Stasys Šalkauskis. Tikras patriotizmas ir jo reiškimosi lytys (I)

PASKUTINIAIS LAIKAIS KASKART DAŽNIAU PASITAIKO PROGOS PASTEBĖTI, JOG GRĮŽTAMOJI AGRESYVAUS NACIONALIZMO BANGA EINA VIS STIPRYN.  Nepa...

PASKUTINIAIS LAIKAIS KASKART DAŽNIAU PASITAIKO PROGOS PASTEBĖTI, JOG GRĮŽTAMOJI AGRESYVAUS NACIONALIZMO BANGA EINA VIS STIPRYN. 

Nepasotinamieji karo pergalėtojų epitetai, internacionalistinio bolševizmo paklaidos ir sunkios aplinkybės, kurios nesusipratusios minios akyse kompromitavo taignigai nusistačiusių žmonių akciją, — visa tai sustiprino nacionalistinę reakciją, kuri ėmė net svajoti apie diktatūrą po to, kai fašistų žygis Italijoje apsivainikavo laimėjimu. Agresyvaus nacionalizmo akcijai yra simptominga tai, kad ji lengvai apsieina su konstitucinėmis ir parlamentinėmis garantijomis ir stengiasi mušti savo priešininkus ginklu, kuris nulėmė Rusijoje bolševizmo laimėjimą. Bet kaip tik todėl, kad nacionalistiškas fašizmas, kaip ir kosmopolitiškas bolševizmas, nusižengia demokratinės santvarkos pagrindams, blaiviai mąstantis žmogus negali abejoti, jog šiais laikais nei vieno, nei antro laimėjimas negali būti nei realus, nei pastovus ir jog ir vienas, ir antras ruošia sau istorijos pasmerkimą.

Kaip visur, taip ir pas mus Lietuvoje fašizmas yra susilaukęs taip pat šiokių tokių atbalsių. Šis faktas gali mums būti gera proga rimtai susirūpinti, ar viskas gerai tautinio mūsų gyvenimo pakraipoje; ar susidūrę su realios tikrovės pagundomis nusimanysime, ko privalome laikytis ir kaip kovoti su aklais tautinio temperamento polinkiais. Šitokiu metu dera ypatingai susidomėti tikro patriotizmo principais, kad apsipažinus su jais galima būtų sąmoningai spręsti išvidines tautinio mūsų gyvenimo apraiškas ir nustatyti tautiniam veikimui tinkamą vagą. Todėl šios dienos pasikalbėjimą esu paskyręs patriotizmo principams nagrinėti, tikėdamasis pačiu jų išaiškinimu padėti mūsų visuomenei apsisaugoti nuo apraiškų, kurios suteptų tautinę mūsų sąžinę agresyvaus nacionalizmo žygiais.

I

Patriotizmo supratimas yra tvirtai susietas su tautybės supratimu. Taigi dera visų pirma pasakyti keletas žodžių apie šitą pastarąją.

Tauta formaliai sprendžiant yra žmonių masė, sujungta bendros kolektyvios, arba sutelktinės, individualybės lytimi. Tiesą pasakius, kiekviena draugija, kiekviena visuomenė sudaro, šiaip ar taip, savotišką sutelktinę individualybę. Tačiau, kai kalbama apie tautą, kurios individualybė vadinama paprastai tautybės vardu, turima galvoje aukščiausia ir turtingiausia sutelktinės individualybės rūšis, kuri savaimingu ir būtinu būdu susidaro aplink žmogiškąjį individą, kadangi tarnauja jam nepakeičiama priemone jo individualybei viešai gyvuoti ir aktyviai reikštis. Tautinė individualybė yra tarsi projekcija, kurią užbrėžia asmens individualybė visuomeninėje aplinkumoje. Ir etninis temperamentas, ir kalba, ir įpročiai, ir visuomeninė tvarka, ir valstybė, — visa tai gali sudaryti tautinės individualybės žymes; bet sykiu tautinė individualybė nenustoja buvusi tokia, kai jai pristinga vienos kitos iš šitų žymių. Juo mažiau tautinių žymių yra tautinėje individualybėje, tuo mažiau jinai yra ryški, — panašiai kaip kad žmogaus individualybė gali būti mažiau ar daugiau ryški bei turtinga.

