Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Jų turi nelikti

Daug iečių jau lūžo dėl stalinistinių Žaliojo tilto skulptūrų, „puošiančių“ Vilniaus centrą, suorganizuota ne viena peticija, raginanti demontuoti šias skulptūras. Po paskutiniaja, skatinančia Vyriausybę išbraukti jas iš kultūros paveldo objektų sąrašo, pasirašiau ir aš.

Tikiuosi, kad politikai nevengs atsakomybės ir nepermes šios karštos bulvės menotyrininkams, kurie, spaudžiami visuomenės, šiuo klausimu rudenį ketina surengti konferenciją. Dėl savo ideologinio krūvio šios skulptūros nėra paprastas paveldas, tad šį klausimą turėtų spręsti politikai, nes brėžti valstybei strategines gaires yra jų darbas ir pareiga. Visiškas nesusipratimas, kaip šie „meno kūriniai“ neiškeliavo į Grūtą sykiu su visais leninais, černiachovskiais ir kitais okupacijos metu Lietuvai primestais veikėjais ir kolaborantais (ir net buvo įtraukti į paveldo sąrašus). Dabar šis klausimas vėl iškyla visu aštrumu ir dėl geopolitinės situacijos. Į šiukšlyną laiku nesuvertusi leninų Ukraina praradinėja savo teritorijas, o pasaulis atsidūręs ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio.

Netekus paskutinių iliuzijų dėl gerų santykių su Kremliumi ( kai kas dar jas puoselėjo), šiam brutaliai apnuoginus savo tikruosius tikslus ir metodus, pats metas atlikti tai, kas per klaidą nebuvo padaryta, ir išlydėti sovietų karius, šaltkalvius, pjovėjas ir melžėjas, kurių taip gaili menotyrininkai ir kairieji, į Grūto parką. Ne dėl turistų, dėl savęs.

Akstinas išsakyti šiai nuomonei man tapo itin reliatyvistinis ir, sakyčiau, netgi ciniškas T. Bugnevičiaus tekstas „Kodėl mums reikia Žaliojo tilto skulptūrų ir nereikia Vyčio“. (Prisipažinsiu, pavadinimas – mano, originalas buvo „Quo vadis, vyti“).

Ginčydamas paminklo kaip tokio idėją ir suplakdamas į vieną antkapius, akmenis ir paminklus autorius rašo: „Paminklai, paradoksalu, nestatomi atminimui – jie statomi užmarščiai. Kapinėse antkapiai užtikrina, kad mirusieji nebegrįžtamai užkasti ir paženklinti ir kad gyviesiems užteks apie juos pagalvoti tik kartą per metus (arba niekada). Kiek iš jūsų dairosi į Kudirkos ar Mindaugo statulas ir kažką prisimena? (...) Ir, galų gale, paminklai tikrai nieko neįamžina, nes paminklai, keičiantis režimams, nuverčiami. (...) Netašyti akmenys daug prasmingesni nei spindintys paminklai.“

Gal tai, anot autoriaus, ir XIX a. nacionalinis romantizmas, bet vis dėlto esu įsitikinusi, kad drauge su vėliava, herbu, himnu, valstybiniais apdovanojimais paminklai ir miesto skulptūros yra tautos ir atminties simboliai, kodai, nešantys koncentruotą, didžiajai tautos daliai svarbią informaciją, turintys jėgos telkti, įkvėpti ir perduoti dvasinę galią. Gal ir juokinga ta mūsų afrikietiškų, nežinia kodėl į krūvą sujungtų spalvų trispalvė, bet man ji bus visuomet brangi, nes pirmiausia tai buvo iš kaspinų pasiūta ir ant rankomis išdrožto kotelio užmauta vėliavėlė, su kuria vaikystėje ėjau į Sąjūdžio mitingus, o po to virto tikra vėliava, kurią mokiausi taisyklingai sulankstyti, iškelti ir pagerbti skautų stovykloje.

T. Bugnevičiaus pateiktas epizodas apie mongolus, išsistačiusius milžinišką Čingischano stovyklą, taiklus: kaip save tauta suvokia, tokie jos ir simboliais. Jis ginčija viešai išsakytas mintis, kad paminklas tautos dvasiai negali būti abstraktus, jam atgrasūs troškimai Lukiškų aikštėje pastatyti ką nors labai aiškaus ir visiems suprantamo. (Ar tinkami ir estetiški Vilniuje esantys paminklai ir ar reiktų iškeisti konkretybes į abstrakciją – tai atskira diskusija. Man paminklas Kudirkai atrodo nevykęs ir provincialus, bet tai labiau formos, o ne turinio klausimas. Šioje diskusijoje ietys lūžta dėl panašaus išeities taško kaip Žaliojo tilto skulptūrų atveju: ar miesto aikštės ir paminklai teturi būti maloni vieta miestiečiams būti ir susitikti, tik miesto kraštovaizdžio ir atminties organiška dalis, ar turėtų nešti ir tam tikrą istorinį ir ideologinį krūvį).

