Diana Karvelienė. Gyvybės (re)produkcija: progresas ar pavojingos ribos peržengimas?

Pagalbinio apvaisinimo (anksčiau vadinto dirbtiniu apvaisinimu, prie šio termino dar sugrįšime) įstatymo projektas Lietuvoje svarstomas nebe pirmą kartą. Pirmosios diskusijos šiuo klausimu prasidėjo dar 2002 metais ir, su įvairiomis korekcijomis bei pakeitimais, tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Tenka pripažinti, kad tai vienas ilgiausiai svarstomų ir daugiausia visuomenėje diskusijų keliančių sveikatos srities teisės aktų Lietuvoje.

Tokią situaciją greičiausiai lemia tai, kad šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne vien techninius ar medicininius procedūros aspektus. Kartu paliečiami itin jautrūs pasaulėžiūriniai, vertybiniai ir pamatiniai klausimai, susiję su žmogaus prigimtimi, gyvybės pradžia, tėvyste, motinyste bei vaiko interesais.

 

Ilgas ir vingiuotas dirbtinio apvaisinimo įstatymo kelias

2002–2004 m. skirtingų rengėjų buvo parengti pirmieji dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai. Iki 2010 m. ne vienas jų buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seime, jo komitetuose ir plačiojoje visuomenėje, tačiau dėl esminių nesutarimų sprendimų priimti nepavyko.

Iki 2015 m. daugiausia diskusijų kėlė keli pagrindiniai klausimai. Vienas jų – dirbtinio apvaisinimo būdų pasirinkimas: in vivo ir (ar) in vitro procedūros, taikomos su vaisingumo problemomis susiduriančioms poroms. Taip pat aktyviai diskutuota dėl lytinių ląstelių anonimiškumo ir embrionų donorystės. Anoniminės donorystės atveju gimę vaikai netektų galimybės pažinti savo biologinių tėvų. Dar vienas jautrus klausimas buvo perteklinių embrionų kūrimas ir saugojimas – ar leistina sukurti daugiau embrionų, nei jų būtų perkeliama į moters organizmą vieno apvaisinimo ciklo metu, bei kas nutiktų likusiems gyvybingiems embrionams.

Taip pat buvo keliamas klausimas dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo vienišoms moterims, tačiau ši idėja tuomet platesnių diskusijų nesulaukė. Buvo aišku, kad vienišai moteriai reikia ne gydytojo ar medicininės pagalbos, kad vaikelis atsirastų, bet vyro ir šeimos. Šis pasiūlymas buvo vertinamas kaip prieštaraujantis pačiai nevaisingumo sampratai, todėl į didesnes diskusijas tuomet nebuvo leistasi.

Dėl šių išvardintų priežasčių kildavo daugiausia visuomeninių ir politinių diskusijų, į kurias aktyviai įsitraukdavo visuomenė, Bažnyčia, LR Seimo nariai, medikų bendruomenė. Bendromis pastangomis buvo rengiami alternatyvūs įstatymo projektai, eliminuojantys ar apribojantys minėtas problemas. Žinoma, tokie įstatymų projektai nebuvo priimtini tam tikroms suinteresuotoms grupėms, todėl galutiniai sprendimai ilgą laiką taip ir nebuvo priimti.

 

Dūmų uždanga: nuo dirbtinio prie pagalbinio apvaisinimo

Dirbtinio apvaisinimo įstatymo šalininkai neketino sustoti – nuolat ieškoto sąjungininkų ir būdų, kaip visuomenei patraukliau pateikti tai, kas daugeliui žmonių iš prigimties atrodė svetima. Baimindamiesi, kad ir šį kartą nepavyks priimti siekiamo teisinio reguliavimo, šio projekto šalininkai sumanė pakeisti terminą „dirbtinis apvaisinimas“ terminu „pagalbinis apvaisinimas“. (Kažkur jau girdėta ir šiandienos kontekste, ar ne? Pavyzdžiui, kai partnerystės įstatymas virto civilinės sąjungos įstatymu.)

Reikia pripažinti, kad tai nėra tik nekaltas žodžių pakeitimas – sąvokos „dirbtinis“ ir „pagalbinis“ turi skirtingą prasmę ir formuoja skirtingą visuomenės požiūrį. Lietuvių kalbos žodyne „dirbtinis“ apibrėžiamas kaip „sukurtas žmogaus, ne natūraliai atsiradęs“, o „pagalbinis“ –  kaip „padedantis, teikiantis pagalbą“. Todėl kartu su sąvokos pakeitimu palaipsniui mėginama keisti ir visuomenės mąstymą – juk pagalba kitam žmogui savaime atrodo natūrali ir morali, todėl ir pati procedūra visuomenėje turėtų tapti lengviau priimtina, – argi ne taip? Tačiau ar pavadinimo pakeitimas keičia pačią procedūros esmę? Jei procesas yra dirbtinis, vien skambesnė formuluotė jo natūraliu nepaverčia.