Taigi patriotizmas yra tautinės savo individualybės meile. Tai, kas žmogaus individui yra savimyla, tautai yra patriotizmas; arba, kitaip tariant, patriotizmas yra asmens savimylos projekcija, užbrėžta visuomeninėje aplinkumoje; dar trumpiau, — patriotizmas yra tautinė savimyla. Kiekviena savimyla pati savaime pateisina savo buvimo faktą. Todėl psichologų teisingai pastebėta, jog tarp patriotizmo ir jo objekto nėra priežastingo sąryšio ir tiesioginės proporcijos: tauta mylima ne dėl to, kad ji yra didelė, graži ir galinga, bet visų pirma dėl to, kad jinai yra sava; kitą kartą net dėl to, kad ji yra nelaiminga; kad ji yra skriaudžiama, ir net kartais dėl to, kad ji yra... skriaudžianti.

Tautų istorijoje maža tėra buvę liūdnesnių vaizdų už tąjį vaizdą, kurį buvo sudariusi mūsų tauta prieš tautinį savo atgimimą. Vos tepakeldama ant savo susilpusių pečių sunkų istorinės praeities likimą, ji buvo jau bemerdinti visais atžvilgiais, jos tautinė individualybė, sudarkyta ir suskaldyta svetimos įtakos bei prievartos, negalejo pasigirti nei susipratimu, nei nepriklausomumu, nei kultūringumu, nei galingumu. O vis dėlto atsirado žmonių, kurie patriotizmo spiriami pakėlė garbingą kovą už tautos būvį, už jos išvadavimą iš merdėjimo, ir tam jų žygiui pakako dviejų pagrindinių patriotizmo principų: pirmas — kiekviena tautinė individualybė turi lygių su kitomis teisių gyvuoti, antras — pirmasis prigimtas kiekvienos individualybės ir todėl tautinės individualybės dėsnis yra savimyla.

Nuo patriotizmo, arba tautinės savo individualybės meilės, reikia skirti, viena vertus, tėvynės meilę siaurąja prasme, antra vertus — valstybinį susipratimą. Tėvynės, arba gimtojo krašto, meilę įgali turėti žmonės, kurie ir nemyli išskiriamuoju būdu gyvenančios šitame krašte tautos. Gimtojo krašto meilė gali jungtis su vietiniu valstybiniu susipratimu, bet dėl to dar ji nevirsta patriotizmu. Pavyzdžiui, sulenkėjęs lietuvis gali mylėti Lietuvą, kaip gimtąjį savo kraštą, ir vadinti save per nesusipratimą lietuviu patriotu, bet jo predilekcija, arba išskiriamoji simpatija, tuo metu linksta į lenkų valstybę ir tautybę. Aklimatizavęsis Lietuvoje žydas gali mylėti gimtąjį Lietuvos kraštą ir būti sykiu susipratęs Lietuvos valstybės pilietis, nors tautinis patriotizmas jį riša su žydų tautos individualybe. Lietuvio, gyvenančio Lietuvoje, gimtojo krašto meilė, valstybinis susipratimas ir tautinės individualybės meilė susijungia į vieną pilnutinio patriotizmo jausmą. Pirmuoju atveju bendrumo pagrindu yra gimtojo krašto meilė; antruoju atveju juo yra krašto ir valstybės meilė, ir tik trečiuoju atveju — krašto, valstybės ir tautybės meilė. Tik labai plačiai suprantant patriotizmą galima apie jį kalbėti pirmais dviem atvejais. Bet tikrąja prasme jis apsireiškia tik trečiuoju atveju.