Žaliojo tilto skulptūros artimos T. Bugnevičiui ir atrodo nekaltos, nes neva yra abstrakčios: „Skirtumas tarp Žaliojo tilto skulptūrų ir kitų Grūto parko eksponatų yra milžiniškas. Jos nepavaizduoja individų. Jomis pavaizduojamas ne Vardenis Pavardenis, V. I. Leninas, Čingischanas, Sun Tzu, Jėzus Kristus ar Pinokis, o tiesiog žmonės: darbininkai, kareiviai, valstiečiai, studentai. Čia net sunku būtų įžiūrėti klasinę ideologiją. Tai yra žmonės, kurių galima rasti bet kurioje visuomenėje, o jų vienintelė „nuodėmė“ buvo gimti sovietinio realizmo pavidalu. Negi sovietinis realizmas pats savaime reiškia lietuvių pražūtį?“

Bet čia ir yra visa Žaliojo tilto skulptūrų dviprasmybė – tai nėra šiaip sau darbininkai, valstiečiai ar studentai, tai iš tiesų tie patys leninai, ir tai YRA ideologija, būtent ta pati sovietinė, proletariška ir chunveibiniška lietuviams stuburą beveik sulaužiusi ideologija, kuri vos nepalaidojo mūsų valstybės.

Sunku čia taikliau atsakyti T. Bugnevičiui, nei tai „Facebook“ padarė žurnalistas Audrius Bačiulis: „Neteko girdėti, kad tie „tiesiog kareiviai“ atnešė į Lietuvą smurtą, siaubą, plėšimus, prievartavimus, masines geriausių tautos atstovų žudynes ir ginimą tremtin? Kad „tiesiog valstiečiai“ buvo prievarta išvalstietinti, paversti kolchoznykais, o „tiesiog darbininkai“ varu suvaryti į gamyklas, ten išmokyti sukčiauti, meluoti ir vogti, ko tiesiogines pasekmes jaučiame iki šiol, nes DU TREČDALIAI Lietuvos visuomenės arba patys vagia ir kyšininkauja, arba pateisina tokį veikimą. Kad „tiesiog studentai“ buvo kiekvieną studijų dieną moraliai prievartaujami viešai paneigti savo, savo tėvų tikėjimą, sampratą apie dorą, garbę ir sąžinę, lygiai taip pat išmokyti vogti, meluoti ir apsimetinėti, kai valstiečiai ar darbininkai, tik, kadangi mokslų ragavę, darė tai išmaniau ir paveikiau. Tie „tiesiog žmonės“ išprievartavo, išžudė, išginė iš Tėvynės didžiąją dalį tautos, tiesiogiai pastatydami ją ties išnykimo riba. Dar viena karta sovietmečio, ir Lietuva būtų virtusi tokiu pat lietuviakalbių sovietinių gyvulių kraštu, kokią šiandien matome Rusiją ar Rytinę Ukrainą.“

Tie patys „neideologizuoti“ kareiviai ir politrukai su ne mažesniu entuziazmu nei Vokietijoje prievartavo moteris Lietuvoje, sprogdino bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, niokojo dvarus, vertė skųsti savo draugus ir giminaičius KGB. Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Be viso to, man šie Žaliojo tilto grynaveisliai komjaunuoliai ir proletarai, nešę į Lietuvą padugnių ir šarikovų antikultūrą, primena nykų sovietinį Vilnių su ištrupėjusiom šaligatvių plytelėm, kur univermagų ir daržovių parduotuvių pardavėjos buvo didžiausia valdžia, kur inteligentai ir kultūringas bendravimas buvo pašiepiamas ir virtęs blogu tonu, kur buvo nevalia prieštarauti rusiškai kalbančiam; primena žeminančias eiles prie geresnių maisto produktų, pilką, nykią buitį ir ideologines atrankas net į mokyklos ekskursijas.

Šia žmogaus nuvertinimo, visagalių, jokių autoritetų nepaisančių ir neišsilavinusių chamų antikultūra springstame iki šiol. Nuo sovietmečio negaliu prisiversti eiti į bet kokius valdiškus namus ir darau tai, kai jau neįmanoma atidėlioti. Ir kai šių šauniųjų Žaliojo tilto kolonizatorių anūkai, iki šiol nematydami reikalo kalbėti vietos kalba, tau sako „niestavtie mašynu na mojo miesto, ja zdes tridsatj liet žyvu“, man nesinori pakilti virš to, kaip siūlo T. Bugnevičius. Ir nesinori, kad šį istorijos tarpsnį pamirštų mūsų vaikai. Bet ir nenoriu, kad jie ją laikytų normalia bei nuoseklia mūsų šalies istorijos dalimi, todėl nesutinku, kaip siūlo menotyrininkės, kad Vilniuje man bent kas nors būtent tokia forma primintų okupaciją. Nemanau, kad prievartos auka turi nuolat grožėtis ir puoselėti prievartautojo atvaizdą. O tai buvo prievarta, ir ketinu dėti visas pastangas, kad ji niekada nebepasikartotų.

