William Kilpatrick. Įvairovės diktatūra

Vienas kertinių mūsų laikmečio įsitikinimų, kad įvairovė – geras dalykas, kurį reikia skatinti ir sveikinti. Šiandien, pavyzdžiui, JAV nemenką koledžų deklaruojamų misijų dalį paprastai užima liaupsės institucijos dėstytojų, studentų ir siūlomų kursų įvairovei. Panašios pretenzijos įvairovei būdingos ir beveik visų didesnių kompanijų ar institucijų misijoms. Tas, kuris nesibodi jų skaityti, gali įsitikinti organizacijos angažuotumu įvairovei ir ateities planams tapti dar įvairesnei.

Iš dalies tokį angažuotumą lemia tai, kad kompanijos ir koledžai, kurie yra nepakankamai įvairūs, rizikuoja užsitraukti teisinę nemalonę. Mūsų visuomenė nusprendė, kad įvairovė, kuri yra toks puikus dalykas, privalo būti užtikrinama ir skatinama. Dauguma didžiųjų universitetų šiandien turi įvairovės tarnautojus, kurių darbas – stebėti, ar visi vieningai laikosi įvairovės linijos.

Jei įvairovė – toks jau geras dalykas, turėtume tikėtis rasti jai daugiau pagyrų Biblijoje. Tačiau, atrodo, yra priešingai. Pavyzdžiui, Babelio kalbų įvairovė Pradžios knygoje suvokiama kaip prakeiksmas, o ne palaiminimas. Juo labiau Naujajame Testamente rastume labai mažai, o gal ir visai jokio pritarimo idėjai, kad įvairovės siekis – tai vienas pagrindinių tikslų gyvenime. Kita vertus, esama daugybės užuominų, jog tai, kas siektina, yra vienybė. Jėzus, kaip gerasis ganytojas, sako savo klausytojams: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas (Jn 10:16). Tai neskamba kaip raginimas siekti įvairovės. Kaip ir keturiose Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus pastraipose, kur Jėzus meldžia savo Tėvą, kad „jie būtų viena“. Žvelgiant iš Naujojo Testamento perspektyvos, įsitikinimų įvairovė pasaulyje yra tai, ką reikėtų įveikti, o ne šlovinti. 

Įvairovę šloviname dar ir todėl, kad buvome išmokyti, jog ji teikia įvairialypę naudą, iš kurių pati svarbiausia – mūsų kultūros „praturtinimas“. Kartais tai gali būti ir tiesa, tačiau labai svarbu suprasti sąlygas, kuriomis įvairovė yra naudinga kultūrai. Nesant tinkamo konteksto, įvairovė gali lengvai tapti veikiau destruktyviu elementu nei pozityviu.

Amerikos patirtis integruojant imigrantus iš skirtingų aplinkų dažnai pateikiama kaip įvairovės praturtinančios galios įrodymas. Deja, dažniausiai užmirštama, kad Amerikos „lydymo katilo“ eksperimentas labiausiai pavyko dėl sėkmingos imigrantų asimiliacijos egzistuojančioje Amerikos kultūroje. Amerikiečiai didžiuojasi įvairove, tačiau pagrindinis jų pasididžiavimo šaltinis turėtų būti tai, kad Amerika sugebėjo išlaikyti savo vienybę nepaisydama įvairovės. Idėja, kad vienybė svarbesnė nei įvairovė buvo išreikšta moto, įrašytame JAV Didžiajame antspaude: „e pluribus unum“. Šie žodžiai gali būti verčiami: „iš daugybės viena“ arba „viena iš daugybės“. Viltis, išreikšta šiais žodžiais, yra sekuliarus Kristaus maldos į Tėvą analogas –„kad visi būtų viena“. Panašiai ir Ištikimybės priesaikoje – „viena, nedaloma tauta Dievo akivaizdoje“. Vėlgi akcentuojama vienybė, bet ne įvairovė.

