Kun. Juozapas Minderis. Lietuvai paaukota kunigystė

Kunigas Juozapas Minderis gerai pažįstamas vilniečiams, sekmadienio vakarais ateinantiems į tradicines lotyniškas Mišias Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje. Pasak jo, nuo vaikystės nepasikeitė du pagrindiniai dalykai – žavėjimasis tradicine liturgija bei noras būti kuo arčiau Dievo.

Į kunigų seminariją J. Minderis įstojo Brazilijoje, vėliau studijavo Romoje ir galų gale atvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą, kurią pažinojo tik iš senelių pasakojimų bei knygų. „Įsivaizdavau Lietuvą kaip didelį vienuolyną“, – sakė jis. Teko išmokti ir lietuvių kalbos, kuri, beje, yra iš dešimties kunigui pažįstamų kalbų.

1987 metais Juozapas Minderis buvo įšventintas į kunigus ir per primicijas savo kunigystę paaukojo Lietuvai, kurios tuo metu dar nebuvo regėjęs.

Kiek žinau, gimėte Brazilijoje, įdomu, kokia Jūsų šeimos istorija: kaip ir kodėl tėvams ar seneliams teko palikti Lietuvą? Ar Jūsų namuose buvo puoselėjama lietuvybė?

Mūsų šeimos istorija panaši į daugybės kitų šeimų, praėjusiame šimtmetyje iš Europos emigravusių į Šiaurės ar Pietų Ameriką, Australiją dėl politinių ar dar dažniau – ekonominių priežasčių. Maždaug tuo pačiu metu dėl politinių priežasčių mano mamos šeima emigravo iš Portugalijos, o iš Lietuvos – tėvo šeima. Pastarieji išvyko dėl smetoninės Lietuvos ekonominės padėties. Jie sėkmingai įsikūrė Brazilijoje – šalyje, pilnoje galimybių. Tie, kurie dirbo, galėjo susikurti gerą gyvenimą, pavyzdžiui, dirbti žemę, taip ir atsitiko mamos bei tėčio šeimoms. Kiek žinau, tėtis draugavo su viena lietuvaite, tačiau atsiradus mano mamytei sukūrė mišrią šeimą ir laimingai gyveno, augindami keturis vaikus. Aš – pats vyriausias.

Gyvenau tarp dviejų skirtingų šeimų – portugalų ir lietuvių, bet buvau išauklėtas senelių lietuvių namuose. Lietuviška įtaka man buvo gerokai didesnė: patyriau lietuvišką ramybę, religinę gilumą. Seneliai buvo labai religingi, jų namai – kaip vienuolynas, o senelių portugalų namuose buvo labai linksma, jų temperamentas visai kitoks. Mane labiausiai traukė lietuviškas gyvenimo būdas, to niekas neskatino, neragino pasirinkti ar kovoti, tiesiog natūraliai. Abi šeimas suvienijo katalikybė, ji buvo aukščiau tautinių skirtumų, visi eidavome į tą pačią parapiją. Iki lietuvių bendruomenės San Paule buvo 80 kilometrų, ten seneliai nuvažiuodavo tik retkarčiais.

Aš pats lietuvių bendruomenės nemačiau, tik senelio namus, girdėdavau lietuvių kalbą – nieko nesuprasdavau. Būdavo įdomu klausytis, tačiau paskatų mokytis kalbos neturėjau. Senelių netekau dar būdamas paauglys, tada prasidėjo manija, kažkokia mistinė trauka domėtis Lietuva, kalba. Šiek tiek kalbėti išmokau iš tėčio sesers, teta labiausiai iš giminaičių palaikė lietuvybę. Tuomet įvyko dar vienas pasikeitimas – tėtis rado darbą kitur, teko persikelti ir buvo mažiau ryšių su teta. Nieko daugiau lietuviškai neišmokau, kol neįstojau į Švenčiausios Jėzaus Širdies kunigų broliją. Vėl grįžo ta mistinė trauka, San Paulo mieste keliavau į lietuvių saleziečių parapiją, ten lietuviai kunigai, be kitų veiklų, skleidė lietuvių kalbą, platino vadovėlius, žodynus, kasetes su įrašais. Taip išmokau paprastas maldeles ir nuo to laiko su keliomis pertraukomis pradėjau gilintis į lietuvišką kultūrą. Visgi ne per daug, nes Brazilijoje pilna iššūkių, tai darbo šalis, o aš daugiausia bendraudavau su brazilais, gyvenau labai toli nuo lietuvių bendruomenės, nepakako laiko gilintis į lietuvybę. Visgi Lietuvoje buvo likę giminių – susirašinėjau su jais vokiškai, kad bent būtų kontaktas.

