Paulius Stonis. Laisvė ar teisingumas (VI): vertybinis ekonomikos neutralumas

Ankstesnę straipsnio dalį galite rasti čia

***

Išanalizavus libertarizmo politinei ekonomijai būdingus prieštaravimus, galima daryti prielaidą, kad libertarinė politinė ekonomija negali būti ribojama liberalia etine teorija, kurios šerdimi iki šiol išlieka negatyvios laisvės doktrina. Iškylančias etines dilemas negatyvioji laisvė skatina spręsti vienareikšmiškai radikaliu būdu – taikant rinkos teisingumo dėsnį, o tai veda link naujo nepolitinio totalitarizmo formos. Tai suvokus, galima kelti kitą probleminį klausimą – ar apskirtai įmanoma šiuolaikinį ekonominį mąstymą riboti kitokiais, pavyzdžiui, klasikinio etinio mąstymo principais?

Pagrįsti ekonominio mąstymo ir klasikinių etikos principų suderinamumą dar nuo XIX a. bandė ne tik Katalikų Bažnyčios hierarchai, bet ir nemažai krikščioniškos pasaulėžiūros ekonomistų bei filosofų. Vadinamojo socialinio klausimo svarstymą klasikinės-katalikiškosios doktrinos šviesoje labiausiai paskatino ne tik XIX a. vykstantys socialiniai-ekonominiai pokyčiai, bet ir tuo metu sparčiai ryškėjantis dviejų moderno ideologijų – marksizmo ir liberalizmo – ginčas.

Etikos ir ekonomikos santykio problemą XX a. pradžioje nagrinėjo vokiečių ekonomistas  jėzuitas Heinrichas Peschas. Jis kėlė klausimą, ar ekonomika prarastų savo autonomiškumą kaip mokslas, jei būtų pripažinta, kad klasikinis prigimtinis įstatymas gali padaryti reikšmingą įtaką ekonomikos mokslo vystymuisi? H. Peschas tuomet atsakė, kad ne. Juk ekonomikos, kaip ir kiekvieno mokslo, autonomiškumas iškyla todėl, kad jis savo objektą tiria su tik tam mokslui būdinga intencija. Pavyzdžiui, medicinos mokslas tiria žmogaus kūną kaip ir chemijos mokslas. Tačiau pirmasis turi intencija žmogaus kūną išgydyti, o antrasis – ištirti jo chemines savybes. Tuo tarpu etikos, jurisprudencijos bei ekonomikos mokslus gali sieti tie patys objektai (turtas, mainai, ir t.t.). Tačiau jurisprudencija nagrinėja juos teisinio reguliavimo ir teisinių pasekmių perspektyvoje, ekonomika – jų reikšmės ir poveikio nacionaliniam ūkiui perspektyvoje, etika – jų gero ar blogo panaudojimo perspektyvoje. Todėl, atrodo, kad ekonomika ir etika turi visai skirtingas intencijas, dėl ko šios disciplinos įgyja autonomiškumą [1]. Bet H. Peschas prieštaravo tam, kad ekonomikos mokslas iš principo virstų „grynuoju mokslu“ ir būtų atribotas nuo etikos. Jis įspėjo, kad vis labiau įsivyraujant „radikaliai ekonominei pasaulėžiūrai“ būtina prisiminti, kad bet kokie ekonominiai santykiai, vykstantys tarp asmenų, tarp asmenų ir valstybės bei tarp valstybių turi ne tik ekonominės naudos (utility) aspektą. Tai santykiai, darantys didžiulę įtaką dideliam skaičiui žmonių, jų fiziniam ir dvasiniam gyvenimui. [2]Pats H. Peschas visgi pripažino tikimybę, kad ekonomistai gali imti ir ignoruoti prigimtinio įstatymo etinius reikalavimus. Jau tada jis pastebėjo, kad ekonomikos teorijoje įsivyrauja etinis požiūris, jog saugumą ir klestėjimą reikia užsitikrinti kuo didesnio malonumo ir kuo mažesnio skausmo pagrindu [3].  Tai utilitaristinis principas, kuriuo didele dalimi paremtas ir šiandienis ekonominis mąstymas.

