Vanda Juknaitė. Trojos žodis

Jau girdėjau savo kolegę tariant žodžius – ori mirtis. Bevardžiame kalbos gaudesy jie skamba net kažkaip iškilmingai. Nors ten, iš kur jie kyla, įstatyminėj biurokratinėj kalboj „ori mirtis“ reiškia paprastą techninę procedūrą. Apibrėžti, kas nustatys, kad jau, kas reglamentuos dėl kokių priežasčių, kaip ir kam bus suteikta licencija tai vykdyti, kokiu balsų skaičiumi įstatymas turės būti patvirtintas. Kalbos kasdieniškas paprastumas mums rodo, kad eutanaziją sąmonė jau yra priėmusi, svarstomos tik detalės, dėl jų galima tartis, jos gali būti keičiamos, esmė dėl to nesikeis.

Mūsų akyse lemtingą egzistencinį įvykį, kažkodėl staiga atveriantį viso gyvenimo vertę, pakeičia biurokratinė procedūra „ori mirtis“. Bet šį kartą noriu kalbėti ne apie patį eutanazijos faktą, o apie kalbą. Nors iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, kalbos prasmės požiūriu laboratorinis terminas „ori mirtis“ yra semantinė nesąmonė. Žodžio mirtis prasmė yra vienareikšmiška ir turbūt mums visiems pakankamai aiški. Tai visų gyvo organizmo funkcijų pabaiga, gyvenimo veiklos sustingimas. Tačiau orumo sąvoka apibrėžiama labai nelengvai. Vyresnioji karta dar pamena, kad sovietmečiu šis žodis buvo išstumtas iš viešosios kalbos. Prabilti apie žmogaus orumą, kaip apie pagrindinę žmogaus teisę, ne vienam reiškė pasirašyti kelialapį į psichiatrijos kliniką. Sovietmečiu išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (leidimo metai 1970) žodį orumas aiškina taip: didus, iškilnus, solidus, garbingas, svarbus, reikšmingas. Pabandykime šiuos žodžius sujungti į vieną prasminę sąvoką: solidus sustingimas, garbingas lavonas, reikšminga gyvybės funkcijų pabaiga. Komentuoti šių sąvokų kaip ir nebereikia. Vertėtų tik atkreipti dėmesį, kad sovietiniame žodyne visi orumą apibūdinantys žodžiai orientuoti labiau į išorę. 1993 metais nepriklausomoje Lietuvoje išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodynas orumą apibrėžia jau kaip vidujybę: turintis vidinės pagarbos, žinantis savo vertę. Pastaroji orumo prasmė ir mirtis jau apskritai nebesusiejamos. Žinanti savo vertę organizmo gyvybinių funkcijų pabaiga? „Dignitas“ (orumas) klinikoje Šveicarijoje orus gyvenimo funkcijų sustingimas, kiek žinau, kainuoja 10 000 eurų. Bet nereikia ironijos. Išsilaisvinusios kalbos tikrovėje orumas jau yra vidujybės savastis, kurią turi tik gyvas asmuo. Žmogaus teisių deklaracijoje ši nelengvai apibrėžiama žmogaus savastis iškelta aukščiau už gyvybę, kaip pirmoji, nesunaikinama net mirties, žmogaus teisė. Istorijos didvyrių ir šventųjų mirtys dažnai buvo smurtinės, bet tai niekaip negalėjo paliesti pagarbos jų gyvenimui.

Ką gi tuo noriu pasakyti. Atrodo, toks mažas žodelis, toks menkas niuansas, o tas, regis, menkutis prasmės skirtumas skiria dvi epochas, dvi politines, socialines formacijas, viena iš kurių vadinosi GULAGU. Jei kas pamiršo – tai žodžių junginio Glavnoje upravlenije lagerei trumpinys. Anne Applebaum atkreipia dėmesį, kad panašios institucijos vienu metu atsirado tiek Vakaruose, tiek Rytuose ir vadina jas pramonino tvarkymosi su žmonėmis laboratorijomis.

Kariai Ilovaiske, patikėję žodžiais, kad jiems garantuotas saugus atsitraukimo koridorius, buvo iššaudyti kelio pakraščiuose laukusių pabūklų kaip tiro taikiniai. Žodžiai juos suvedžiojo. Jie už žodžius, kurių prasmė buvo netikra, sumokėjo gyvybe.

Apie dingstančių iš kalbos žodžių pavojų savo paskutinėje knygoje „Puodukas kefyro ant palangės“ yra įspėjęs Gendrutis Morkūnas. Sunkiai sirgdamas jis sukluso, kad iš kalbos išstumiami žodžiai gailestingoji sesuo. Juos pakeičia daug siauresnę funkciją išreiškianti – slaugytoja. Patys gydytojai pasijuto nejaukiai, kai jie buvo pradėti vadinti paslaugų teikėjais. Tačiau „ori mirtis“ padeda mums suprasti, kodėl paslaugų teikėjas daug tiksliau apibūdina šiuolaikinę gydytojo paskirtį. Vis dar įprastą profesinę Hipokrato priesaiką papildys „orios mirties“ licencija. Absoliučiai neišvengiama, kad netrukus Raudonojo Kryžiaus ligoninės pavadinimą turėsime pakeisti iškaba Gydymo ir mirties paslaugos. Beje, šis pavadinimas nėra jokia semantinė nesąmonė. Jis labai tiksliai įvardija projektuojamą realybę, nors skamba neįtikėtinai. Prieš aštuonetą metų, priimant Belgijoje suaugusiųjų eutanazijos įstatymą, įspėjimas, kad jis atvers kelią vaikų eutanazijai buvo apšauktas absurdišku. Šiandien Belgijoje vaikų eutanazijos statymas jau įsigaliojęs: tarp kitų priežasčių prašyti nužudymo yra aklumas ir nepavykusi lyties keitimo operacija.

Užvakar DELFYJE perskaičiau straipsnį, kuriame žodis „žmogus“ jau rašomas su kabutėmis. Jis iliustruotas plakatu Baigiau viduj Givibės stebuklas. Kabutės reiškia, kad tam tikrais savo gyvenimo tarpais žmogus jau nebeturi teisės vadintis žmogum, tik „žmogum“. Žinau, kad daugiau nieko negaliu padaryti, tik atsistoti šalia to „žmogaus“, kuriam buvo parodyta jo vieta, ir pasirašyti.

„Vanda Juknaitė“

Šaltinis: www.bernardinai.lt