Kada ir kodėl atvykote į Lietuvą?

Galutinai apsisprendžiau už Lietuvą, sakyčiau, stebuklingu būdu, per savo primicijas. Kai pirmą kartą aukojau šventąsias Mišias, pajaučiau kai ką naujo, vidinę šviesą, paskatinimą paaukoti savo kunigystę Lietuvai. Prieš suteikiant primicijų palaiminimą, garsiai visiems pasakiau, kad yra tokia šalis, okupuota Sovietų Sąjungos, ir aš norėčiau savo kunigystę už ją paaukoti. Į kunigus buvau įšventintas 1987-ųjų gruodžio 8-ąją, o gruodžio 9 d. aukojau primicijas São José dos Campos mieste (tai Brazilijos Detroitas su daug technologinių institutų ir išsivysčiusia pramone). Nežinojau, kaip įvykdysiu savo pašaukimą – gal palaikysiu lietuvius Brazilijoje, melsiuosi, kad Lietuva taptų laisva. Bet nepraėjo nė ketveri metai nuo mano primicijų, ir aš jau galėjau pamatyti Lietuvą, aplankyti ją pirmą kartą.

Studijavau ir kunigu tapau Brazilijoje. Pusantrų metų dirbau seminaristų formacijoje – propadeutiniame kurse, po to buvau pakviestas tęsti studijas Romoje, ten teko mokytis penkerius metus. Atvykau 1989-ųjų rudenį – tuo metu Lietuvoje jau buvo prasidėjęs atgimimo judėjimas. Romoje teko susipažinti su broliu Benediktu Jurčiu OFM ir kunigu, dabar vyskupu Jonu Ivanausku. Jie buvo pirmieji, galėję tada atvykti į Romą studijuoti. Mūsų susitikimo vieta buvo Vatikano radijas, nes tais laikais transliuodavo šv. Mišias lietuvių kalba, taigi lietuviai ir jų draugai ateidavo kas sekmadienį į tas šv. Mišias. Ypač brolis Benediktas skatino važiuoti į Lietuvą, iš jo ir Kretingoje buvusio brolio Astijaus OFM gavau kvietimą. Tuomet, norint atvykti į šalį, reikėdavo kvietimo, patvirtinto Maskvos. 1990-aisiais man nebuvo leista, bet 1991 metais jau be jokių problemų pranciškonų dėka galėjau atvykti į Lietuvą. Lankantis šalyje pirmą kartą, teko malonumas susipažinti su vyskupu Sigitu Tamkevičiumi, kuris mane labai paskatino kuo greičiau baigti studijas ir atvykti į Lietuvą. Pasilikti ir gyventi Lietuvoje atvykau 1995 metais.

Kokį Lietuvos vaizdinį turėjote vaikystėje, paauglystėje, iki to momento, kai iš tiesų atvykote į šalį?

Lietuvą visada įsivaizdavau iš senelių namų perspektyvos. Maniau, kad tai ne pramonės šalis, bet agrarinė, jog dauguma žmonių gyvena kaimuose, visi yra religingi katalikai, lanko bažnyčią ir yra ramūs žmonės. Brazilai judrūs – šoka, dainuoja, viską daro temperamentingai. O senelių namuose matydavau didelę ramybę, atrodydavo, kad laikas ten turi kitą greitį, atkreipiamas dėmesys į kiek­vieną detalę. Įsivaizdavau Lietuvą kaip didelį vienuolyną. Taip pat žinojau apie sovietų jungą, lietuviai – tauta, kuri patiria kančių, nešioja kryžių daug metų. Brazilijoje girdėdavome istorijų ir apie tremtinius, ir apie komunistinį persekiojimą. Kristus nešiojo mūsų nuodėmių jungą, taigi paaukoti savo kunigystę už Lietuvą buvo natūralu. Lietuvos istorija buvo kaip Kryžiaus kelio istorija, parašyta šiais laikais. Būdamas Romoje bendravau su lietuviais, galėjau pavartyti knygas. Atrodė, kad visa tai, ką sužinojau, atitiko mano įsivaizdavimą.