Taigi pagrindinė sąlyga, kuriai esant įvairovė sustiprina kultūrą, yra ta, jog skirtingi visuomenės atstovai nori įsilieti į bendrą, vieningą kultūrą, turinčią bendras vertybes ir įsitikinimus. Iš esmės per visą Amerikos istoriją dauguma atvykėlių labai norėjo asimiliuotis. Pasaulio „audros nublokšti“ jie troško tapti amerikiečiais. Kaip ir atsivertėliai į naują tikėjimą, jie dažnai būdavo kur kas  ištikimesni Amerikos vertybėms ir galimybėms nei čia gimusieji, kurie savo privilegijas laikė savaime suprantamomis.

Tačiau, atrodo, to jau nebėra. Pavyzdžiui, 2013-ųjų Hudsono instituto tyrimas atskleidė, jog mažiau nei 50 procentų užsienyje gimusių JAV piliečių manė, kad moksleiviai turėtų būti ugdomi didžiuotis esantys amerikiečiai. Ką paaiškina toks nuostatų pasikeitimas? Labiausiai įtikinamas atsakymas, kad dauguma JAV gimusių amerikiečių nebetiki Amerikos išskirtinumu. Tačiau jie buvo mokomi, jog Amerika yra rasistinė, seksistinė, homofobiška, kolonialistinė ir imperialistinė. Trumpai tariant, jie buvo ugdomi gėdytis savo kultūros.

Multikultūralistai tvirtina, kad pats blogiausias dalykas – atimti asmens kultūrinį paveldą, tačiau dauguma jų kursų ir vadovėlių kaip tik siekia, kad Vakarų studentai taptų svetimi savo pačių daugelio šimtmečių kultūriniam paveldui. Per keletą dešimtmečių tradicinis integracijos pamatas buvo sugriautas. Dauguma amerikiečių prarado jausmą, kad jie priklauso pasaulinio masto kultūrinei tradicijai. Amerikoje (taip pat ir Europoje) akcentas nuo kultūrinės vienybės pasislinko prie kultūrinės įvairovės. Įvairovė tapo suvokiama kaip savaiminis gėris, neturintis jokio aukštesnio tikslo.

Tačiau žmonės ir toliau siekia tam tikros vienybės, taigi, reikalingas kažkoks pakaitalas. Kas galėtų pakeisti kultūrinę vienybę? Daugelio visuomenės ir intelektualų elito atstovų atsakymas yra žmonijos vienybė. Ne mūsų kaip Dievo vaikų vienybė, bet paprasčiausiai – skirtingų žmonių.Tad jei mus visus vienija bendras žmogiškumas, kam reikalinga bendra kultūra? Be to, juk kultūriniai skirtumai yra kliūtis paprastam žmogiškam ryšiui, kuris be jų galėtų lengviau užsimegzti. Juo labiau kad elitas, kurio dauguma – sekuliarūs humanistai, nepripažįsta žmonių padermės nuopuolio.

Taigi, mes visi esame susiję ir iš esmės geri. Jei remsimės tokiomis prielaidomis, žinoma, bus natūralu sveikinti visas įvairovės formas. Sekuliariojoje Taikos karalystės versijoje skirtumai tarp ėriuko ir liūto kultūrų yra niekis, ir liūtas atsiguls šalia ėriuko ant aplinką tausojančio kilimėlio.

Paradoksalu, kad tikėjimas įvairovės privalumais remiasi kur kas gilesniu įsitikinimu, jog skirtumai tarp žmonių – realiai tik paviršinis fenomenas. Nors kultūros ir religijos gali atrodyti skirtingos, jos šiuo požiūriu yra labai panašios – skirtumai nėra esminiai. Arba, kitaip tariant, daugelis vakariečių tapo tokie patiklūs ir naivūs, jog mano, kad skirtingų kultūrų žmones skiria tik tokie prietarų lygmens ar nekalti dalykai kaip skirtingi maisto, gėrimų, aprangos ir muzikos skoniai.

Naujoji išmintis kultūrų atžvilgiu skamba maždaug taip: nekvaršink sau galvos dėl kultūrinių skirtumų, kadangi jie nieko nereiškia. Nepaisant minimalių skirtumų, žmonės iš esmės tokie patys. Ir kadangi jie tokie patys, iš to išplaukia, jog kultūros ir religijos savo esme yra labai panašios – tai tik skirtingos to paties žmogiškojo impulso išraiškos. Čia mes užčiuopiame vieną kultūrinio reliatyvizmo šaknų. Jei visos kultūros ir religijos iš esmės vienodos, tada vienos kultūros atstovai neturi teisės formuoti nuostatų apie kitos kultūros tradicijų ar praktikų teisingumą ar klaidingumą. Taip pat nesama jokio pagrindo manyti, kad kuri nors religija ar kultūra yra viršesnė už kitą. Taigi, ženkime pirmyn ir garbinkime jas visas vienodai.