H. Peschas nepateikia konkretaus ir įtikinamo sprendimo, kaip būtų galima iš principo sustabdyti tokį ekonominio mąstymo polinkį remtis tik modernios utilitaristinės etikos principais. Atrodo, kad mąstytojas adekvačiai ir kruopščiai neįvertina fakto, kad utilitarizmo principas kiekvieną žmogaus asmeninę gėrio sampratą paverčia preferencija, tokiu būdu sulygindamas ne tik skirtingas gėrio sampratas, bet ir vienodai reikšmingomis (arba vienodai nereikšmingomis) paversdamas ištisas etines sistemas. Tokiu būdu utilitarizmo ekonominėje teorijoje pilnutinai išsiskleidžia negatyviosios laisvės, kaip neutralumo, principas. Kaip teigia Čikagos ekonomikos mokyklos atstovas, Nobelio premijos laureatas JAV ekonomistas Georgas Stigleris, jei tai, kad visuomenei nepritarus kuriais nors etinei koncepcijai, ekonomistai puldavo atsisakinėti tos koncepcijos implikacijų, yra tiesa, tuomet suprantama, kodėl jie ieškojo tokios etinės sistemos, į kurią „sutilptų“ bet kuri visuomenės išpažįstama norma [4]. Todėl, atrodytų, kad šiuolaikinis ekonominis mąstymas, paremtas utilitaristiniais principais, iš principo negali būti suderintas ar ribojamas kokios nors klasikinės etinės teorijos principais. Jei to būtų reikalaujama, kaip tai daro H. Peschas, tuomet bet kuris ekonomistas ar ekonominės politikos formuotojas, tarp jų ir pats F. Hayekas, gali reikšti pagrįstas pretenzijas, kad visuomenei „pozityviai“ primetama vienokia gėrio ir tikslų samprata, tuo mėginant „iškreipti ir apversti pamatinius idealus“ [5].

Neutralumo principas, būdingas šiuolaikiniam ekonominiam mąstymui, klasikinius etinius principus traktuoja tik kaip vieną iš daugelio galimų preferencijų, visiškai lygiaverčių kitoms preferencijoms. Todėl ekonominiame mąstyme galiojantis negatyvios laisvės principas visiškai išlaisvina žmones nuo bet kokio vienintelės gerovės sampratos primetimo pavojaus. Negatyvioji laisvė, kaip tam tikra ideologinė koncepcija, šiuolaikiniame ekonominiame mąstyme pasireiškia ypatinga forma – jai rūpi ne realus išlaisvinimo turinys ar išlaisvinimo padariniai – jai svarbu tik lūkesčių kryptingumas, verčiantis žmones tokiam išsilaisvinimui suteikti asmeninės laisvės bruožus [6].

Todėl tam, kad galėtume iš principo kalbėti apie klasikinės etikos ir šiuolaikinio ekonominio mąstymo santykio pozityviąją perspektyvą, būtina atskleisti utilitaristinių principų, kuriais paremta šiuolaikinė politinė ekonomija, prieštaringumą. Visų pirma reikia daryti prielaidą, kad šiuolaikinė politinė ekonomija yra paremta nuostata, jog visuminį asmeninės, tame tarpe ir ekonominės, laisvės suvokimą galima plėtoti tik laisvės ir nelaisvės sąryšio pagrindu. Tad jei pavyktų parodyti, kad  nuo šiuolaikinės politinės ekonomijos utilitaristinės etikos nėra „nuvalytos visos nelaisvės apnašos“ [7],  būtų galima pagrįstai kelti etinės alternatyvos klausimą.