Kada supratote, jog esate pašauktas būti kunigu?

Lietuvis senelis labai norėjo, kad tapčiau kunigu, ir su manimi kalbėdavo apie pašaukimą. Jis su malonumu klausydavo, kaip aš, būdamas vaikas, jų namuose „aukodavau mišias“. Manau, kad tapau kunigu dėl dviejų priežasčių. Pirma – mes turėjome labai šventą kleboną, ir man – vaikui – labai įstrigo, kaip jis aukoja šv. Mišias. Tuo metu būdavo tik tridentinės šv. Mišios – jų sakralumas, didelė ramybė, mistinė atmosfera giliai palietė mano širdį. Antra priežastis – mano vaikiškas mąstymas. Galvodavau, kad noriu visada būti su Dievu. O kas Žemėje yra arčiau Dievo nei kunigas? Vadinasi, reikia būti kunigu. Iki šiol niekas nepasikeitė: aukoju tridentines šv. Mišias ir noriu būti kuo arčiau Dievo.

Ar nebuvo abejonių dėl pašaukimo paauglystėje?

Vaikystės apsisprendimas buvo kaip pamatas, bet gyvenant, bręstant, kartais jį ir pamiršdavau. Pavyzdžiui, aštuntoje klasėse pradėjau galvoti, ką veiksiu gyvenime, tuo metu kunigystė atrodė labai sudėtingas dalykas. Tėvas norėjo, kad būčiau inžinierius, kadangi jis man buvo didelis autoritetas, nedrįsdavau prieštarauti. Visgi aš nemėgau tiksliųjų mokslų, matematika buvo didelė kančia. Dar svarsčiau mokytojauti. Turėjau antrą pašaukimą – būti mokytoju, mokykla man buvo kaip antri namai, be galo ją mėgau. Galvojau, kad tikrai galėčiau būti laimingas mokytojas, bet ne matematikos. Labiausiai norėjau mokyti humanitarinių dalykų, ypač istorijos. Laikas bėgo, tėvas tarsi beveik nugalėjo, nes įstojau į vieną technologijos mokyklą. Kai buvau septyniolikmetis, sugrįžo pašaukimo suvokimas, iškilo klausimas: „Ką tu darai, jei tavo kelias – į kunigus?“ Buvau kryžkelėje, nežinojau, kaip spręsti šitą reikalą, reikėjo įtikinti tėvą. Su niekuo nesidalinau savo rūpesčiais, net su kunigu, tiesiog meldžiausi.

Kadangi stengiausi, technologijos mokyklą pasisekė baigti, turėjau gerą darbą amerikiečių automobilių gamykloje San Paule. Tarp bendradarbių turėjau daug draugų, bendrystė buvo nuoširdi, atmosfera darbe buvo gera, galėjau siekti karjeros – dažnai net pamiršdavau, kad noriu būti kunigas. Tuo metu sutikau vieną mergaitę, svarsčiau ir apie šeimos kūrimą. Jau atrodė, kad eisiu tokiu keliu, bet vienas darbo draugas kartą pakvietė mane į rekolekcijas – buvau 21-erių metų – ir ten viskas grįžo. Ką aš darau? Laikas eina, o aš pasukęs ne tuo keliu. Po rekolekcijų galutinai apsisprendžiau – tikrai noriu būti kunigu. Iš pradžių tėvas nesuprato, paprašė, kad palaukčiau, giliau pamąstyčiau. Bet aš jau buvau įsitikinęs, daugiau nepakeičiau nuomonės, galų gale jis sutiko ir iki pat mirties moraliai palaikė.

Kiek man žinoma, atvykęs į Lietuvą dirbote kunigų seminarijoje. Kokia ten buvo situacija praėjus vos keleriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo?

Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimas buvo didelis įvykis. Tai buvo kardinolo A. J. Bačkio troškimas, jis atkūrė seminariją iškart po pal. popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje. Pirmą klierikų grupę sudarė apie dvidešimt penki jaunuoliai, su jais susitikau jų rekolekcijų prieš stojant į seminariją metu, ir tai buvo labai įspūdinga – nauja pradžia, idealizmas, svajonės apie tobulybę, bendrystę. Atvykęs į Lietuvą visam laikui apsigyvenau su šiais klierikais Antakalnyje, senajame Trinitorių vienuolyne – ten buvo įsikūrusi kunigų seminarija, dabar – Šv. Jono teologo vienuolynas. Kadangi gyvenome vienuolyno pastate, o dvasios tėvas buvo joanitas, vienas iš kongregacijos įkūrėjų Philippe-Marie, buvo labai stipri bendruomenės atmosfera. Trūko dėstytojų, jų buvo ieškoma užsienyje, aš pats padėjau studijuoti Šventąjį Raštą. Iš Vokietijos atvyko tėvas Hansas Frydrichas Fišeris, gana ilgą laiką toliau padėjo joanitai. Klierikų vienu metu seminarijoje gyveno daugiau nei trisdešimt, o kunigai buvo tik du, taigi tekdavo jiems būti broliu, tėvu, dėstytoju, patarėju. Viskas buvo gyvybinga, paprasta, nuoširdu. Nebuvo lengva suderinti dalykus, mat dėstytojų korpusas nebuvo vieningas, bet reikėjo eiti į priekį. Vėliau gavau kitą darbą – būti Šv. Kryžiaus bažnytėlės rektoriumi.

Kalbėdamas vis akcentuojate bendrystės svarbą. Ar niekada nesvarstėte prisijungti prie kurios nors vienuolijos?

Galiu pasakyti, kad visas mano pašaukimo kelias buvo – ir tebėra iki šios dienos – bendruomenės ieškojimas. Kur yra ta bendruomenė-vienuolija-brolija, kurioje galėčiau įgyvendinti troškimą sekti Kristų bendrystės dvasia (koinonia), tačiau laikydamasis Romos Katalikų Bažnyčios Tradicijos? 1977 metais įstojau į Švenčiausiosios Jėzaus Širdies Kunigų Kongregaciją (Dehonianai). Pasirinkau tą kongregaciją nes ten turėjau bičiulių. Dėl broliškumo viskas buvo puiku, bet dėl Tradicijos man buvo vis sunkiau, nes ne tik negalėjau prisitaikyti prie naujovių, bet ir nerasdavau būdo praktikuoti tradicinį pamaldumą bei kitus tradicinius pašvęsto gyvenimo elementus. Tačiau Lietuva atsirado kaip galimybė nors iš dalies susigrąžinti Tradiciją į bendrą gyvenimą. Viltis nepasiteisino ir, 1997 metais kardinolas Audrys Juozas Bačkis inkardinavo mane į Vilniaus arkivyskupiją, palikdamas tarnauti Kunigų seminarijoje kaip formartorių. Iki 1998 metų gyvenau tarp klierikų dėstydamas Šventąjį Raštą ir lydėdamas auklėtinius visuose reikaluose. Širdyje liko viltis: bus bendruomenė! Niekada nesupratau savęs atskirai, kol gyvenau kunigų seminarijoje. Tačiau nuo 1998 metų rudens ne savo valia turėjau palikti kunigų seminariją. Buvau paskirtas kunigauti Vilniaus centre prie jau minėtos Šv. Kryžiaus – Bonifratrų bažnytėlės.

Dėjau visas pastangas, kad Šv. Kryžiaus bažnytėlė būtų bendruomenė ir galbūt šalia atsirastų pašvęstųjų bendruomenė. Už tai ilgą laiką kovojau, buvo ir norinčių kandidatų, bet niekada negavome pritarimo iš Bažnyčios vyresnybės, ir tas pašaukimas laukia sprendimo. Nesuvokiu savo kunigystės kitaip nei brolijoje, nors šiuo metu ir nepriklausydamas konkrečiai bendruomenei. Bandau suburti bažnyčioje žmones, kad pajaustų atsakomybę vieni už kitus ir už kunigystę. Ypač, kad jauni vyrai suprastų kunigystės svarbą šiandien, deja, pašaukimų Lietuvoje mažėja. Tai iššūkis – Bažnyčia vykdo pastoracinę, evangelizacinę veiklą, bet iš to nėra vaisių, kažkas ne taip. Mano supratimu, katalikų tradicija gali įnešti didelį indėlį į pastoracijos darbą ir kartu į pašaukimų gausinimą, nes ji ypatingu būdu pabrėžia kunigystės identitetą.