Taigi iš esmės patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, kuri dažniausiai jungiasi su savo krašto ir valstybės meile. Meilė yra giminė, kuriai patriotizmas priklauso, ir kurios bendras savybes palaiko savo prigimtyje. Tuo tarpu kiek nesusipratimų siejasi su šituo vardu, kiek įvairių įvairiausių žmogaus sielos apraiškų, kartais griežtai sau priešingų, padengiama ištemptu jos supratimu; kiek net nusižengimų pateisinama jos vardu! Ir visa tai todėl, kad meilė paprastai žmonių laikoma girtina dorybe net tuomet, kai pereina į savo karikatūrą. Imkime, pavyzdžiui, motinos meilę savo vaikams. Ar retai tenka matyti, kad šitas pasiaukojimo ir atsidavimo jausmas pereina į aklą instinktą, kuris yra motinos silpnybė, turinti vaikams nelemtų padarinių? Ir tai, kas kartais vadinama motinos meilės vardu, labiau panašu į jos egoizmą, sukeliantį tik panašų vaikų egoizmą ir aklus instinktus. Taigi visai teisingai vienas šveicarų pedagogas yra pasakęs, jog „esama meilės, kuri žudo, ir esama meilės kantrios ir galingos, kuri išgano" (E. Dėvaud). Tas pats pasakymas turi tiek pat reikšmės ir tai tautinės individualybės meilei, kuri vadinama patriotizmu. Pakanka pažvelgti į tautų istoriją kritikos akimi, kad įsitikintume, jog šalia patriotizmo, kuris išgano, esama net ir patriotizmo, kuris žudo. Pirmasis yra tikras patriotizmas, o antrasis — nelemta jo karikatūra.

Koks gi yra skirtumas tarp tikro ir netikro patriotizmo? Pasirodo, jog tautybės meilėje, kaip ir kiekvienoje kitoje meilės rūšyje, yra elemento, kurį galima pavadinti didybės pageidavimu. Ką nors mylint tikrai geidžiama, kad meilės objektas būtų geras, kilnus, žodžiu tariant, — didis. Pageidavimas visai pateisinamas, nes jam išnykus meilė virsta instinktu. Kai meilė pagrįsta didybės pageidavimu nurodyta prasme, mylimajame objekte visų pirma mylima tai, kas sudaro idealinį jo tipą; kitaip tariant, dalykas mylimas ne toks, koks jis yra, bet toks, koks jis privalo būti. Tik šitokia meilė gali protingai gimti, juo labiau kad ji iš esmės yra jau tobulinimo veiksnys. Kai šv. Monika sielojosi nedoru savo sūnaus, busimojo šv. Augustino, gyvenimu, jai buvo pasakyta, jog dėl tiekos ašarų sūnus negalįs pražūti. Vadinasi, toje moralinėje atmosferoje, kurioje gyveno šv. Augustinas pirmą savo gyvenimo tarpsnį, jo motinos meilė buvo jam gelbėjimo veiksnys, nes iš tikrųjų, tariant Heilo žodžiais, tikra meilė pakelia. Bet kas būtų buvę šv. Augustinui, jei jo motina būtų jį mylėjusi tokį, koks jis tada buvo, ir būtų jam pageidavusi kitokios didybės, būtent — turto gausos ir paviršutinių gyvenimo malonybių? Sunku dabar įspėti, kas būtų nutikę, bet žinant, jog šv. Augustino tobulinimuisi nebūtų buvę vieno palankaus veiksnio, tegalima sau tarti: kažin kaip būtų buvę.

Panašiai esti ir su tautybės meile, arba patriotizmu. Jei patriotizmas yra surištas su tinkamai suprastos didybės pageidavimu savo tautai, jis kelia ją ir gaivina. Jei jis surištas su blogai suprastos didybės pageidavimu, tai jis tautą žemina ir žudo. Tautos didybė klaidingai suprantama tada, kai ja laikoma tik materialinė bei fizinė galybė, neribojamai ir neteisėtai plečiama. Materialinė tautos galybė turi tiek išvidinių, tiek ir išviršinių teisėtų savo ribų: viena vertus, materialinė tautos galybė neprivalo neproporcingai augti palyginti su aukštesne tautos kultūra ir užstelbti normalų šios pastarosios tarpimą; antra vertus, beplisdama ji neprivalo įžeisti kitų tautų materialinių, politinių ir kultūrinių teisių. Tuo tarpu tautų istorija mums rodo, jog tie, kurie vadindavo save patriotais, dažniausiai ir visų pirma pageidavo savo tautai materialinės galybės ir šitą galybę stengėsi plėsti visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Štai imperializmo versmė, štai šaltinis ir tų žmonijos nelaimių, kurios didėja, augant tautų galybei! Ir visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų laikyti savo monopolija tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra ne tik žmonijos, bet ir savo tautos budeliai ir netgi daug anksčiau, negu suskumba ateiti priešai iš šalies ir įsmeigti į tautos širdį materialinį kardą.