„Jas galėtume pastatyti bet kur Europoje, ir jos greitai įgytų naujas šaknis. Šios skulptūros neturi identiteto, todėl jos neturi ko slėpti; jos atviros, mes joms patys galime prikišti savo reikšmes. Už jų esanti ideologija, praradusi savo kontekstą, jau seniai nebeteko prasmės – ji lyg žuvis, išplauta į pakrantę. MES esame naujas kontekstas. Pavergdami buvusius pavergėjų simbolius parodysime savo kaip visuomenės, kuri moka jais manipuliuoti, o ne jų bijo, galią ir svorį. Išgrūsdami juos į Grūtą, paminklų ir visų problemų kapines, nuo jų tik bėgsime“, – rašo autorius. Deja, už JŲ esanti ideologija į jokias kapines nesiruošia, priešingai – Putino Rusijos šviesoje įgyja vis naujus veidus ir pavidalus. Jei Kremliui nebūtų svarbūs simboliai, jie nebūtų kurstę riaušių Taline, nuimant Bronzinio karo statulą 2008 m., ir taip nespurdėtų, kad lietuviai vyksta į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų. Bet – Bronzinis karys atsidūrė ten, kur jam ir vieta, ir Žaliojo tilto skulptūroms taip pat atėjo laikas palikti sostinės centrą.

Beje, kalbant apie Europą ir tai, kad, anot T. Bugnevičiaus, Prancūzija nebestatytų tokių paminklų Žanai d’Ark, Liudvikui XIV ir Triumfo arkos, kyla klausimas: o gal kaip tik čia ir yra Europos problema? Pasiklydusi vertybėse, po Antrojo pasaulinio karo neformuluodama sau kitų tikslų kaip tik gyventi patogiai, ar tik neprarado Senoji Europa gebėjimo skirti ir po to išdrįsti įvardinti, kas yra gerai, kas blogai. Ir ar tik ne Putino Rusija geriausiai ir išryškina šį Europos dekadansą. Apie tai neseniai DELFI portale kalbėjo politologas Vladimiras Laučius: „kyla esminis klausimas: kaip galėjo nutikti, kad Vakarai ir ypač ES, tiek propagavusi vertybių pirmumą politiniame gyvenime, staiga nusirito net ne į saikingai amoralų realpolitik, o į stačiai apolitišką godumo ir baimės paskatų lygį? To negalėjo lemti vien išoriniai veiksniai. Turėjo egzistuoti Vakarų politinei santvarkai – liberaliajai demokratijai – vidujai būdinga ir įsikerojusi pasaulėvoka, pasitarnavusi Putino geopolitiniams žaidimams ir dabar atsigręžusi prieš pačius Vakarus.“

Ne mažiau kandžiu tonu žurnalas „Vanity Fair“ rašė apie tos pačios Prancūzijos išglebimą, baimę rizikuoti, nenorą reformuotis, „prarasti savo įstabiąją, vertingąją kultūrą, savo ilgus priešpiečius, savo mėnesio trukmės vasaros atostogas ir nesibaigiančias valstybines šventes, virstančias ilgaisiais savaitgaliais. Kas nutiko Prancūzijos įkvėpimui, kada paskutinį kartą matėte gerą šiuolaikinį prancūzišką filmą su gerais prancūzų aktoriais? Jų žymiausias aktorius priėmė Rusijos pilietybę ir išsikraustė gyventi į Belgiją.“

„Dabar turbūt ne laikas priminti žmonėms, kad laikas keisti valstybinius simbolius“, – svarsto T. Bugnevičius. Kaip tik laikas, ir patys žmonės nori ir ieško kitų simbolių. Visokeriopai autoriaus nuvertintas Vytis, kurį neatsitiktinai tiek metų sovietai bandė ištrinti iš tautos atminties, kaip tik galėtų stiprinti valstybingumą ir priminti istorines pamokas, kaip mes kažkada praradome valstybę ir kam ji atiteko. Ir kad istorija pasikartojo.

Lenktynininkas Benediktas Vanagas pasakojo, kaip žmonės jam dėkoja, kad jis, važiuodamas Dakaro ralyje, rodo Vytį visam pasauliui. Bet iš tiesų, sakė B. Vanagas, pirmiausia juk rodau Vytį patiems lietuviams.

Tai, kad Vytis vis labiau įsitvirtina greta trispalvės ir kad po peticija prieš Žaliojo tilto balvonus surenkami šimtai parašų, rodo, kad žmonės nori alternatyvų, tik ne tokių tuščių, amorfiškų ir išplaunančių, kokias siūlo T. Bugnevičius.

Šaltinis: www.delfi.lt