Vytautas Radžvilas. Diena, kai nutarėme ne tik gyventi, bet ir būti

Sveikinu Jus su Vasario 16-ja! Diena, kai mes, lietuviai, valingai atsakėme į savo amžinąjį klausimą. Beveik neiškylantį didesnėms ir mažiau nuo istorijos audrų ir negandų nukentėjusioms tautoms. 

Tas klausimas labai paprastas: norime būti ar ne? Ir kartu labai sunkus, ir šiandien skaldantis tautą į dvi dalis. Į norinčius išlikti ir būti, ir į skubančius išnykti ir nebebūti. 

XIX a. viduryje lietuviai gyveno. Bet gyveno nebūdami. Statė namus, arė žemę, augino vaikus ir troško bei stengėsi, kad tiek ,,išeitų į žmones“ – baigtų mokslus ir gautų gerus ir padoriai atlyginamus darbus. Ypač panaikinus baudžiavą.

Tačiau tarp jų, tų troškusių ,,normaliai gyventi“, buvo tokių, kurie jautė: kažko trūksta. Tokių kaip Petras Vileišis – žmogus, gyvenęs pagal aukščiausius ,, normalaus gyvenimo“ standartus, priklausęs Vilniaus aukštuomenei ir net pavergėjų pagarbiai vadintas ,,lietuvių kunigaikščiu“. Bet įsitraukęs į tautinį atgimimą ir net tapęs jo ,,pinigine“ – ta prasme, kad be jo dosnios, o iš tikrųjų pasiaukojamos, paramos, judėjimas ir jo darbininkai tiesiog nebūtų išgyvenę. Jis suprato, ko jam trūksta – LIETUVOS. 

Be abejo, žinojo, kad gyvena Šiaurės vakarų krašto gubernijoje, kuri kadaise buvo kažkokios Lietuvos dalis. Tas kraštas ir tada dar buvo pavadinamas Lietuva. Bet tai nebuvo JO Lietuva. Pats užimdamas aukštą padėtį jis suprato, kad vis dėlto nuo gimimo priklauso savita kalba šnekančių žmonių bendrijai, vadinamai lietuviais. Bet kuriems toji Lietuva buvo svetima ir beveik nieko nereiškė. Nes toji Lietuva tiems lietuviams nepriklausė. Jie joje neturėjo jokio balso ir teisių, o teises galėjo įgyti tik atsižadėdami savasties. Sutikdami nebebūti lietuviais.

Galėdamas palikti tuos vargšus, jis jų neišsižadėjo. Pasirinko dalintis jų likimu. Ne tik iš atjautos ir gailesčio. Turbūt labiau todėl, kad suprato, kodėl jam reikia SAVOS Lietuvos. Todėl, kad tik tokia Lietuva galėjo įprasminti tą ,,normalų gyvenimą“ ir padėti jam ištrūkti iš biologinio gyvenimo ciklo --  gimti -- dirbti – užauginti vaikus – mirti – beprasmybės, o galiausiai – neleisti to gyvenimo paversti trąša, auginančia kitų tautų galybę ir šlovę. Tuo metu lietuviai rinkosi. Daugybė pasirinko nebūti. Tokie kaip jis – tikrąjį gyvenimą, apvainikuotą Vasario 16-osios stebuklu.

Lygiai taip pat teko rinktis sovietmečiu: būti lietuviais ar tapti tarybiniais žmonėmis? Šiandien stovime to paties rinkimosi akivaizdoje. Ir vėl esame pasidalinę. Yra lakmuso popierėlis, leidžiantis lengvai atpažinti vienus ir kitus ir nubrėžti aiškią takoskyros liniją. Tas lakmuso popierėlis – vienas žodis. Nacionalizmas. 

Bijantis to žodžio ir susigūžiantis vos jį išgirdęs dar lietuviškai šnekantis žmogus iš karto pasako, kas jis ir kuriai Lietuvai priklauso. Jis yra dvasiškai mirusios ir dar nespėjusios suirti fiziškai Lietuvos žmogus. Lietuvio šešėlis. Drąsiai tariantis tą žodį, o tardamas oriai pakeliantis galvą lietuviakalbis žmogus duoda aiškų ir atvirą ženklą, kad priklauso Gyvajai Lietuvai, kad jis trokšta ir valingai kovos už tai, kad liktų savimi. Gyvuoju lietuviu.

Todėl šią dieną prisiminkime ir tyliai širdyse pasakykime sau: mes esame ir iki galo būsime Gyvoji Lietuva ir gyvi lietuviai.