Į šiuolaikinį ekonominį mąstymą grąžinti etinę dimensiją yra bandžiusi JAV filosofė Martha Nussbaum. Ji įrodinėjo, kad šiuolaikinis ekonominis mokslas ir politinė ekonomija yra atitrūkę nuo realybės ir labai supaprastina savo tiriamą tikrovę. M. Nussbaum pabandė parodyti Aristotelio etikos principų taikymo ekonomikoje perspektyvumą. Jos pateikto sprendimo detaliai nenagrinėsime, apsiribodami tik keliomis esminėmis pastabomis dėl jo ribotumo. Filosofė nepaiso fakto, kad Aristotelio etika yra apribota tuo, jog joje negalima aptikti žmonių moralinės lygybės sampratos. Tokia samprata atsiranda ir pilniausiai atsiskleidžia tik krikščioniškoje etikoje bei filosofijoje, kurios principus M. Nussbaum, sąmoningai ar ne, visiškai ignoruoja. Todėl stebina M. Nussbaum, kaip feminizmo atstovės, sprendimas remtis ne krikščioniška, bet aristoteline etikos koncepcija. Nepaisant šio trūkumo, JAV filosofė pateikė gan argumentuotą šiuolaikinio ekonominio mąstymo kritiką.

Šiuolaikinė ekonominė politika yra formuojama atsižvelgiant į individų preferencijas, kurios sujungiamos į viešojo pasirinkimo funkciją. Toks individualių preferencijų sujungimas leidžia juos „sulipdyti“ į viena aiškiai išreiškiamą visuomeninės grupės poreikį (pvz.: saugumas, teisinis reguliavimas, etc.). Visuomeninis pasirinkimas tampa „liaudies balsu“, kuriuo remiantis formuojama visa valstybės politika, tame tarpe ir ekonominė [8]. Toliau M. Nussbaum cituoja vadinamojo moderniosios ekonomikos tėvo JAV ekonomisto Paulo Samualesono teiginį, kad nėra jokio konceptualaus ir esminio skirtumo tarp preferencijos ir veiksmo: preferencija yra tiesiog tai, kas per veiksmą atsiskleidžia kaip pasirinkimo faktas [9]. Todėl loginė tokio teiginio išvada yra ta, kad kiekvienas žmogaus veiksmas, nepaisant to, apgalvotas ar ne, yra traktuojamas kaip preferencija. Tam, kad išryškėtų silpnoji tokios prieigos vieta, būtina atlikti mažą mintinį eksperimentą ir įsivaizduoti, kad susiklosčius tam tikroms negatyvioms ekonominėms ir socialinėms aplinkybėms, dalis žmonių nuskurdo ir todėl yra priversti pirkti daug pigesnius drabužius ar pigų maistą. Tai, kad žmogus perka pigesnį maistą bus traktuojama kaip veiksmas, per kurį pasireiškia preferencija pigesniam maistui. Tačiau tokia „preferencija“ yra susiformavusi dėl pasikeitusių aplinkybių, o realiam gyvenime žmogus vis dar gali bent jau psichologiškai teikti pirmenybę normaliam maistui ir naujiems drabužiams. Tačiau šiuolaikiniai ekonomistai greičiausiai pasakys, kad jo preferencija yra pigus maistas, kadangi jis tai įrodė savo veiksmu.