Tačiau realybėje kultūriniai reliatyvistai palankesni tam tikroms kultūroms nei kitoms. Pagrindinė skirtis yra tarp Vakarų ir ne-Vakarų, o pagrindinė formulė: Vakarai blogi, ne-Vakarai geri. Vakaruose, kur gyvena dauguma profesionalių mulikultūrininkų, idėja, kad jų pačių kultūra niekuo neypatinga, greitai virto idėja, jog joje esama kažko radikaliai neteisingo, kadangi ji nesižavi ir negarbina viso likusio pasaulio turtingumo ir įvairovės. Taigi, multikultūrinė revoliucija uždėjo sunkią kaltės naštą, kuri, kaip tikima, gali būti pašalinta tik demonstruojant didesnį atvirumą bei toleranciją „kitiems“ ir visų kitų įsitikinimams bei veiksmams.

Vienas šio mąstymo pasikeitimo rezultatų yra tai, kad asimiliacijos idėja daugeliui tapo tikru papiktinimu. Dramatiškiausi šio naujojo tarpkultūrinės sąveikos suvokimo rezultatai buvo jaučiami Europoje. Kai imigrantų bangos pradėjo plūsti į Europą (ypač Jungtinę Karalystę), Europos elitas priėjo prie išvados, kad jų kultūrų nereikia asimiliuoti.

Europiečių nelaimei, didžioji dauguma šių imigrantų atvyko iš musulmoniškų kraštų, tai yra iš kultūrų, kurias sunku asimiliuoti, netgi jei jos ir būtų į tai linkusios. Tačiau Europos elitas nebuvo į tai linkęs. Pastangos asimiliuoti kitus implikavo, kad tavo kultūra viršesnė už kitas. Žinoma, nemažai europiečių linko dar kita kryptimi. Jie išmąstė, kad jei jau reikia prisitaikyti, tai vietinė kultūra turi prisitaikyti prie atvykėlių.

Ne vieną kartą popiežius Benediktas XVI įspėjo apie „reliatyvizmo diktatūrą” Vakaruose, ir tam nėra geresnės iliustracijos kaip Europos pasidavimo reliatyvistinei multikultūrinei ideologijai pavyzdys. Islamo atveju reliatyvizmas diktavo, kad Europa turi ignoruoti tai, kas akivaizdu ir pritarti tam, jog barbariški įstatymai bei papročiai yra tiek pat „geri“, kaip ir civilizuoti. Reliatyvizmas diktavo mokykloms, kad jos turėtų prisiderinti prie atvykėlių, iš programos išbraukdamos įžeisti galinčius dalykus, kaip antai kryžiaus žygiai arba holokaustas. Reliatyvizmas diktavo, jog turi būti stabdomos skiepijimo programos, nes „neištirpdomi praturtintojai“ įtariai žvelgia į šiuolaikinę mediciną. Reliatyvizmas diktavo, kad europiečiai prisitaikytų prie praktikų, kurios buvo laikomos necivilzuotomis – poligamijos, žmonos mušimo, prievartinės santuokos, moterų apipjaustymo ir panašiai. Maža to – reliatyvizmas diktavo, kad tokių praktikų kritika gali baigtis teisiniu persekiojimu.

