegiau. Draugės paprotino, kad turėsiu problemų, tai po to ilgai turėjau jam gerintis.

Birutė Raginytė (dešinėje) mokyklos metais Vilniuje
- Prieš pradedant pokalbį parodėte savo senelio pasą, sakėte, jog tai brangiausias šeimos palikimas. Kodėl?

- Mano diedukas buvo visom jėgom už lietuvybės išsaugojimą. Mūsų gimtame Ignalinos krašte Lietuva buvo tik trumpai užėjusi, o šiaip vis gyvenom okupacijose, bet išlaikėm savo lietuvišką kalbą ir sąmonę. Diedukas buvo parapijos sūdziá (teisėjas) ir visaip kovojo, kad būtų išlaikyta ir saugoma lietuvybė. Buvo didelis ūkininkas, turėjo 43 hektarus žemės, laikė per 100 žąsų, gyvulių. Lenkai jo prisibijojo. Senelis kasmet varydavo žąsis virš 100 kilometrų į Vilnių. Tik Vilniuje nukirsdinęs parduodavo, o kad geriau pirktų, tai Vilniuje garsiai lietuviškas giesmes giedodavo. Drąsus buvo ir lietuviu būdamas didžiavosi.

- Teko girdėti, jog su juo susijęs ir vienas išskirtinis nutikimas? 

- Dar prie caro diedukas sužinojo, kad Vilniuje organizuojantis lietuviams 1915 metais ant dabartinių Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių kampo atidaryta lietuviška mokykla (Būsimoji Vytauto Didžiojo gimnazija). Sužinojęs apie lietuvišką mokyklą diedukas pasiėmė žąsų, viedrą (kibirą) ir nuėjo ieškoti mokyklos šeimininko. Pasirodė, jog tai Jonas Basanavičius. Atėjęs į mokyklą diedukas ir išsireikalavo J. Basanavičiaus priėmimo, o jo sulaukęs nukirto žąsims galvas ir padovanojo jam ir kitiems mokyklos vadovams, greičiausiai tarp jų ir Mykolui Biržiškai, kurio nepažino. Diedukas paprastai prisistatė: „atėjau padabot kaip atrodo lietuviškas asbukas (abėcėlė). 

- Kaip vietos kaimo lietuviai tada vertino Vilniaus atitekimą lenkams?

- Tai įsivaizduokit, Želigovskis, šėtonas, buvo pusiau lietuvis. Pats sakė „aš pirma lenkas, o paskui lietuvis“. Buvo kilęs iš Lietuvos teritorijos, kuri dabar Baltarusijai atitekusi. Ir toks būdamas ėjo Vilnių okupuot, nešinas vėliavom su prakeiktu varnu raudonai baltame fone. Juk visi žino, kad apgaule Vilnių paėmė. Pasirašė Suvalkuose sutartį ir tą pačią naktį užpuolė. Kiek jie žalos po to padarė...

- Kaip mokykloje buvote mokomi lenkų kalbos?

- Šešių metų sulaukusius, visus varė į mokyklą, kad išmoktume lenkiškai. To mokė nuo pirmų dienų, iš pradžių eilėraščiais. Kartodavome paskui mokytoją daug kartų „kto ty, kto ty“, po to „jesteś, jesteś“, galiausiai taip po kelis žodžius visą eilėraštuką: „Kas tu esi? Mažas lenkas. Koks tai ženklas? Erelis baltas“. („Kto ty jesteś? Polak mały. Jaki znak twój? Orzeł biały“). Aš pareinu namo po tokių pamokų, šokinėju nuo vienos ant kitos kojos ir dainuoju „Kto ty jesteś? Polak mały“. Namuose daug moterų susirinkę, klausia ko išmokau, o aš dainuoju. Kaip pasibaisėjo išgirdusios. Pas mus, aišku, buvo nepriimta lenkiškai kalbėt, bernai juokdavosi, kad „sukalbėsi lenkiškai – pilvą paleis“. O čia dar vaikas dainuoja, kad yra lenkas. Baisi gėda. Mano tėvas su vyrais tada nuėjo pas mokytoją pasiėmę lazdą, kaip pasakojo, tik tvojo į grindis, kad net mokytojos stalas pašoko. Sakė „ko tu vaikus „polskumo“ mokai? Mokyk aritmetikos ir raidžių, o ne lenkais būti“. 

Birutė Raginytė (kairėje) su mokslo draugėmis
Vilniuje prie Gedimino pilies bokšto
- Bet lietuviškai kalbėti buvo galima?

