Alvydas Butkus. "Originali" pavardžių rašyba

"Lie­tu­vos ži­nio­se" (2013 05 27) pa­skelb­tas tei­sin­gu­mo mi­nis­tro Juo­zo Ber­na­to­nio in­ter­viu, ku­ria­me jis tei­gia, ...

"Lie­tu­vos ži­nio­se" (2013 05 27) pa­skelb­tas tei­sin­gu­mo mi­nis­tro Juo­zo Ber­na­to­nio in­ter­viu, ku­ria­me jis tei­gia, jog "tei­sė į ori­gi­na­lią pa­var­džių ra­šy­bą - pri­gim­ti­nė". 

Iš kar­to rei­kia pa­sa­ky­ti, kad raš­tas yra su­si­ta­ri­mo da­ly­kas, joks pri­gim­ti­nis. Raš­tas il­gai­niui ga­li kis­ti, bū­ti mo­der­ni­zuo­ja­mas ar net kei­čia­mas iš es­mės. Kei­čiant raš­tą, kin­ta ir as­men­var­džių ra­šy­ba - ji pri­tai­ko­ma prie nau­jes­nės raš­to for­mos kar­tu su ki­tais tos kal­bos žo­džiais. Va­di­na­si, ra­šy­ba na­tū­ra­liai nu­tols­ta nuo anks­tes­nio­sios. Lat­viai su es­tais XX am­žiaus pra­džio­je at­si­sa­kė go­ti­ki­nio šrif­to ir pa­var­des, tiek lat­viš­kas, tiek ki­tos kil­mės - Lee­pa, Schtell­ma­chers, Ruh­de, ėmė ra­šy­ti pa­gal da­bar­ti­nės ra­šy­bos rei­ka­la­vi­mus ir da­bar­ti­nė­mis abė­cė­lės rai­dė­mis: Lie­pa, Štel­ma­hers, Rū­de. Ir nie­kas ten ne­rei­ka­lau­ja grįž­ti prie ori­gi­na­lios as­men­var­džių ra­šy­bos. Tur­kai be­veik prieš šimt­me­tį at­si­sa­kė ara­biš­ko raš­to ir pa­si­rin­ko lo­ty­niš­ką - ar dėl to din­go ka­žin ko­kia "pri­gim­ti­nė tei­sė" ra­šy­ti tur­kų as­men­var­džius ara­biš­kai?

Jei pa­var­džių ra­šy­ba, t. y. gra­fi­ka, bū­tų "pri­gim­ti­nė tei­sė", ji ne­bū­tų ati­ma­ma iš Lie­tu­vos pi­lie­čių žy­dų, ru­sų ar grai­kų. Pri­gim­čiai iš­im­tys ne­da­ro­mos. Tuoj at­si­ras ara­bų, in­dų ir ki­nų su sa­vo "pri­gim­ti­ne tei­se" į as­men­var­džių ra­šy­bą ori­gi­na­lo raš­me­ni­mis.

Lie­ka tik pri­dur­ti, kad jei iš­im­tis da­ro­ma ki­toms raš­to for­moms - ki­ri­li­cai, grai­kų, in­dų, ara­bų, žy­dų rai­dy­nui, tai tik įro­do, kad pa­var­džių ra­šy­ba nė­ra "pri­gim­ti­nė tei­sė", ar­ba ji seg­re­ga­ci­nė, tai­ko­ma tik lo­ty­niš­ką raš­tą tu­rin­čioms tau­toms.

Tei­sin­gai pri­pa­ži­nęs, jog "mū­sų vie­to­var­džių pa­va­di­ni­mai yra bal­tų kil­mės, kaip ir Su­val­kų re­gio­ne, Len­ki­jo­je", J.Ber­na­to­nis už­mirš­ta, kad pie­try­čių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­rie da­bar sa­ve lai­ko len­kais, da­lis pa­var­džių ir­gi yra bal­tiš­kos, tiks­liau - lie­tu­viš­kos kil­mės. Kaip jas ra­šy­ti ori­gi­na­liai - Kiš­kis, Mai­še­lis, Rakš­te­lis ar Kisz­kis, Majs­ze­lis, Raksz­te­lis? Ką ta­da da­ry­ti su pa­čių lie­tu­vių pa­var­džių "ori­gi­na­lia ra­šy­ba" tais at­ve­jais, kai pa­var­dė yra ne­lie­tu­viš­kos kil­mės, pa­vyz­džiui, Stan­ke­vi­čius, Kaz­laus­kas, Iva­no­vas, Vė­be­ris? Kur ta­da dings­ta "tei­sė" į ori­gi­na­lią ra­šy­bą?

Ar­gu­men­tai kaip užkeikimai

Mi­nis­tras J.Ber­na­to­nis nė­ra vie­ni­šas. Per pra­ėju­sią ka­den­ci­ją as­men­var­džių lie­tu­viš­kos ra­šy­bos chao­ti­za­vi­mu itin rū­pi­no­si tei­sin­gu­mo mi­nis­tras R.Ši­ma­šius, ku­rio pa­var­dę Len­ki­jos spau­da ra­šė ti­krai be­veik ori­gi­na­liai - Szi­mas­zius. Mi­nis­trui ak­ty­viai an­tri­no jo par­ti­jos va­do­vas, li­be­ra­liai teig­da­mas, jog pa­var­dė esan­ti as­mens nuo­sa­vy­bė, ne­tu­rin­ti nie­ko bend­ra su kal­ba, o į nuo­sa­vy­bę jau esą ne­va­lia kė­sin­tis. Va­di­na­si, as­men­var­dį rei­kia ra­šy­ti taip, kaip jo sa­vi­nin­kas no­rįs.

Iš ki­tų už­kei­ki­mų daž­nai mi­nė­ta "eu­ro­pi­nė tra­di­ci­ja", "eu­ro­pi­niai stan­dar­tai", už­mir­šus, kad kiek­vie­na ša­lis pir­miau­sia lai­ko­si sa­vo stan­dar­tų ir sa­vo tra­di­ci­jų, o ko­kio nors bend­ro "eu­ro­pi­nio stan­dar­to" šiuo klau­si­mu iš­vis nė­ra. Gal to­dėl Vo­kie­ti­ja sa­vo pi­lie­čių len­kiš­kos kil­mės pa­var­des ra­šo sa­vo raš­me­ni­mis - No­witz­ki? Gal to­dėl bal­tiš­kai už­ra­šy­ta Lat­vi­jos pi­lie­čio Šiš­ki­no pa­var­dė Va­ka­rų Eu­ro­po­je virs­ta Sis­ki­nu, o lie­tu­vio Šiš­kaus­ko - Sis­kaus­ku? Net Len­ki­ja, 1994 me­tų su­tar­ty­je su Lie­tu­va įsi­pa­rei­go­ju­si sa­vo pi­lie­čių lie­tu­vių pa­var­des ra­šy­ti "pa­gal fo­ne­ti­nį skam­be­sį", nie­ka­da jų taip ne­ra­šė, ir Vai­čiu­lis ten vi­sa­da bu­vo Wojc­zul, ne Waic­zu­lis, o Šid­laus­kas vi­sa­da ofi­cia­liai yra Szyd­lows­ki, ne Szid­laus­kas. 2005 me­tais vien­pu­siš­kai Len­ki­jos pri­im­tas as­men­var­džių ra­šy­bos įsta­ty­mas, lei­džian­tis lie­tu­viams ra­šy­ti pa­var­des lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis, taip ir li­ko vien­pu­siš­kas net tai­ky­mo po­žiū­riu, nes Re­gis­trų cen­tre pa­var­dės li­ko se­nos. Tad pa­var­dę su­lie­tu­vi­nu­siam Len­ki­jos pi­lie­čiui vis tiek rei­kia tu­rė­ti anks­tes­nę as­mens kor­te­lę ar pa­są, kad as­me­nį bū­tų ga­li­ma iden­ti­fi­kuo­ti ban­ke, li­go­ni­nė­je ar­ba ki­to­je įstai­go­je.

Teig­ti, jog as­men­var­džiai ne­prik­lau­so kal­bos sis­te­mai, yra tas pat, kas sa­ky­ti, kad dvi­ra­čiai ne­prik­lau­so trans­por­to prie­mo­nėms. Ar­ba kad la­pės ne­prik­lau­so gy­vū­nų ka­te­go­ri­jai. Iš ti­krų­jų vi­si as­men­var­džiai kiek­vie­no­je kal­bo­je yra pri­tai­ky­ti prie tos kal­bos fo­ne­ti­nės ir mor­fo­lo­gi­nės sis­te­mos. To­dėl net tarp­tau­ti­niai per krikš­čio­ny­bę, li­te­ra­tū­rą ar kul­tū­ri­nius mai­nus pa­pli­tę var­dai kiek­vie­no­je kal­bo­je tu­ri skir­tin­gas for­mas, plg., grai­kų Pe­tros, lie­tu­vių Pe­tras, ang­lų Pe­ter, ru­sų ar len­kų Piotr. Po­pie­žiaus var­do nei li­be­ra­lai, nei soc­de­mų mi­nis­tras ne­siū­lo ra­šy­ti ori­gi­na­liai, pa­gal "pri­gim­ti­nę tei­sę" - Fran­cis­cus. Net Kris­taus var­do ta­ri­mas ir gra­fi­ka skir­tin­go­se kal­bo­se įvai­ruo­ja, bet dėl to nie­kas ie­čių ne­lau­žo.

Dėl "eu­ro­pi­nių (ar va­ka­rie­tiš­kų) stan­dar­tų". Jų pro­pa­guo­to­jai ga­lė­tų pa­si­do­mė­ti, kaip at­ro­do lie­tu­vių pa­var­džių ra­šy­ba Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ar Vo­kie­ti­jo­je lie­tu­viams iš­duo­tuo­se moks­lo bai­gi­mo dip­lo­muo­se. Ten "pri­gim­ti­nės tei­sės" į as­men­var­džio gra­fi­ką kaž­kaip ne­įžiū­rė­ta. Mū­sų gar­sio­ji an­tro­po­lo­gė Ma­ri­ja Gim­bu­tie­nė JAV ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je bu­vo ži­no­ma Gim­bu­to pa­var­de. JAV gy­ve­nan­ti ki­ta an­tro­po­lo­gė Liu­ci­ja Baš­kaus­kai­tė ten yra Bas­kaus­kas. Ir nie­kam ne­kliū­va, kad pa­var­dės ne tik ra­šy­ba, bet ir mor­fo­lo­gi­ja pri­tai­ky­ta prie tų kal­bų tai­syk­lių.

Dar vie­nas me­ta­mas bur­ta­žo­dis yra "žmo­gaus tei­sės". Kaip tei­gia mi­nis­tras J.Ber­na­to­nis, "pa­var­džių ra­šy­bos klau­si­mas su­si­jęs su žmo­gaus tei­sė­mis". Ne­ju­čiom pa­gal­vo­ji, kad anks­čiau pa­mi­nė­ti fak­tai apie lie­tu­viš­kų as­men­var­džių ne­lie­tu­viš­ką ra­šy­bą už­sie­ny­je yra šiurkš­čiau­sias žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mas. Lie­tu­va dėl to ga­lė­tų iš­kel­ti ieš­ki­nius vi­sai Va­ka­rų Eu­ro­pai ir net JAV. Ga­lė­tų pra­dė­ti nuo gi­mi­nai­tės Lat­vi­jos, ku­rio­je vi­sos pa­var­dės, tiek Lat­vi­jos pi­lie­čių, tiek už­sie­nie­čių, ra­šo­mos pa­gal vie­ną mo­de­lį ir tik lat­viš­kai. Keis­ta, kad nie­kas, net Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, dėl as­men­var­džių ra­šy­bos ten ne­įž­vel­gia jo­kių žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mų.

Ar tik mer­ge­lių kap­ri­zai?

Mi­nis­tras tei­si­na as­men­var­džių ra­šy­bos chao­ti­za­vi­mo bū­ti­ny­bę tuo, jog "ne­ma­žai mū­sų mer­gi­nų iš­te­ka už už­sie­nie­čių, ku­rių pa­var­dės ne­lie­tu­viš­kos kil­mės". Iš­ei­tų, kad dėl tų mer­gi­nų kap­ri­zų rei­kia keis­ti lie­tu­viš­ką nu­sis­to­vė­ju­sią ir su­nor­min­tą as­men­var­džių ra­šy­bą? Ar ne per di­de­lė kai­na?

Iš ti­krų­jų nu­ty­lė­ta kit­kas. Nu­ty­lė­ta tai, kad ka­dai­se Var­šu­vo­je, gal net fur­še­to me­tu, kaž­ku­ris Lie­tu­vos par­ei­gū­nas, gal­būt at­mir­kęs lie­žu­vį bren­dy­je, kaž­ku­riam Len­ki­jos par­ei­gū­nui pa­ža­dė­jo kai ku­rių Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­des ra­šy­ti "po pols­ku". Pa­ža­dė­jo nie­kie­no ne­įga­lio­tas, tie­siog šiaip sau, iš ge­ros šir­dies, tskant. Nors pa­ža­das jo­kio­je su­tar­ty­je ar ke­ti­ni­mų pro­to­ko­le ne­bu­vo fik­suo­tas, Var­šu­va jo ne­už­mirš­ta iki šiol. Ir pri­me­na, vis pri­dur­da­ma są­ly­gą: "Jūs - mums, mes - jums." Juo la­biau kad, kaip sa­kė ki­tas kaž­ku­ris Len­ki­jos par­ei­gū­nas, at­vy­kęs į Vil­nių Va­sa­rio 16-osios pro­ga, Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos lai­mė­ji­mas Sei­mo rin­ki­muo­se yra Len­ki­jos lai­mė­ji­mas. Tad mi­nis­tro ap­mau­das, kad pa­var­džių ra­šy­bos klau­si­mas, de­ja, "daž­nai po­li­ti­zuo­ja­mas, ban­do­ma pa­kreip­ti, esą tai - tam ti­krų tau­ti­nių ma­žu­mų ar po­li­ti­nių jė­gų rei­ka­la­vi­mai", skam­ba ga­na nai­viai. Žmo­gaus tei­sė­mis ar už už­sie­nie­čių iš­te­kė­ju­sio­mis mer­gi­no­mis čia ne­už­si­dangs­ty­si.

Šaltinis: www.lzinios.lt

Susiję

Įžvalgos 216085985368168101

Rašyti komentarą

10 komentarų

Anonymous rašė...

A.Butkus yra gerbiamas ir rimtas žmogus. Gaila, kad rašinėja tokius niekus ir nemato toliau nei Lenkijos ir „Lenkijos pareigūnai“. Ši problema nėra lenkų Lietuvoje ar Lenkijos problema, kokia ją nori paversti Sikorskis, A. Butkus ir t.t..
Negali ir neturi taip būti, kad vaikas negali turėti tėvo pavardės, jei toje pavardėje yra W ar kuri kita „nelietuviška“ raidė. Kodėl tos problemos nekyla Portugalijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Čekijoje, Italijoje. Juk tų šalių abėcėlėse taip pat nėra tos W ir t.t.. Negi Lietuva neturi kitų problemų nei kokio Werner Weisz ar jo žmonės Nijolės Weisz pavardė.
Kažkada klausiau tokio olando kalbėjimo. Žmogus pasisakė, kad daug metų gyvena Lietuvoje ir jau turi Lietuvos pilietybę. Pasisekė žmogui, kad iš praeities į mūsų laikus atkeliavusioje jo protėvių pavardėje nebuvo tų taip gerbiamą (rašau be ironijos) profesorių nervinančių nelietuviškų, lietuvių tapatybei grasinančių raidžių

Anonymous rašė...

Kok tu naivus, o gal ir kvailas....Profesiorius kalba apie pavardes, kaip kalbos dalį, o ne kažkokią W raidę. problema, kad lietuvių kalba yra kaitoma linksmiai ar supranti, o lenkų kalboje yra gal 32 diakritiniai ženklai. Juo rašyti ar ne pagal tave? O kas juo ištars? Konstitucinis teismas aiškiai pasisakė dėl pavardžiū rašybos - ne tituliniame. kas čia dar veltui diskutuoti?

Anonymous rašė...

Gal galite paaiškinti, kodėl čekė, portugalė ar suomė ir t.t., ištekėjusi už pono Weisz, o taip pat ir jų vaikai gali turėti vyro ir tėvo pavardę, o lietuvei moteriai tai jau draudžiama. Juk suprantat, kad Weisz tai jau ne Veis. O jei tas Weisz sumanytų tapti Lietuvos piliečiu? Pasakykit dar vieną valstybę, kuri suteikdama žmogui pilietybę reikalautų privalomai pasikeisti pavardę. Nerasite tokio pavyzdžio, nes tai lietuviška beprotybė.
Ko jūs taip sielojatės dėl kito žmogaus pavardės? Kodėl nesisielojate dėl automobilio „Vokswagen“ pavadinimo. Kodėl tas pavadinimas, beje be klaidų užrašomas ir oficialiuose dokumentuose ir neoficialiuose tekstuose, nesužlugdo lietuvių kalbos?
Įteisinus neiškraipytą pavardės rašymą (kaip tai yra padaryta kitose šalyse), nepasikeis nė vienas mūsų kalbos žodis, nepasikeis nei rašyba, nei tarimas. Mama bus mama, žvirblis liks žvirbliu. Ir Jūsų, broliai ir seserys, pavardės liks tos pačios kaip ir iki šiol buvo.
Taigi, kviečiu apsidairyti ir matyti realias mūsų tautos bėdas ir rūpesčius. Ir liautis sirgti ne savo ligomis.

Anonymous rašė...

Kodel tik kai kurias salis isskiriate? O jei uz graiko istekes - rasysit graikiskais simboliais? Jei uz ruso - kirilica? Nera reikalo pataikauti nei lenkams, nei vokieciams. Lietuviskos pavardes su visais diakritiniais zenklais niekur isskyrus Lietuva neraso

Zenonas rašė...

Puikus susitarimas - pagal fonetinį skambesį, hieroglifai nereikalingi. Finikiečiai puikią išeitį sugalvojo prieš daug tūkstantmečių, bet durniai gajūs, vis dar nesupranta finikiečių atradimo reikšmės.

Uldis rašė...

Broliai latviai tokių problemų sau nekelia - visas kitataučių pavardes jie rašo latviškai. Folksvagenas, kolega anonime, ne pavardė. Ir Veizą nuo Feiso latviai puikiai skiria. Gal todėl, kad kur kas anksčiau išsivadavo iš baudžiavos? O lietuviai vis dar sulinkę, įskaitant ir kai kuriuos ministrus.

Uldis rašė...

Kaip Latvijoje rašomos lenkų pavardės:
https://www.facebook.com/photo.php?fbid=596512377033399&set=a.403739459644026.95911.343126219038684&type=1&theater

Anonymous rašė...

Straipsnis geras, bet per sudėtingas Bernatonio protui.

Anonymous rašė...

30/5/13 10:18 rašė:

"Negali ir neturi taip būti, kad vaikas negali turėti tėvo pavardės, jei toje pavardėje yra W ar kuri kita „nelietuviška“ raidė."

O kodėl negali taip būti kad vaikas negali turėti tėvo pavardės, jei toje pavardėje yra heroglifai?

Rerum scriptor rašė...

Labai vietoje apie hieroglifus... Juk hieroglifų pakeitimas lotinica — pats tikriausias pasikėsinimas į to žmogaus originalią pavardę. Reikalas tas, kad yra daug vienodai skambančių hieroglifų; užrašyti lotynica jie niekuo nebesiskirtų vienas nuo kito, vadinasi, nebeliktų tos pavardės leksinės reikšmės. Vienas kiniškas hieroglifas Ma, reiškia kanapę, kitas hieroglifas Ma reiškia žirgą. Skamba vienodai ir tik iš hieroglifo piešinio galima suprasti kas yra kas. Užrašius lotynica žmogui atimama galimybė žinoti — jis Žirgas ar Kanapė.

item