Įvairovė gali būti geras dalykas iki tam tikros ribos. Tai riba, kurios jūs nenorite peržengti. Kaip jau pasimokė europiečiai – tai riba, už kurios turite paaukoti visa, kas gero jūsų pačių kultūroje, kad būtų sukurta iliuzija, jog visos kultūros ir įsitikinimai yra lygūs. Nelaimei, daugelis amerikiečių, atrodo, pasirengę taip aukotis. Galbūt klasikinį posakį įvairovė virš visko ištarė buvęs JAV kariuomenės vyresnybės vadas generolas George’as Casey po pirmųjų Forthudo žudynių. (JAV Teksaso valstijoje, Forthude (Fort Hood), 2009 m. lapkričio 5 d. JAV kariuomenės majoras ir psichiatras Nidalis Malikas Hasanas nušovė 13 kariškių ir daugiau kaip 30 sužeidė.) Bet kaip pasakė Casey: „Tai, kas nutiko Forthude, yra tragedija, tačiau manau, kad būtų dar didesnė tragedija, jei mūsų įvairovė taptų nelaimės priežastimi.“

Generolo Casey’o komentare trūksta įžvalgos, kad įvairovė ir tragedija buvo glaudžiai susijusios. Tai lėmė tik aklas kariuomenės įvairovės siekimas, kuris atvėrė kelią išpuoliui. Mojoras Nadalis Hasanas beveik aiškiai atskleidė savo džihadistinius ketinimus dar prieš žudynes. Tačiau įvairovės gynimas diktavo, kad niekas to neturi pastebėti, arba, jei ir pastebėtų, nesiimti jokių veiksmų. Kai Hasanas pademonstravo pribloškiamą skaidrių prezentaciją savo kolegoms, pateisinančią džihadistines žudynes, politikos komitetas Walter Reed kariuomenės medicinos centre atsisakė kaip nors į tai reaguoti, esą pasirodytų nekaip, jei jie išspirtų vieną iš vos kelių musulmonų gydytojų.

Šlovinti įvairovę? Tai priklauso nuo to, apie kokią įvairovę kalbame. Ar tokia įvairovė praturtina mūsų visuomenę? Tai taip pat priklauso ir nuo įvairovės turinio.

Eseistas Markas Steynas yra rašęs:

„Įvairovė” nėra vertybė. Ji moraliai neutrali. Penkių baltųjų vidurinės klasės liberalių pažiūrų moterų grupelė, klausanti nacionalinio radijo, nėra įvairi; keturių baltųjų vidurinės klasės liberalių pažiūrų moterų grupelė, klausanti nacionalinio radijo drauge su moterų apipjaustymą praktikuojančia sudaniete, kur kas įvairesnė, bet nebūtinai geresnė.

Jei tokia grupelė ir atsirastų, nacionalinio radijo klausančios moterys netruktų pajusti, kad kultūriniai skirtumai yra kur kas didesni nei prieskonių vakarienei pasirinkimas. Europiečiai čia patyrė skaudžią pamoką. Jie suprato, kad žmonės, atvykstantys iš kitų kultūrų, turi ne tik kitokį skonį maistui ir drabužiams, bet kartais ir radikaliai skirtingus įsitikinimus bei praktikas. Todėl dabar europiečiai jau pavėluotai permąsto įvairovės troškimą. Pagal neseniai įvykusią Pew apklausą nustatyta, kad devyniose Europos šalyse daugiau nei pusė respondentų mano, jog imigracija jų gyvenimui turi neigiamą įtaką. Nuomonių apklausa, atlikta Miunsterio universiteto, rodo, kad dauguma vokiečių nesutinka su tuo, jog islamui „Vokietijoje vieta“. Net ir Europos elitas turi panašių minčių. 2011 m. Europos lyderiai – trys galingiausios valstybės – pripažino, jog mulikultūralizmas patyrė nesėkmę. Britanijos premjeras Davidas Cameronas tai pavadino „žlugusia politika”, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad multikultūralizmas „visiškai žlugo“, o Prancūzijos prezidentas Nicholas Sarkozy deklaravo, jog šis eksperimentas –„aiški nesėkmė”.

Europos akla ištikimybė dogmatiškai įvairovei privedė iki visuomenės savižudybės krašto. Belieka viltis, kad Amerika pasimokys iš Europos nepavykusio eksperimento, dar labai toli nenuėjusi tuo pačiu keliu. Ir jei dar trūksta argumentų, kad skirtumų šlovinimas būtų suvokiamas iš deramos perspektyvos, prisiminkime, jog Evangelija mus kviečia į kur kas svarbesnį tikslą nei įvairovė.

Iš Crisis Magazine vertė Jurga Žiugždienė

Šaltinis: www.bernardinai.lt