- Neduodavo! Jeigu sukalbėdavai lietuviškai, kaip duodavo su liniuote vaikams per pirštus. Vaikai 5-7 metų, o jei ir vyresni, visiems duodavo. Net prie rūbinės, kai ateidavom daiktų, paltų pasiimti, visaip kartodavom kokį lenkišką žodį išmokę, rodydavom, kad lenkiškai kalbam, nes jeigu mokytojas išgirs, kad lietuviškai kalbam, būna dar ir ant žirnių arba akmenukų parklupdo. Ir man pačiai ne kartą teko klūpėt. Būdavo, rodos, nesigirdi, tyliai lietuviškai pasakau kuriai draugei, mokytoja tuoj išgirsta, nusiveda prie staliuko ir ant akmenėlių klupdo. Tiksliai prisimenu, kad tai, ką čia pasakoju, vyko 1938-1939 metais, kai buvo pats griežtumas lenkų valdžios. Žinot, vėliau būnant mokytoja, pagaudavau save, kad dėstau ir juk lietuviškai kalbu! Net garsiau tada pradėdavau sakyt žodžius, vaikai sužiūra į mane nustebę, o man toks gyvas vaizdinys, kad aš lietuvė ir kalbu lietuviškai. Koks džiaugsmas! 

- O lietuviškos spaudos gaudavote?

- Patys neturėjom veikalų, lenkai lietuviškų knygų neduodavo, policija tikrindavo. Bet rubežius (siena – demarkacinė linija tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos okupuotų jos teritorijų – aut.) eidavo prie Kazitiškio, netoli mano tėviškės, netoliese, Sabališkėje, gyveno ir mano dėdė Jonas Padvalska. Tai jis kartą pasakė tėvams „reikia drąsaus vaiko“, o aš kaip tik labai drąsus vaikas buvau. Vaikus tada per rubežių perleisdavo, o jie ten su lietuvių policininkais susitardavo ir gaudavo parsinešti lietuviškų knygų ir sacharino. Nuvežė mane prie miško į krūmynus, o aš nusiskinu gėlių ir, kaip sakydavom, „papliauskom“, t.y. lenkiškai, dainuoju sau „kwiaty, kwiaty“. Prisakyta bėgti, jei pamatyčiau kur toli policininką, o ir greita buvau, tai ir nubėgau pamiškėm, prisakyta neatiduoti niekam to, ką parsinešiu. O kitoj pusėj jau laukdavo kokie vyrai, pagaudavo, sakydavo „neišsigąsk“ ir duodavo ką parsinešti. Slėpdavom knygas ir kitus daiktus prisiūtuose maišeliuose po sijonu ir po suknele. 

- Aišku, kodėl reikėjo neštis knygas, bet kam sachariną?

- Todėl, kad žydai, kurie sudarė daugumą prekybininkų, cukrų tik lenkams parduodavo, o lietuviams ne. Galėdavai pasisaldyt tik tiek, kiek kontrabanda parsinešei iš Lietuvos, o daugiausia sacharino parsinešti galėdavom. Žydai ne patys sugalvojo ne lenkams cukraus neparduoti – toks įsakymas išleistas buvo. Ir per mišias kunigai lenkai tik lenkams pirma atsisėsti duodavo, o lietuviams – tik jei po lenkų vietų likdavo. 

- Bet jei krašte buvo daug lietuvių, turėjo būti ir lietuvių kunigų?

- Taip, buvo. Mano krašte buvo lietuvis toks kunigas Jonas Burba Kaltanėnuose, dar Pranas Bieliauskas, palikęs plačiausius dienoraščius. Lietuviai kunigai rūpinosi lietuvybe ir pačiais lietuviais. Tačiau juos už lietuvybės skatinimą greitai į Lenkijos gilumą, lenkiškas parapijas iškeldavo. Jie ir mergaites vadinti Birutės vardu paskatino. Lenkai kunigai neleisdavo vaikų lietuviškais vardais vadinti. Bet iš Lietuvos atvažiavę ar su leidimais, ar slaptai praėję kunigai mokė krikštyti vaikus lietuviškais vardais – Birutė, Jūratė, Algirdas, Gediminas, Vytautas. Daugybė mūsų krašte tuo metu nuėjo Birutėm ir Vytautais. Kai tėvai mane nunešė krikštyti pas lenką kunigą, tas pasiuto išgirdęs, kad Birute reikia krikštyti. Sakė „pas mane šuva Birutė“. Reikalavo krikštyt Kristina ar Barbora. Manęs pirmą kartą kunigas ir nepriėmė krikštyti, išvarė, bet kunigo šeimininkėlė prikalbėjo, nes laukėm žiemą lauke ir ji pradėjo kalbėt, kad vaikas negyvai sušals, jei nepakrikštysim. Nežinau, ar lauke, ar bažnyčioj mane pakrikštijo, bet visgi nusileido. Dar pasakė, kad greitai numirsiu, nes pagonišką vardą gavusi. Daug kam lenkų okupacijos metais taip būdavo. Užtat labai branginu ne savo gimimo dieną, o vardą ir vardadienį, nes jis man labai brangus, per kančias iškovotas. 