Taigi tikras didybės pageidavimas tautai privalo būti taikomas ne išviršinei jos galybei, kuri turi teisėtų ribų, bet išvidinei jos vertei, kurią galima neribojamai plėsti ir tobulinti. Todėl patriotizmas, kaip sakyta, nėra tiesiog proporcingas materialinei ir šiaip jau aktualiai tautos didybei, bet jisai privalo būti taip proporcingas dorinės ir šiaip jau kultūrinės didybės jai pageidavimu — Aristotelis yra pasakęs, jog gražumo tesama vien dideliame daikte. Lygiai taip galima būtų pasakyti (ir net manau, taip suprasdavo savo teigimą pats Aristotelis), jog tik gražus daiktas yra tikrai didis. Tas pats dera ir dorinei didybei. Materialinė didybė, iš esmės jau visuomet apribota, gali slėpti savyje griuvėsių ir supuvimo; moralinė didybė net tuomet, kai ji yra varžoma prievartos priemonių, neturi ribų, užkertančių kelią tikram savo plėtimuisi, ir laisvai valdo žmonių širdis, pralenkdama laiko ir vietos ribas. Pageidauti šitokios didybės savo tautai yra pirmutinė tikro patrioto pareiga; ir patriotizmas, kuris nustojo buvęs savo tautai tobulinimosi bei pažangos veiksniu, yra tarsi apmirusi šaka, neduodanti vaisių.

Iš to, kas pasakyta, galima buvo jau pastebėti, jog patriotizmas turi ryšio tiek su tautybės forma arba lytimi, tiek ir su jos turiniu. Kai sakoma, jog patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pabrėžiama formalinė patriotizmo pusė; ogi kai sakoma, jog tikras patriotizmas yra pagrįstas tinkamai suprastos didybės pageidavimu savo tautai, keliama aikštėn esminis patriotizmo turinys. Jei imsime bet kurią gyvą tautą, tai pamatysime, jog pilną jos tautybę sudaro tiek individuali sutelktinio gyvenimo lytis, tiek ir tasai turinys, kuris pripildo šitą lytį. Lytis be turinio iš tikrųjų nebūtų tuštuma; turinys be lyties — abstrakcija, neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. Tik jų dviejų derinimas gyvajame tautos pavidale sudaro tai, ką vadiname pilnutinės tautybės vardu.

Nesunku dar pastebėti kultūros istorijoje, jog, vykstant tikrai kultūrinei tautos pažangai, tautybės turinys tampa visuotinesnis, kai jos lytis darosi vis individualesnė. Kultūrinė tautos pažanga savo linkme nurodo, jog pilnutinė tautybė privalo suderinti ivisiškąjį lyties individualumą su pilnu turinio visuotinumu. Todėl didieji žmonijos genijai, kurie visuomet yra kultūrinės tautų pažangos reiškėjai, jungia savo kūryboje individualią tautybės lytį su visuotiniu žmogaus dvasios turiniu. Homeras, Platonas, Dantė, Šekspyras, Goethė, Dostojevskis ir visi kiti didieji žmonijos genijai reiškiasi tam tikra kalba, tam tikru tautiniu temperamentu, tam tikrais įpročiais, tam tikromis aplinkybėmis, žodžiu tariant, — tam tikra tautine lytimi, kuri sudaro jų konkretinį gyvybės pavidalą. Bet tai, kas yra juose bendrai žmogiška ir amžina, sudaro tasai giliausias jų kūrybos turinys, kuris, kaip bendrai žmogiškas, yra sykiu visuotinis. Be tautinės individualybės genijui pristigtų gyvybės pulso; be visuotinio turinio genijus nustotų tikro žmogaus dvasios platumo. Štai kodėl kosmopolitas, kuris tevertina vien tautos turinį ir nepripažįsta tautinei individualybei prideramų teisių, yra bespalvis žmogus, nesudarąs gyvo asmens tipo; o tautininkas nacionalistas, statąs tautybės lytį aukščiau už turinį, yra paprastai siauras ir negilus individas, neįstengiąs įžvelgti pro tautybės lytį visuotinio turinio reikalingumo.