Kaip pažymi M. Nussbaum, yra ir kitų ekonomistų, kurie į visuomeninio pasirinkimo naudos funkciją įtraukia ir tas preferencijas, kurioms pirmenybę teikia individai jos realiai neįgyvendindami veiksmu, bet tik trokšdami. Tokios visuomeninės naudos maksimizavimas turi būti visuomeninis tikslas, kurio išpildymu rūpinasi valdžia [10]. Ekonomistai taip pat svarsto, ar visi žmogaus įgeidžiai – preferencijos – kurių jis nėra dar realizavęs tikrovėje, gali patekti į socialinės naudos funkciją? Utilitariniai ekonomistai teigia, kad visgi į socialinės naudos funkciją negalima įleisti akivaizdžiai antisocialių preferencijų, tokių kaip sadizmas, pavydas, pagieža, įžeidinėjimas ir pan. „Utilitarinė etika, - teigia filosofės M. Nussbaum cituojamas ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Johnas Charlesas Harsanyi, - visus mus padaro tos pačios moralinės bendruomenės nariais“ [11]. Tačiau toks teiginys, kaip ir tam tikrų „antisocialių“ preferencijų eliminavimas iš socialinės funkcijos, neatrodo kaip vertybiškai neutrali mokslininko nuostata. Be to, visuomeninės naudos funkcija yra paremta racionaliais individų pasirinkimais. O racionalumas aptinkamas kiekviename individe tik tuomet, kai individui neprimetamos jokios vertybės vietoj jo paties vertybių. Todėl lygiai taip pat vertybinį šiuolaikinio ekonominio mąstymo neutralumą „miražu“ paverčia ir tas faktas, kad nepriklausomybė, laisvė, savarankiškas pasirinkimas negali būti traktuojami kaip šiuolaikinės visuomenės baziniai politiniai principai, kadangi tai yra tam tikros vertybės, būdingos atitinkamai etinei sistemai [12]. Darytina išvada, kad ir šiuolaikinis ekonominis mąstymas nėra neutralus, kadangi remiasi paslėpta etine teorija, kurios pagrindu vienodai netraktuoja visų individų veiksmų ir preferencijų, skirstydama juos į „socialius“ ir „antisocialius“, „gerus“ ir „blogus“, „pageidautinus“ ir „antraeilius“. Jei didžioji dauguma visuomenės narių, egzistuojančios demokratijos sąlygomis, pradėtų trokšti diktatūros arba autoritarinio valdymo įvedimo, ar tokios, veiksmu neišreikštos, preferencijos galėtų tapti visuomeninės naudos funkcijos dalimi? Ir jei taip, ar tai reikštų, kad tokios sujungtos preferencijos galiausiai turėtų tapti socialiniu tikslu, kurį turėtų įgyvendinti valdžia? Tiesa, kad kai kurie individai ir nesuvokia autoritarinio valdymo ar diktatūros ypatumų, tačiau juk ne ekonomistams vertinti ar tas suvokimas yra „geras“, „blogas“, „neteisingas“, „teisingas“, „pageidautinas“, ir pan. Tai – vertybinės kategorijos, kuriomis šiuolaikiniai ekonomistai negali operuoti. O jei kuris iš ekonomistų sumanytų teigti, kad autoritarinis valdymas yra blogesnis už demokratinį, jį pagrįstai būtų galima apkaltinti vertybiniu šališkumu – demokratinei santvarkai teikiant vertybinę pirmenybę ir primetant ją individams, tuo siekiant formuoti kitokį racionalumą. Arba galėtume įsivaizduoti dar vieną variantą – kad didžioji dauguma visuomenės narių trokšta kitokios gėrybių paskirstymo sistemos nei egzistuojanti toje visuomenėje. Kaip į tai reaguotų šiuolaikiniai ekonomistai, žinodami, kad tokias preferencijas išpildžius tikrovėje, nustotų galioti tam tikri jų skaičiavimo ir prognozavimo metodai bei modeliai?

Paaiškėja, kad utilitaristiniais principais grindžiama politinės ekonomijos teorija formuoja „vertybiškai užrakintą sistemą“. Panašiai savo politinę ekonomiją suformuoja ir F. Hayekas. Utilitaristinio etinio mąstymo perspektyvoje ekonomika tikrai tampa, H. Pescho žodžiais tariant, „grynuoju mokslu“, kuris, besiremdamas paslėpta etine teorija ne tik konstruoja savo tiriamą tikrovę, bet ir išlaiko sklaidos potencialą į kitas socialinės žinijos sritis, primesdamas joms naudingumo ir naudos maksimizavimo principą.

Utilitaristinės politinės ekonomikos analizė atskleidė tai, apie ką kalbėjo H. Peschas – ekonomikos mokslas negali pakeisti savo tiriamo objekto tikslo, virsdamas etika ir pradėdamas aiškinti, kas yra ekonomikoje gerai, o kas blogai [13]. H. Peschas pripažįsta ekonominio mąstymo autonomiškumą, tačiau jo neabsoliutina, teigdamas, kad ekonomikos tyrinėjimai turėtų atsižvelgti į konkrečios politinės bendrijos situaciją, į savo analizę įtraukti daugiau žmonių gyvenimą veikiančių aplinkybinių faktorių, o ne apsiriboti vien mažai ką apie realią žmonių gyvenimo padėtį sakančiais BVP ir kitais abstrakčiais rodikliais. Platesnius žmonių gyvenimo aspektus apimančių ekonomikos rodiklių įvedimas leistų adekvačiau ir tiksliau įvertinti veiksmų bei institucijų „ekonominį korektiškumą“, kurį būtų galima apibrėžti kaip šių  veiksmų ir institucijų svarbos nacionalinei ekonomikai laipsnį [14]. Nuoseklu būtų teigti, kad naujų ekonomikos rodiklių ar parametrų įvedimas, turėtų versti atisakyti kai kurių kitų. Mat, būtų keliamas klausimas – ar visi dalykai, kuriuos utilitarinė prieiga pavertė preferencijomis, gali būti laikomos turinčiomis lygią teisę patekti į rinkos mechanizmą? Tokiu būdu iškyla ir praktinis socialinių rinkos ribų klausimas – ar ekonominėmis „prekėmis“ galima laikyti tokius veiksmus, kaip prostitucija, nežabojama prekyba ginklais ar narkotikais ir pan. Be to, kiek plačiai turi būti leidžiamas vadinamasis komodifikacijos procesas, kurio metu didelė dalis žmonių santykių, tarpusavio veiksmų ir ryšių yra suprekinami ir suišteklinami [15].

Tačiau, jei ekonominis mąstymas yra ribojamas klasikinės etikos principais, tuomet vėl iškyla vadinamojo paternalizmo – tam tikros gerovės ir etinio gėrio sampratos  primetimo – grėsmės klausimas. Bet, kaip jau parodė tiek F. Hayeko politinės ekonomijos, tiek utilitaristinės etikos principais paremto ekonominio mąstymo analizė, paternalizmas pasireiškia ir vienu, ir kitu atveju. Atrodo, kad tokio svarstymo perspektyvoje jis yra tiesiog teoriškai ir praktiškai neišvengiamas. Tuomet belieka kelti klausimą, kuri etinė doktrina dilemą „laisvė ar teisingumas“ sprendžia ne taip vienareikšmiškai ir radikaliai? Kaip matėme, F. Hayekas šią dilemą bandė išspręsti vienareikšmiškai laisvės naudai. Tačiau tai, ką jis priėjo, būtų galima pavadinti chaosu ir rinkos despotizmu. Komunizmas, kaip jau paminėta, taip pat pasireiškė modernia despotizmo forma.

Kitą straipsnio dalį rasite čia

---

[1] Pesch. Ethics and the national economy, 142

[2] Pesch. Ethics and the national economy, 143

[3] Pesch. Ethics and the national economy, 146

[4] Stigler, George. Economics or Ethics?  The Tanner lectures on human values. Harvard University: 1980, 169

[5] Hayek. III tomas: Laisvosios visuomenės politinė tvarka, 230-231

[6] Rubavičius, Vytautas. Postmodernusis kapitalizmas. Kitos knygos, Kaunas: 2010, 159

[7] Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas, 163

[8] Nussbaum, Marha. Women and Human Development: The Capabilities Approach. Cambridge University Press: 2001, 116-117

[9] Nussbaum, Women and Human Development, 119

[10] Nussbaum, Women and Human Development, 125

[11] Nussbaum, Women and Human Development, 128

[12] Nussbaum, Women and Human Development, 129-131

[13] Pesch. Ethics and the national economy, 142

[14] Ten pat.

[15]Keat, Russell. The moral boundaries of the market. Colin Crouch and David Marquand eds., Ethics and Markets: Co-operation and Competition within Capitalist Economies, Blackwell, Oxford, 1993, 6-20.