Kalbant apie Švenčiausios Jėzaus Širdies Kunigų broliją, ji buvo įkurta Prancūzijoje 1878 m. Šiuo metu gyvavimą patiria bendruomenė Lenkijoje, o kitose Europos šalyse kongregacija drastiškai mažėja, taip pat mažėja ir Pietų Amerikoje. Ji auga Indijoje, Filipinuose, Indonezijoje, Juodojoje Afrikoje, neseniai įsteigta bendruomenė net Vietname. Brolijos kunigų gyvenimo būdas primena oratoriumą: kunigai kartu gyvena, turi regulą. Po Vatikano II Susirinkimo regula smarkiai pakeista, kad kunigai galėtų prisitaikyti prie modernaus pasaulio, daugiau veiklos kreipiama į socialinius darbus, didesnis dėmesys politikai, žmogaus teisėms. Bet pradžia buvo labai tradiciška, Jėzaus Širdies dvasingumas buvo labai aktualus Katalikų Bažnyčioje, ne tik Prancūzijoje. Jėzaus Širdis – katalikų identitetas. Dėl to man buvo labai gražu, aplankius Lietuvą, kad ji buvo net du kartus paaukota Kristaus Širdžiai. Vieną kartą ir pats galėjau tame dalyvauti, kai 1991-aisiais Šiluvoje kardinolas V. Sladkevičius su Vytautu Landsbergiu paaukojo Lietuvą Jėzaus Širdžiai. Manau, kad šį pašaukimą reikėtų atgaivinti, suteikti jam tikrą pavidalą. Iš dalies galima pasakyti, kad pamaldumas į Dieviškąjį Gailestingumą čia, Vilniuje, atsiliepia į Lietuvos pašaukimą būti Jėzaus Širdies šalimi. Teologinių skirtumų tarp Dieviškojo Gailestingumo ir Jėzaus Širdies pamaldumų nėra labai daug, šventosios Faustina ir Margarita Marija Alacoque buvo labai artimos.

Praėjusių metų pabaigoje šventėte savo kunigystės 25-metį. Kaip iš visos savo sukauptos patirties galėtumėte pasakyti, kas yra, ir kuo turėtų būti kunigas? Ką reiškia, kai sakome, kad kunigas yra Alter Christus?

Kunigas yra kitas Kristus, nes pats Kristus įsteigė kunigystę kartu su Eucharistija – Švenčiausiuoju Sakramentu: tai darykite mano atminimui, nebevadinu jūsų tarnais, o draugais, nes jums leidžiu žinoti tai, ką gavau iš Tėvo. Nors kunigas ir yra Jėzaus bičiulis, jis ir tarnas – juk apaštalai taip pat buvo Viešpaties tarnai. Kunigo pašaukimas yra atlikti tuos darbus, kuriuos padarė Jėzus. Jis atleidžia nuodėmes, sutaiko žmones su Dievu – tai užima didelę dalį jo darbų, to viršūnė – išpažintis. Iki viršūnės Gerosios Naujienos, sakančios „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“, skelbimas. Todėl žmonės ir turi pakeisti savo mąstymą – kad mąstytų bei mylėtų taip kaip Jėzus. Tam reikia atsiversti, kunigas – atsivertimo žmogus. Kunigas teikia ir kitus sakramentus, apskritai sakramentus akcentuoju todėl, kad jie – didžiausias Bažnyčios turtas. Kiekviena šeima turėtų palaikyti bendrystę su kunigu, nes jie per Santuokos sakramentą gavo jo palaiminimą. Šeimų ir kunigų bendravimas yra reikalingas ir gyvybingas dalykas. Kunigas lydi žmones nuo gimimo iki mirties, guodžia, padrąsina.

