Šv. Augustinas. Homilija prieš svetimavimą (III)

Šv. Augustino homilijos tęsinys

Vengiantis blogio iš baimės dar nevertas gyriaus

Kai baimė tave sudrausmins ir imsi bijoti naudingai ne laikinų kankinimų, bet amžinosios ugnies kankynių ir dėl to nebesvetimausi – šitai kalbame dėl žodžių apaštalo, kuris pasakė: „Jūsų kūnai yra Kristaus nariai“ – tad, kai jau nuspręsi nebesvetimauti, nes bijosi degti amžinoje ugnyje, dar nebūsi vertas gyriaus. Kas gi čia didinga bijoti bausmės? Tikrai didinga yra mylėti teisumą. Klausiu [dabar] tave ir bandau tave suprasti. Paklausyk mano klausimo ir paklausk tyliai savęs. Taigi tavęs klausiu: kai nugalėtas geismo surandi bendrininką, kodėl tau su juo nesvetimauti? Tu man atsakysi: bijau pragaro, bijau amžinosios ugnies kankynių, bijau Kristaus teismo, bijau demono bendrijos, idant jis manęs nenubaustų ir su juo nedegčiau.

Tai ką? Ar tavo baimė nesiremia ana priešo baime, apie kurią jau kalbėjau? Tada teisingai sakiau: blogai bijai, juk Viešpats tau teikia saugumą sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną.“ O kai tu man sakai: 'bijau pragaro, bijau degti, bijau būti nubaustas amžinai', ką aš tau atsakysiu? Blogai bijai? Tuščiai bijai? Nesiryžtu to sakyti, kai pats Viešpats, pašalindamas [vieną] baimę, prideda [kitą] baimę sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip sakau jums, šito bijokite“ (Lk 12, 4–5).

Skaistumo dar nemyli

Kai pats Viešpats įvaro baimę ir įvaro stipriai, dukart pakartodamas grasinimo žodžius, ar tau pasakysiu: bijai blogai? Ne, šito nepasakysiu. Žinoma, bijok. Negali bijoti geriau. Nėra nieko, ko turėtum bijoti labiau. Tačiau klausiu tavęs: jei Dievas tavęs nematytų darant blogį nei joks kitas [liudytojas] tavo veiksmų neįrodytų jo teisme, ar [vis dėlto] blogį darytum? Pažvelk į savo vidų. Negali atsakyti į visus mano žodžius, bet pažvelk į savo vidų. Ar tai darytum? Jei tai darytum, vadinasi, bijai bausmės, skaistumo dar nemyli, dar neturi dvasinės meilės. [Dar] bijai vergiškai. Tavyje [dar] egzistuoja blogio baimė, o ne gėrio meilė.

Ir vis dėlto bijok, kad ši baimė tave saugotų ir nuvestų į meilę. Ši baimė, kurios dėka bijai pragaro ir todėl nesielgi blogai, tave sulaiko ir neleidžia tavo sielai nusikalsti. Mat baimė yra lyg sargas, tarsi įstatymo pedagogas. Tai raidė, kuri grasina, tai dar ne malonė, kuri padeda. Tad tegu ši baimė tave saugo ir teneleidžia tau blogai elgtis iš baimės, o dvasinė meilė ateis, ji prasiskverbs į tavo širdį, ir kiek ji įeis, tiek baimė išeis. Baimė veikia tam, kad blogai nesielgtum, o dvasinė meilė veikia tam, kad nenorėtum blogai elgtis, nors ir gali būti priimtas be bausmės.

Tyra baimė baiminasi nepatikti Dievui

Pasakiau jums, ko turite bijoti, pasakiau, ko turite siekti. Siekite dvasinės meilės ir ji įeis. Priimkite ją baimindamiesi nusidėti, priimkite nenusidedančią meilę, priimkite pavyzdingai gyvenančią meilę. O įėjusi, kaip jau sakiau, ji ims vyti baimę laukan. Kiek ji įeis, tiek mažiau bus baimės. O kai ji įeis visa, nebeliks jokios baimės, nes tobula meilė išveja baimę (Jn 4, 18). Taigi meilė įeina ir baimė išvejama. Tačiau tegu dvasinė meilė neįeina nelydima. Tegu ji atsineša savo baimę ir tegu ją įsiveda vidun. Tačiau tai bus tyra baimė, išliekanti amžinai (Ps 19, 10). Vergiška baimė jus verčia bijoti demono ugnies, tyra baimė baiminasi nepatikti Dievui.

Iš lotynų kalbos vertė br. Lukas Skroblas OSB 

Šaltinis: www.bernardinai.lt