Taigi trečia pagrindinė tikro patriotizmo savybė yra individualinės tautinės lyties jungimas su visuotiniu turiniu. Nesunku net pastebėti, jog šita trečioji patriotizmo savybė plaukia savaime iš pageidavimo tautai tikros didybės, Tikra tiek žmogaus, tiek ir tautos didybė kyla ne iš materialinės lyties, kuri yra visuomet apribota, bet iš dvasinio turinio, kuris iš esmės yra neribojamas. Nors apribota lytis ir tarnauja turiniui reiškimosi priemone, vis dėlto jo neapriboja, nes tarp turinio ir lyties, kaip kad tarp idėjos ir ženklo, nėra kiekybinės proporcijos. Imkime, pvz., meilės idėją. Šita idėja (meilė) reiškiasi rašant penkiomis raidėmis, tariant — penkiais garsais. Tuo tarpu jos turinys jokia prasme neapribojamas nei šitomis raidėmis, nei šitais garsais. Meilės turinys ir juo labiau jos klestėjimas žmogaus sieloje gali būti tiek pat platus, kaip kad ir pati žmogaus dvasia. Tarp meilės dalyko ir meilės žodžio, pasirodo, nėra kiekybinės proporcijos todėl, kad tarp jųdviejų tėra vien simbolinis sąryšis, kuriuo sutartinai jungiama idėja su ženklu. Mūsų kalboje simboliniu meilės ženklu yra žodis ,,meilė", vokiečių kalboje tokiu ženklu yra žodis ,,Liebe'', prancūzų kalboje — žodis ,,1'amour" ir t, t. Visur su lyties individualumu yra jungiamas tas pats meilės idėjos turinys, kuris atitrauktas nuo konkrečių aplinkybių turi visuotinės prasmės.

Tai, kas čia pasakyta dėl vieno tik meilės žodžio, turi bendros reikšmės visoms individualinėms tautinio buvimo lytims. Tautybės lytis tėra vien ženklas, kuriuo privalo reikštis žmogiškosios dvasios visuotinumas, ir pati individuali tautybės lytis nėra sau tikslas, bet tik priemonė visuotiniam turiniui reikštis tautos gyvenime.

Todėl kai yra sudaroma tautinio veikimo programa, kuri iš tautybės padaro tikslą ir neriša jos su pozityviu gyvenimo turiniu, žinokime, jog ji yra padaras to siaurumo bei seklumo, kurie yra prigimti nacionalistų žygiams. Pakanka atsiminti rusų „sojuz russkavo naroda", lenkų ,,narodowa demokracja", vokiečių „Deutschnationale", na, ir mūsų kai kurias dar galutinai nesusiformavusias grupes, kad įsitikintume, jog tautybė, imama tikslu, o ne priemone, veda žmones prie to dvasinio subergždėjimo, kuris yra savas nacionalistų prigimčiai.

Tuo tarpu plati tautinio veikimo programa, pagrįsta tikru patriotizmu, privalo visados jungti individualią tautybės lytį su visuotiniu žmogaus dvasios turiniu kaip ženklą su idėja, priemonę su tikslu. Tik šitoks tautybės supratimas gali apsaugoti patriotizmą nuo nacionališko užsimojimo, kuris jį iš tikrųjų iškraipo ir pažemina,

Taigi tikiuosi susekęs tris pagrindines tikro patriotizmo savybes: yra tai, pirma, išmintinga tautinės savo individualybės meilė; antra, pageidavimas savo tautai moralinės didybės; trečia, jungimas individualinės tautinės lyties su visuotiniu turiniu. Jungiant krūvon visas šitas tris pagrindines savybes galima pasakyti, jog tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinės tautybės lytimis.

Spausdinama iš Stasys Šalkauskis. Pedagoginiai raštai. 1991 m. Kaunas: Šviesa. Straipsnių rinkinys: „Leituvių tauta ir jos ugdymas" (1923 m. kovo m. 11 d., Kaunas).

Antrąją teksto dalį rasite čia

Susiję

Stasys Šalkauskis 3841460868866031479

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item