Dar daugiau – dirbtinio apvaisinimo šalininkams supratus, kad Lietuvos Respublikos Seime nebus lengva priimti visas norimas nuostatas, įskaitant perteklinių embrionų kūrimą ar lytinių ląstelių donorystę, buvo mėginama ieškoti kitų kelių. Pasiūlyta dirbtinio apvaisinimo paslaugas reglamentuoti ne įstatymu, o Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Kitaip tariant, sudėtingas ir daug diskusijų keliantis klausimas būtų perkeltas iš parlamento į poįstatyminio reguliavimo lygmenį. Kam laužyti ietis ir kovoti Seime, jeigu galima pamėginti jį apeiti?!

Tuo pačiu visuomenėje kilo klausimų ir dėl galimų privačių interesų. Dirbtinio apvaisinimo procedūros, pasiruošimas joms, taip pat vėlesnis embrionų šaldymas yra brangiai kainuojančios paslaugos, todėl natūraliai buvo keliami klausimai dėl privačių verslo interesų įtakos šiai sričiai.

Dėl šių ir kitų priežasčių 2015 m. buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), prašant pateikti vertinimą. Atlikusi antikorupcinį vertinimą, STT nenustatė tiesioginių sąlygų korupcijai pasireikšti, tačiau pritarė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2015 m. lapkričio 16 d. Nr. XIIP-3766 išvados pirmajai pastabai. „Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, tokio svarbaus visuomenei ir valstybei klausimo, kaip pagalbinio gyvybės pradėjimo, bent pagrindiniai principai, sąlygos, būdai ir pan. turėtų būti nustatyti įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.“

Taigi šiuo klausimu buvo pasiektas tam tikras bendras susitarimas – visos diskusijų pusės sutiko, jog tokia jautri ir su žmogaus gyvybės pradžia susijusi sritis turi būti reglamentuojama įstatymo lygmeniu. Iki tol ši sritis tebuvo reglamentuojama tik 1999 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“.

 

Pirmasis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – konservatyvusis?

Galiausiai buvo sutarta ir dėl to, kad nevaisingumas yra liga, kurią reikia gydyti. Nevaisingumas apibrėžiamas kaip reprodukcinės sistemos liga, pasireiškianti negalėjimu pasiekti nėštumo po 12 mėnesių (ar daugiau) reguliaraus, neapsaugoto lytinio gyvenimo. Ši problema gali būti susijusi tiek su vyro, tiek su moters sveikata, todėl būtina tirti abu partnerius ir taikyti reikalingą medicininį gydymą.

Medicininė nevaisingumo samprata sveikatą supranta kaip visapusišką žmogaus gerovę –  socialine, psichine ir fizine prasme. Todėl negalėjimas realizuoti vieno iš esminių žmogaus troškimų – tapti tėvu ar motina – gali būti laikomas sveikatos sutrikimu, kuriam reikalingas tinkamas gydymas medicininėmis priemonėmis.  Nevaisingumas taip pat įtrauktas ir į Tarptautinę ligų klasifikaciją.

Po gana ilgų diskusijų 2016 m. buvo priimtas pirmasis LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymas (įsigaliojęs 2016 m. gruodžio 15 d.), nustatęs gana aiškias šios procedūros ribas ir sąlygas. Vėliau šis įstatymas imtas vadinti konservatyviuoju, mat projekto šalininkams nepavyko pilna apimtimi įgyvendinti savo užmačių, o jau 2017 m. prasidėjo nauji bandymai jį liberalizuoti, plečiant pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo galimybes.

 

Noras tapti mama bet kokia kaina?

Nors kurį laiką diskusijos buvo aprimusios, jos visa jėga sugrįžo 2022–2026 metais. 2025 m. buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo. Konstitucinis Teismas pasisakė dėl diskriminacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių skirtingų lyčių porų, tačiau nesprendė klausimo, ar teisės į pagalbinį apvaisinimą nesuteikimas moteriai, nesančiai poroje, atitinka Konstituciją. Todėl siūlymas suteikti teisę vienišai moteriai naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis negali būti laikomas tiesiogiai išplaukiančiu iš Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo nutarimo.