Be abejonės, visų šitų darbų viršūnė yra šventosios Mišios, kai kunigas išnyksta, atiduodamas savo balsą, rankas, visą savo kūną Jėzui Kristui, kad jis aukotų auką Tėvui ir pamaitintų žmones savo kūnu ir krauju, o jie šiuo būdu pasiektų amžinąjį gyvenimą. Kunigas turėtų dėti visas pastangas, kad žmonės suprastų, kas vyksta per šventas Mišias. Kunigas yra tradicijos žmogus, nes jis perteikia per daug amžių sukauptą Bažnyčios turtą, persmelktą Šventosios Dvasios veiklos, papuoštą kankinių krauju, šventųjų pavyzdžiais. Jis gali pasakyti kaip apaštalas Paulius – tai, ką aš gavau, perduodu jums.

Štai dabar sėdite priešais mane su sutana, ir šis vaizdas nėra labai įprastas. Šiandien ne taip dažnai pamatysi kunigą su sutana gatvėje. Kodėl pasirinkote ją dėvėti, juk galima galvoti, kad kunigas savo sutana atstumia žmones, atrodo išskirtinis, ne toks artimas.

Visi žino epizodą iš šv. Pranciškaus gyvenimo, kai jis pakvietė brolius eiti evangelizuoti. Grupelė išėjo nieko nesakydama. Vėliau namuose broliai paklausė: „Pranciškau, o kaip mes skelbiame Gerąją Naujieną?“ Jis atsakė, jog broliai su abitais tiesiog ėjo per miestą. Sutaną – kunigo rūbą – Bažnyčia iškilmingai duoda klierikams, kai jie tampa oficialiais kandidatais į kunigystę trečiame kurse. Ką tuomet su ja daryti? Pakabinti spintoje? Kai jaunas klierikėlis manęs klausia, ar jam ateiti su sutana, aš sakau paklausyti savo širdies: esi jaunas, ar kitiems jauniems žmonėms tai nebus šventa provokacija? Gali būti, kad kai kam sutanos dėvėjimas nepatinka, ją nešiojantis kunigas vadinamas fanatiku, bet ta provokacija reikalinga. Pamatys ir vėliau pagalvos. Jau yra taip buvę, kad mane aplankė žmogus, kuriam reikėjo kunigo, dėl to, jog ėjau su sutana gatvėje ir buvau pastebėtas. Mūsų labai nedaug, neverta „pradingti“ mieste, tai būdas evangelizuoti. Nemanau, kad žmones atstumia sutana, nes jie tuo pačiu mato ir giedrą, laimingą veidą, tuomet juoda sutana neatrodo tokia baisi. Šventieji kunigai buvo linksmi, kas gali įsivaizduoti liūdną šv. Joną Boską, kuris, nors ir dirbo su jaunimu, visą gyvenimą dėvėjo sutaną.

Minėjote, kad tridentinių šv. Mišių tradicija Jus patraukė jau vaikystėje Brazilijoje. Kaip atsitiko, kad, laikams modernėjant, Jums pačiam keičiantis, keliaudamas po pasaulį išlaikėte meilę šioms Mišioms, aukojamoms pagal Jono XXIII mišiolą? Kuo tokios liturginės apeigos yra aktualios šiandien?

Tridentinės Mišios yra ilgo Bažnyčios kelio, gilinantis į Eucharistijos slėpinį, viršūnė. Studijuodami tekstus bei apeigas matome, jog šiame rite viskas taip padaryta, kad realus Kristaus buvimas būtų kuo labiau apčiuopiamas, kad žmogus per šv. Mišias ypač atiduotų garbę ir šlovę Jėzui Kristui. Adoravimas, kontempliacija atlieka labai didelį vaidmenį, taip pat sakralumas – apeigoms reikia didelio dėmesio, šiose Mišiose nėra improvizacijos. Kunigas atsiduoda Kristui ir Bažnyčiai, yra tik atlikėjas, kuriam reikia paklusti, daryti tai, ką sukūrė ne pats, o Bažnyčia. Sakome, kad reikia bendrauti su Dievu – tridentinės Mišios leidžia tai daryti visiškoje ramybėje, daryti tai, ką darytume šalia Marijos ir Jono Kalvarijoje – mes garbintume, klūpėtume, žiūrėtume į Jėzų, verktume iš meilės Jam, atvertume širdį, priimtume, net norėtume mirti kartu, visiškai susitapatinti.