- O lietuviais užrašyti vaikus lenkų kunigai sutikdavo?

- Ne. Ateina tėvai naujagimio užrašyti ir sako „lietuvė“. Jiems atsako „żadna nie Litwinka“. Visi buvom užrašomi lenkais ir pavardėm sulenkintom. Nebuvau Raginytė, o Raginisiowna. Mama buvo ne Raginiene, o Raginiova, tėvas ne Raginis, o Ragin. Ypač diedukas pykdavo dėl pavardžių lenkinimo, o jo, kaip parapijos teisėjo, prisibijodavo ir lenkų valdžia. Tik kai Lietuva atėjo visų lietuvių pavardes kaip priklauso, pagal jų pačių supratimą ir kalbą, sulietuvino. Arba dar prisimenu, kad žmones ir ant kapų rašydavo sulenkintom pavardėm. Mano proseneliai buvo Jonas ir Marcelė Abaravičiai, kalbėjo tik lietuviškai ir ženijosi tik lietuviai su lietuviais. Už ruso ar lenko tekėt buvo, neduok Dieve, tiesus kelias į nutautėjimą. 

- Lietuviai Ignalinos krašte jautėsi labai prispausti?

- Pas mus kaip tik buvo lietuvybės centras, kiek spaudė – neužspaudė. Visas kraštas buvo okupuotas. Visas Švenčionijos kraštas buvo grynakraujai lietuviai, kiekvienoj ląstelėj lietuvybė gyveno. Būdavo, jaunimas eina į šokius, šoka ir groja lietuviškas dainas, eina ratelius, kad ir be muzikantų, patys pasidainuodami. Mane dar nuo mažiausių dienų su broliu palikdavo per tokias vakarones budėti, kad koks policininkas neužeitų, nes lietuviškai dainuoti negalima buvo. Taip ir įpratom maži saugot ir slapstytis, drąsą užsiauginom. Vėliau jau būdavo su broliu einam per miestelį su lazdom ir dainuojam: „Karžygiai Lietuvos“. 

- Tačiau lietuviai okupacinei valdžiai priešinosi ne tik pavieniui? Organizuodavosi?

- Buvo „Ryto“ draugijos mokyklos, taip pat organizavosi Švento Kazimiero draugija. Statė kryžius laukuose, nes lenkai neleisdavo lietuviškai giedoti bažnyčiose, tai žmonės bent prie kryžiaus rinkosi ir giesmes giedojo. Lenkai vis tiek rėkdavo „pacicho, pacicho“, kad giedotume lenkiškai, bet uždrausti jau nedrįsdavo. Draugijos ragino žmones užrašinėti visas jiems žinomas lietuviškas giesmes, žodžius, dainas, nors tada nesakydavom „daina“ ir „dainuoti“, būdavo tik „giesmės“ ir „gieda“. Kas kaip galėjo, taip prisidėjo lietuvybei išsaugoti. 

- Tačiau lenkinimo politiką vykdė ne tik dvasininkai, bet ir vietinė administracija?

- Žinoma. Iš jos ir visi to laikmečio oficialūs draudimai – mokyklų, žurnalų, draugijų uždarymai. Okupacinė valdžia žinojo, kaip mes lietuviai lenkystės nekentėm, tai pasityčiojimui prikalė ant visų mūsų namų lenkiškas lenteles su pavardėm užrašytom. Visus lietuvius ant jų namų lenkiškai užrašė: Ragin, Klemens, Miłosz ir taip toliau. Tai mes tas lenteles lupdavom ir degindavom. Nulupam, pakabina, vėl lupam ir deginam. Labai tuos okupacinius laikus primena, kai šiandien lenkai laužydami įstatymus gatvių lenteles kabinasi.

Kalbino Vytautas Sinica


Susiję

Politika 3480827549549413165
item