Sveiku protu besivadovaujantis ir vidurinėje mokykloje biologijos mokęsis žmogus suvokia, kad vieno asmens lytinių ląstelių nepakanka naujai gyvybei pradėti. Todėl pagalbinio apvaisinimo procedūra savo prigimtimi yra susijusi su konkrečios vyro ir moters poros reprodukcinės funkcijos atkūrimu, o ne pavienio asmens reprodukcinių galimybių realizavimu.

Prigimtinė žmogaus reprodukcinė sistema lemia, kad kiekvienas vaikas, net ir pradėtas pagalbinio apvaisinimo būdu, turi biologinį tėvą ir motiną. Kad ir koks suprantamas būtų vienišos moters noras susilaukti vaiko, jis negali būti įgyvendinamas be dviejų skirtingų lyčių lytinių ląstelių susijungimo. Kartu kyla ir klausimas dėl vaiko interesų pirmumo principo. Vaikas nėra daiktas ar paslauga, kurią galima panorėjus „įsigyti“ – jis yra unikalus žmogus, turintis prigimtinį orumą ir savo teises. 

Visgi, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, buvo parengta nauja Pagalbinio apvaisinimo įstatymo redakcija, kuria siūloma išplėsti galiojančio įstatymo reguliavimą, numatant pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą ir vienišoms sveikoms moterims. Įstatyme šiurkščiai ir sistemingai paneigiama prigimtinė negimusio vaiko teisė į gyvybę, taip pat ignoruojamas vaiko interesų pirmumo principas. Tiek Lietuvos teisės aktai, tiek tarptautiniai dokumentai aiškiai saugo žmogaus gyvybę ne tik po gimimo, bet ir prenataliniu laikotarpiu.

 

O kaip su vyrais?

Vyrai nėra tik biologinės medžiagos ar vaisingos sėklos „tiekėjai“, kaip kokie jaučiai karvių bandoje – jie yra ir tėčiai. Todėl įstatymo nuostatos, numatančios pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimą vienišoms moterims yra ydingos ir diskriminuojančios, jos naikina vyro, kaip tėvo, vaidmens sampratą visuomenėje.

Kodėl šioje diskusijoje taip retai girdimas vyrų balsas? Galbūt dalis vyrų tiesiog nesigilina į šį įstatymą, o gal jiems stinga galimybių pasisakyti viešojoje erdvėje? Įvairiose diskusijų laidose šia tema („Lietuva kalba“ ir kt.) dažniausiai dominuoja moterų pasisakymai, nors vaiko pradėjimas ir atsakomybė už jį vienodai susijusi tiek su vyru, tiek su moterimi – tėčiu ir mama. Jie abu yra atsakingi už pradėtą vaiką.

2026 m. balandžio 7 d. Laisvos visuomenės institutas pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl naujosios LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto redakcijos. Viename iš pasiūlymų buvo siūloma: „atsisakyti konstitucine doktrina nepagrįsto ir Konstitucijai bei įstatymams prieštaraujančio pasiūlymo sudaryti teisines sąlygas vienišai moteriai susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu, neužtikrinant vaiko teisės žinoti savo tėvą ir motiną, taip pat įstatyme sudarant prielaidas vienam iš tėvų atsisakyti jo prigimtinių pareigų savo vaiko atžvilgiu.“

Žmogaus teisių komitetas, kaip papildomas šį projektą nagrinėjantis komitetas, nepritarimą šiam siūlymui argumentavo taip: „Gyvybės langelis, natūraliai pastojančių moterų teisė ir galimybė neatskleisti vaiko tėvo, esanti reali galimybė moteriai nežinoti vaiko tėvo – tai yra praktiškai pasitaikantys atvejai, kai vaikas gimsta be teisės žinoti savo tėvą.“

Kiek cinizmo reikia turėti formaliai suraityti tokį absurdišką „argumentą“? Įstatymai nustato ne tik technines taisykles, bet ir valstybės vertybines kryptis – ką ji laiko siekiamybe, ką skatina ir palaiko, kur link bus einama. Gyvybės langeliai atsirado kaip reakcija į itin skaudžias pasitaikančias gyvenimiškas situacijas, siekiant išsaugoti kūdikių gyvybes. Visuomenė susitelkia, norėdama padėti sunkumų ištiktam žmogui. Tai nėra ir neturėtų tapti visuomenės norma. Taip, sutinku, jog pasitaiko skaudžių atvejų, kai moteris gali nežinoti vaiko tėvo (pvz. prievartos atvejai), tačiau tokios situacijos kyla iš sudėtingų aplinkybių, o ne iš sąmoningai valstybės formuojamos ir skatinamos politikos.