Tridentinėse Mišiose ne toks stiprus akcentas bendruomenei kaip naujame rite, o susikoncentruojama į patį Kristų, mūsų dalyvavimą Jo aukoje, Jo prisikėlime. Taip pat išskirtinis liturginis grožis, Bažnyčios architektūra, altorius Rytuose. Galite pamatyti, kaip atrodo Bažnyčios, pastatytos po Vatikano II Susirinkimo, jų architektūra skiriasi nuo Vilniaus baroko. Kai kur neteisingai sakoma, kad per tridentines Mišias kunigas atsuka nugarą žmonėms. Jokiu būdu – kunigas kreipiasi į Dievą kartu su visais, žiūrima viena kryptimi. Kunigas atsisuka į žmones pasakyti: „Viešpats su jumis.“ Tai priminęs vėl atsigręžia į Viešpatį aukoti Mišias, tačiau tikrai ne dėl to, kad laikytų juos mažiau vertus. Priešingai, per pamokslą, kai reikia kalbėti žmonėms, kunigas atsisuka į bendruomenę veidu.

Popiežius emeritas Benediktas XVI knygoje „Liturgijos dvasia“ rašė, kad „liturgija yra gaivinanti Bažnyčios šerdis ir krikščioniško gyvenimo centras“. Visgi galima pastebėti, kad šv. Mišios, net ir sekmadieniais, kai kur trunka labai trumpai, žmonės uždusę atbėga ir kuo greičiau pasišalina joms pasibaigus. Dabar netgi keista, kad Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje, kur koncelebruojate Mišias sekmadieniais, jos trunka nuo pusantros iki dviejų valandų. Čia kyla klausimas apie laiką. Koks jis yra liturgijos metu, ar jis suprantamas įprastai? Kodėl neretai prailgsta tai, kas yra, kaip rašo popiežius, mūsų tikėjimo gyvenimo branduolys?

Liturginis laikas tikrai yra kitoks, jokioje knygoje nerasi parašyta, kad ofertoriumas trunka penkiolika minučių. Bažnyčia niekada negalėjo nustatyti laiko. Įsivaizduokime, jei būtume Kalvarijoje, juk nesakytume: „Jėzau, tu per ilgai kabi ant kryžiaus.“ Liturgija yra Kristaus veikla, iš tikrųjų jis yra liturgas, kunigas tik atsiduoda Jam. Kuo giliau mes suvokiame, kas vyksta per šv. Mišias, tuo giliau išgyvename kiekvieną liturgijos dalelę. Galbūt žmonėms, kurie tik dabar atrado tikėjimą, nepasiekė gilumos, šv. Mišios prailgsta, tačiau garbinga močiutė būtų labai laiminga, net jei Mišios truktų tris valandas, pasakytų, kad jai tai tarsi pusė valandos. Net jei pagal laikrodį Mišios būtų ilgos, širdis taip nesakytų, kontempliuodami to nejaučiame, negalvojame, kad nuobodu. Jei žmogus žiūri į laikrodį per Mišias – problema: arba jis dar nelabai žino, kas tai yra, arba piktžodžiauja. Ypač sekmadienį, kai nedirbame, nereikėtų žiūrėti į laikrodį, ateiname garbinti Viešpaties. Mes, katalikai, turėtume žiūrėti į brolius stačiatikius, kurie kartais keturias valandas būna bažnyčioje ir visąlaik stovi. Negirdėti, kad jie norėtų reformuoti liturgiją.

