Andrius Martinkus. Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė (I)

Jeigu iš dvidešimt septynių Naujojo Testamento knygų reikėtų atrinkti tris sakinius, perteikiančius politinę krikščionybės žinią, tie sakiniai būtų tokie: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28); „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1); „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mk 12, 17; Mt 22, 21; Lk 20, 25).

Tačiau lygybės doktrina, kurioje dažnai įžvelgiama teiginio iš Laiško galatams esmė, iš tikrųjų nebuvo jokia naujiena politinei antikos minčiai. Galbūt ši lygybės doktrina nebuvo labai džiugi naujiena specifinio mesianistinio nacionalizmo persmelktai „žydo“ sąmonei. Tačiau „graikams“ ši doktrina buvo seniai žinoma – ją skelbė kinikų ir ypač stoikų filosofinės mokyklos. „Graikams“, stoikų jau išmokytiems, kad visų žmonių prigimtis yra bendra ir todėl visi žmonės yra lygūs prieš prigimtinį įstatymą, nauja buvo ne tai, kad „nebėra nei vergo, nei laisvojo“, bet tai, kur yra visų žmonių vienybės pagrindas. „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ – tokia yra tikroji, religinė, ne politinė Pauliaus skelbta naujiena. Ir nors istorinis krikščionybės nuopelnas, be abejo, yra tas, kad jos dėka stoikų politinės filosofijos atradimas tapo šimtų milijonų nuosavybe, politinės minties ir – kas daug svarbiau – politinės tikrovės pasaulį krikščionybė sudrebino ne skelbdama lygybę, bet į „šį“ pasaulį įvesdama „kito“ pasaulio atstovę – Bažnyčią.

Nuolankumo reikalavimas, išdėstytas Pauliaus laiške imperijos sostinės krikščionims, negali būti teisingai suprastas be Jėzaus reikalavimo atiduoti Dievui tai, kas „Dievo“, tai, kas priklauso vien tik Dievui ir kas jokiu būdu negali būti perleista „ciesoriui“. Pastarasis turi teisę reikalauti pagarbos ir klusnumo, tačiau negali reikalauti iš savo valdinių, kad šie jį garbintų, nes garbinimas priklauso vien tik Dievui. Jei imperatorius vis dėlto kėsinasi į Dievo nuosavybę, jei reikalauja, kad jam būtų atnašaujama, ne tik nereikia paklusti tokiai „viešosios valdžios“ savivalei, bet, priešingai, paklusti jai yra draudžiama, net jei to draudimo laikymasis kainuotų gyvybę. Kad pirmųjų trijų amžių krikščionys būtent taip suprato Jėzaus žodžius ir Laišką romiečiams, liudija gausus kankinių derlius, kuris kartu ženklina organizuotos žmonių kovos už sąžinės laisvę tradicijos Vakaruose pradžią.

Bet kas buvo toji valdžia, kuri turėjo galią uždrausti paklusti imperatoriui, kurios žmonės klausė ir kuriai likdavo ištikimi, nors imperinė valdžia juos persekiojo, kankino ir net žudė? „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18–19). Antikos politinei vaizduotei krikščionybė metė neregėtą iki tol iššūkį. Pirmą kartą valstybinių žmonių visuomenių egzistavimo istorijoje valstybė įgijo instituciją konkurentę, sukūrusią padalinto (arba dvejopo) lojalumo problemą. Bažnyčia mokė, kad šios žemės tėvynės, valstybės ir įstatymai yra tik kelionės į tikrąją tėvynę aspektai. Bažnyčia turinti tos tikrosios tėvynės – dangaus karalystės – raktus ir ji, o ne imperijos įstatymai (kurie tam tikrais atvejais gali būti „pragaro vartai“), turi galią „surišti ir atrišti“. Nuo šiol valstybė Vakaruose nebebus vienintelis žmogaus viešpats – turėdama galią jo kūnui, ji turės susitaikyti su tuo, kad jo siela priklauso tai, kuri turi dangaus karalystės raktus. Bažnyčia žmogaus sąžinei ir jo „vidiniam pasauliui“ tapo galinga sąjungininke kovoje už laisvę nuo politinės prievartos. Tiems, kurie prikiša (dažnai pagrįstai) Bažnyčiai įvairiomis istorinėmis epochomis buvusius sąžinės laisvės suvaržymus, būtų ne pro šalį prisiminti ir šį istorinį faktą.

Vakarų politinės minties istorijoje ši Bažnyčios pergalė buvo įtvirtinta Romos imperijos saulėlydyje kūrusio Aurelijaus Augustino istorijos filosofijoje ir jau ant imperijos griuvėsių popiežiaus Gelazijaus I palaimintoje „dviejų kalavijų“ doktrinoje. Kartu tai buvo ir teorinis dvejopo lojalumo problemos sprendimas. Veikale „Apie Dievo valstybę“ Augustinas piešė didingą istorijos kaip dviejų tarpusavyje kovojančių visuomenių – Dievo valstybės ir šėtono valstybės – veiklos paveikslą. Pirmajai atstovauja Bažnyčia, antrajai – žemiškoji valstybė. Tačiau tikinčiųjų Kristų žemiškosios kelionės metu šios valstybės yra sumišusios, ir tik Paskutinio teismo dieną galutinai išaiškės kiekvieno žmogaus tikroji pilietybė. O kol keliaujame žemėje, kiekvienas esame dviejų valstybių – dangiškosios ir žemiškosios – piliečiai. Kaip sielų ganytojas, Hipono vyskupas neabejojo, kuriai pilietybei teiktina pirmenybė. Visos žemiškosios valstybės yra praeinančios, krikščioniui pirmiausia turi rūpėti Dievo valstybės pilietybė – 410 m. gotų nusiaubtos Romos gyventojus guodė Augustinas. „Dviejų kalavijų“ doktrina, tapusi viduramžių politinės teorijos šerdimi, dvasinę ir pasaulietinę valdžią skelbė autoritetais kiekvieną savo srityje. Pasaulietinių valdovų kompetencija apima materialiuosius žmogiškosios būties aspektus; dvasinė valdžia su Romos popiežiumi priešakyje vadovauja krikščioniškos sielos kelionei į dangų. Teoriškai tarp šių dviejų valdžių turėjo viešpatauti harmonija. Viduramžių politinėje praktikoje netrūko įtampos ir konfliktų tarp popiežiaus ir imperatoriaus bei atskirų monarchų.

Pats Bažnyčios gimimas įvyko daugelio tautų akivaizdoje. „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 9–11). Daugumos kalbų, kuriomis kalbėjo Sekminių stebuklo liudininkai, jau seniai nebėra. Nebėra galatų, kuriems rašė Paulius, nebėra daugybės tautų, kurias pergyveno jose save skleidusi krikščionybė. Krikščionybė gimė, augo ir veikė, o Bažnyčia kovojo, klestėjo ir kentėjo tautų pasaulyje. Tautų pasaulyje ji vykdo savo misiją ir šiandien, o, kaip galima spręsti iš Apreiškimo Jonui, pasaulis išliks tautų pasauliu iki pačios savo pabaigos. Tačiau pirmaisiais Bažnyčios amžiais ir viduramžių tūkstantmetyje „tautų pasaulis“ nebuvo tautų pasauliu specifiniu politiniu požiūriu. Viduramžiais vokietis, prancūzas, anglas, italas pirmiausia save suvokė kaip krikščionį, o jau tada – kaip vienos arba kitos tautos atstovą. Politiniu požiūriu viduramžių Europa buvo ne „tautų Europa“, o societas christiana, „krikščioniškoji visuomenė“, „krikščionija“.

Galima įvairiai vertinti Europos viduramžius. Šio teksto autoriui vertingiausias civilizacijos aspektas yra jos dvasinis gyvenimas, o pastarojo sveikatos būklės indikatorius yra religinio prado klestėjimas arba nunykimas. Žvelgiant iš šios perspektyvos, viduriniai amžiai, tiksliau, jų kulminacija (XI–XIII a.) yra Europos krikščioniškosios civilizacijos „aukso amžius“. Tačiau mus dominanti epocha yra kita.

XIV–XVI a. Bažnyčia išgyveno kelias dideles krizes, kurios labai susilpnino jos politinį autoritetą ir ženklino lėtą, bet nenumaldomą naujos europinės politinio gyvenimo formos – nacionalinės valstybės – iškilimą. Pirmuoju smūgiu tapo vadinamoji „Avinjono nelaisvė“, kai bemaž 70 metų (1309–1377) popiežių rezidencija buvo Prancūzijos Avinjono miestas, o iš 8 jame gyvenusių popiežių net 7 buvo prancūzai. Tautiškumas, atstovaujamas Prancūzijos monarchijos, pirmą kartą įžūliai pasikėsino į tai, kas turėjo priklausyti visiems Europos krikščionims. Iš karto po šios Bažnyčią sudrebino kita krizė. Pasinaudojęs Prancūzijos sunkumais Šimtamečiame kare (beje, davusiame prancūzams, ko gero, pirmąją nacionalinę didvyrę Žaną d’Ark), Grigalius XI išsivaduoja iš nacionalinio monarcho „globos“ ir sugrįžta į Romą. Tačiau prancūzų kardinolai toliau rinko popiežius Avinjone. Grynai politiniais sumetimais vienos Europos jėgos rėmė Romos, kitos – Avinjono popiežių, ir beveik 40 metų (1378–1417) tęsėsi „Didysis Bažnyčios skilimas“, kai Bažnyčią valdė du, o vienu metu net trys popiežiai. (Didžioji Lietuvos kovų su vokiečių ordinais dalis tenka šiai Bažnyčios krizių epochai, kai politikoje vis daugiau teisių įgauna tautinis principas. Kryžiuočių ordinas Žalgirio mūšyje buvo vokiškesnis ir mažiau krikščioniškas negu tas, su kuriuo kovojo Mindaugas. O Mindaugo priešas buvo vokiškesnis ir mažiau krikščioniškas už tą, kuris kariavo Šventojoje Žemėje.) Tačiau paskutinį smūgį Bažnyčiai kaip visus Vakarų krikščionis vienijančiai institucijai sudavė Reformacija ir ją lydėję religiniai karai, palaidoję politinės viduramžių pasaulėžiūros likučius. Šie karai liudijo, kad, viena vertus, religija vis dar išlieka europiečiams labai svarbi – žmonės žudė vieni kitus dėl „teisingos“ krikščionybės interpretacijos. Kita vertus, kuo toliau, tuo darėsi akivaizdžiau, kad Europos vienybės religiniu pagrindu atkurti nebepavyks. Krikščionybė, viduramžiais vienijusi europiečius, Naujaisiais amžiais juos išskyrė. Jau nebepakako paprastos formulės „esu krikščionis“. Buvo galima paklausti: „O kieno šalininkas tu esi?“ Popiežiaus? Liuterio? Kalvino? Europos kaip vieningos societas christiana nebeliko. Kūrėsi „tautų Europa“.

Pasak Louis Dumont’o, vienas iš esmingiausių modernybės (o „tautų Europa“ yra modernybės kūdikis) bruožų yra „individo ekstrapasauliečio“ virtimas „individu pasauliečiu“. Kalbant Augustino istoriosofijos terminais, su Reformacija prasidėjusios modernybės epochos žmogui žemiškosios valstybės pilietybė tampa vis svarbesnė – arba Dievo valstybės pilietybės sąskaita (religinio jausmo silpnėjimas), arba skirties tarp žemiškosios ir dieviškosios valstybių pilietybių susilpninimo būdu (kaip tai atsitiko kalvinizme, kur Dievo valstybės pilietybės įrodymu tapo profesinės veiklos sėkmė). Žemiškosios valstybės, modernybės sąlygomis priėmusios nacionalinės (tautinės) valstybės pavidalą, santykis su Bažnyčia buvo prieštaringas ir per keturis poreformacinius Europos istorijos šimtmečius įgavo daug įvairių formų. Protestantiškoje Europoje nuo Romos atskilusios Bažnyčios dalys buvo pajungtos nacionalinėms valstybėms, atstovaujamoms monarchų. Katalikiškoje Europoje, nepaisant oficialios „sosto ir altoriaus sąjungos“ formulės, ultramontanizmas grūmėsi su galikonybe ir jozefinizmu. Vieningos Italijos nacionalinės valstybės sukūrimas privertė Pijų IX pasiskelbti „Vatikano kaliniu“. Vokietijos suvienytojas Bismarckas prieš Bažnyčią vykdė Kulturkampf. Bažnyčia kurstė patriotinius prieš Napoleono invaziją kovojusių ispanų jausmus, žadino valstybingumo netekusių lenkų viltį ir gelbėjo nuo nutautėjimo airius. Osmanų imperijos pavergtuose Balkanuose stačiatikybė sudarė sąjungą su serbų, bulgarų, rumunų ir graikų nacionalizmu, o Rusijoje ji tapo pagrindiniu mesianistinės idėjos sandu. Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis buvo liuteronų, o Mikalojus Daukša, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas ir Maironis – katalikų dvasininkai.

Tačiau vienas įvykis europinės nacionalinės valstybės ir Bažnyčios santykių epopėjoje yra išskirtinis. 1789 m. Prancūzijoje pirmą kartą Europos istorijoje atvirai ir brutaliai išsiveržė jėga, užsimojusi sunaikinti pačią instituciją, kurioje žmonės nuo apaštalų laikų siekė Dievo karalystės pilietybės. Jėga, veikusi Prancūzijos revoliucijoje, buvo nukreipta prieš transcendentinį žmogaus sielos matmenį, ji siekė nutraukti giją, jungiančią sielą su „kitu“ pasauliu, su kita ontine erdve, kurios nesiekia žemiška valdžia ir kurioje siela tampa nepriklausoma nuo totalinės „ciesoriaus“ kontrolės. Prancūzijoje ši jėga dar dangstėsi tautiniais šūkiais – galvų kapotojai ir piktžodžiautojai save vadino „patriotais“. Kai dar galingesnis šios jėgos proveržis 1917 m. sukrėtė milžiniškus Rusijos plotus, patriotinių etikečių nebereikėjo. Nuosprendis Bažnyčiai buvo kartu ir nuosprendis nacionalinei valstybei bei kultūrai. Bedieviškam Internacionalui nacionalinė kultūra ir patriotizmas buvo kliūtys, apsunkinančios komunizmo ideologijos pasaulinės hegemonijos siekimą. „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – šitas šūkis negalėjo būti gerai išgirstas tol, kol „proletarų“ sąmonėje dominavo ne „klasinis“, o „nacionalinis“ interesas.

Ir štai komunizmas su jo religijos persekiojimu ir homo sovieticus kūrimu žlugo. Ar praėjus dvidešimčiai metų po jo žlugimo pasaulyje yra mažiau neapykantos Bažnyčiai ir ar komunizmą nugalėjusioje pusėje nebandomas kurti kažkoks naujas homo tipas, alternatyvus homo religiosus ir homo nationalis ir su jais konkuruojantis? Vaikų seksualinio išnaudojimo skandalas, be abejonės, liudija, kad Vakarų civilizacijos ištvirkimas į Bažnyčią įsismelkė giliau, negu daug kam iki šiol atrodė. Tačiau kai matai „aukas“, siekiančias iš Bažnyčios prisiteisti milijonus, supranti, kad prieš akis – tikrai ne teisingumo siekimas. Geriausiu atveju tai – banalus ir žemas noras pasipelnyti, išduodantis ieškovą esant ne tiek Bažnyčios, kiek pinigų ištvirkintos civilizacijos auka. Blogiausiu atveju – beveik neabejoju, kad taip ir yra, – turime reikalą su ta pačia jėga, kuri per pastaruosius dvidešimt metų, praėjusių nuo komunizmo žlugimo, žymiai pastūmėjo į priekį „mirties kultūros“ diegimą (eutanazijos įteisinimas ir embrionų žudymas), kuri šeimos institucijai „demokratiniame“ pasaulyje padarė daugiau žalos, negu jos buvo padaryta per septyniasdešimt „komunizmo“ metų, kuri, pagaliau, atstovaujama suomių kilmės Italijos ateistės, bandė (kol kas, laimei, nesėkmingai) uždrausti mokyklose kryžius – visai kaip viešpataujant komunizmui. Bet gal ši „demokratiniame“ pasaulyje Bažnyčią puolanti jėga yra ta pati, kuri, prisidengusi kita ideologine kauke, ją puolė „komunistiniame“ pasaulyje?

Šaltinis: Šiaurės Atėnai