Laisvos visuomenės institutas taip pat siūlė nustatyti, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos būtų teikiamos tik toms poroms, kuriose vaiko biologinis tėvas sutinka prisiimti tėvystę. Į tai ŽTK buvo atsakyta klausimu: „Kokiuose teisiniuose dokumentuose reglamentuota tiesioginė teisių ir pareigų sąsaja?“ Konstituciją ir įstatymus esą gerbiantys Komiteto išminčiai galėtų prisiminti LR Konstitucijos 28 straipsnį: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“ ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7 straipsnį: „kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“

Akivaizdu, kad kai nenorima girdėti kitos nuomonės, galima ir didžiosiomis raidėmis rašyti ir per garsiakalbį kalbėti – viskas veltui...

Vis dėlto svarbu nepamiršti paprasto fakto: kiekvienas iš mūsų turime biologinį tėtį ir mamą. Vaikas neturėtų tapti ideologinių ar teisinių eksperimentų žaislu. Anksčiau ar vėliau sprendimai, prieštaraujantys žmogaus prigimčiai, turi savo kainą. Klausimas tik – ar Lietuvos visuomenė yra pasirengusi ją mokėti?

 

Daugiau vaikų – bet kokiu keliu eisime?

Viešojoje erdvėje kartais teigiama, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugų plėtra galėtų tapti viena iš priemonių sprendžiant Lietuvos demografinės krizės problemą. Vis dėlto, nors toks siekis skamba patraukliai, užsienio šalių patirtis rodo, kad realus poveikis bendram gimstamumui yra labai ribotas.

Tyrimai rodo, kad Australijoje pagalbinio apvaisinimo procedūros bendrą gimstamumą padidino apie 4–5 proc., Europoje – 2–6 proc., Jungtinėje Karalystėje – apie 3 proc., o Jungtinėse Valstijose – 1,3–2,6 proc. Vertinant Lietuvos situaciją, prognozuojama, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos galėtų lemti maždaug 1–3 proc. gimstamumo prieaugį.

Todėl kyla klausimas – kokios priemonės galėtų turėti reikšmingesnį poveikį šalies demografinei situacijai?

Keletas mano kuklių pasiūlymų, galinčių prisidėti prie šalies demografinių rodiklių gerinimo.

Pirmiausia daugiau dėmesio skirti švietimui – ne tik ugdymo įstaigose (darželiuose, mokyklose, universitetuose), bet ir žiniasklaidoje bei nevyriausybiniame sektoriuje. Svarbu, kad šeima, šeimos kūrimas visuomenėje būtų pristatomas pagarbiai ir labai atsakingai – jų neidealizuojant, tačiau ir nemenkinant. Žmogui natūraliai reikia artumo, bendrystės ir saugaus ryšio su kitu žmogumi.  

Antras svarbus aspektas – didesnė valstybės parama daugiavaikėms šeimoms. Tai galėtų būti lengvatos būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, taip pat papildomos socialinės garantijos. Galbūt verta svarstyti ir lankstesnį ar ankstesnį pensinį amžių, atsižvelgiant į užaugintų vaikų skaičių bei tėvų indėlį į Lietuvos ateitį.

Baigdama leisiu sau šiek tiek pasvajoti. Jei Lietuvoje visiems pradėtiems vaikams būtų užtikrinama jų prigimtinė teisė gimti, mūsų šalyje kasmet plaktų daugiau kaip 3 tūkstančių naujų gyvybių širdys, kurios taip ir neišvysta pasaulio šviesos. Tai būtų gerokai  didesnis demografinis prieaugis, nei prognozuojama pasiekti plečiant Pagalbinio apvaisinimo paslaugas, įskaitant jų teikimą ir vienišoms moterims.

 

Pabaigai

Klausimas dėl pagalbinio apvaisinimo nėra vien medicininis ar teisinis. Tai klausimas apie tai, kokią šeimos politiką formuojame, kokią visuomenę kuriame, kaip suprantame žmogaus orumą, šeimą, motinystę, tėvystę ir vaiko teises.

Demografinės krizės neįveiksime vien inovatyviomis technologijomis ar procedūromis – tam reikės kur kas daugiau nei intrumentalizuotų priemonų. Visų pirmą reikės drąsos stiprinti šeimą, kurti pasitikėjimu grįstą visuomenę ir iš naujo atrasti gyvybės, motinystės bei tėvystės vertę ir grožį. Valstybės sprendimai turėtų būti grindžiami ne tik suaugusiųjų lūkesčiais ar momentiniais poreikiais, bet ilgalaike atsakomybe už ateities kartas.

[1] https://www.stt.lt/data/public/uploads/2019/12/civil_kodekso_4.docx