Tai, kad mūsų dienomis žmonės gyvena „bėgdami“, daro įtaką dvasiniam gyvenimui, tačiau laikas nebebus problema, kai maldos gyvenimas taps gana gilus. Ir evangelizuojant kitus žmones be galo svarbu „pagauti“ širdį, kad paskui širdis liturgijoje visiškai nusiramintų ir džiaugtųsi, priimtų tai, ką duoda Bažnyčia. Žinoma, liturgijos metu nederėtų ištęsti dalykų, kur nereikia. Pavyzdžiui, pamokslas. Kunigas turėtų per gana trumpą laiką pasakyti viską iš esmės, pabrėžti tai, ko reikia žmonėms. Mūsų dabartinis popiežius rodo gerą pavyzdį. Mūsų žmogiška neišmintis yra kai kurias dalis pailginti taip, kad jos netenka prasmės. Kyla pavojus, jog per humaniškai ar per žmogiškai žiūrime į liturgiją, iškeliame žmogų į centrą, kad mums būtų patogu, gražu, šiuolaikiška. Bet tuo metu turėtų būti garbinamas Dievas, ramiai ir giliai išgyvenamas Jo buvimas, teikiantis šventumą.

Kokia lotynų kalbos reikšmė tradicinėse Mišiose? Ar nesukuria ji atstumo, neapsunkina garbinimo, jei žmonės kalbos nesupranta?

Atsakyti galima įvairiai. Vienas kraštutinumas – „noriu kalbėti savo gimtąja kalba“, kitas – „tai labai gerai, nes egzotiška: kiti garsai kaip magija, per svetimą kalbą dvasia veikia“. Mano atsakymas kitoks. Lotynų kalba yra oficiali lotynų Bažnyčios kalba, ji suteikia universalumo. Tai galėjau gražiai patirti, kai prieš dvejus metus buvau Brazilijoje ir aukojau tridentines Mišias taip pat, kaip ir Vilniuje. Vienybė jaučiama visur. Be abejo, kad tiems, kurie neturi senosios liturgijos patirties, viskas yra nauja, gali būti net keista. Juos reikia įvesti, bet išmokti lotyniškas maldas, atliepus nesunku. Pavyzdžiui, mano pirmoji lietuvių kalbos pamoka buvo: „Sveika Marija“, „Tėve mūsų“. Bažnyčios maldos gali būti pirmoji lotynų kalbos pamoka. Bonifratų bažnytėlėje pateikiame Mišių tekstus ir lotynų, ir lietuvių kalbomis, nors sutinku, kad jų studijavimas per Mišias nėra gerai. Liturgija skirta ne tekstsams studijuoti, o melstis, patirti Dievo artumą. Tekstus galima skaityti namie visą savaitę, po Mišių, liturginės maldos praturtina asmeninę maldą.

Nors Benedikto XVI 2007 metų Motu proprio „Summorum Pontificum“ ne tik leidžiamas ekstraordinarinis ritas, bet ir sakoma, kad, atsiradus to norinčiai tikinčiųjų bendruomenei, jiems turėtų būti surastas tokią liturgiją išmanantis kunigas, esama prieštaravimų, jog tai skaldo katalikų vienybę.

Šį klausimą net vienas vyskupas man buvo uždavęs. Žinome, kad vienybė remiasi valdžia – popiežiumi, vyskupais – ir liturgija. Popiežius Benediktas sakė, jog yra tik vienas lotynų Bažnyčios ritualas ir dvi jo formos. Šis dokumentas rodo, jog ekstraordinarinis ritas nėra prieš vienybę, net jei tarp dviejų formų yra daug skirtumų. Kaip jau minėjau – nuo pat Bažnyčios architektūros, kalbos iki giesmių, gestų. Visgi Eucharistijos šventimas yra vienybėje su Romos vyskupu. Vienybės ardymas būtų pasmerkimas: „Einu tik į vienokias Mišias, niekada neisiu į kitokias.“ Tai prieštaravimas popiežiui, kuris sakė, jog viena forma iš kitos gali pasimokyti. Jis pageidavo, kad į senąjį mišiolą būtų įtraukta prefacijų iš naujos liturgijos, o pastaroji atsižvelgtų į senąją. Popiežius pats bandė savo liturgijoje Romoje tai parodyti. Benedikto XVI liturgija būtų parodymas, kaip tradicija gali praturtinti šventimą, neatimant iš žmonių tikro dalyvavimo. Tradicinė liturgija neardo Bažnyčios vienybės, o tik rodo jos turtą. Ji „pagauna“ ne tik senus žmones, kurie ją prisimena iš vaikystės, bet ir jaunuolius, kurie per tridentinę liturgiją atranda Eucharistijos slėpinį.

Kalbino Rosita Garškaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt