Mykolas Jasėnas. Valstybinis sąmoningumas.

Dvidešimto amžiaus tempas perdėn skubus. Sumechanizuotas valstybinio ir mokslinio darbo institucijos irgi šiam tempui taikosi. Viena minutėlė, prabėgusi ir neatlikusi apibrėžto ir tikslingo uždavinio, yra neįkainuojamai nuostolinga. Darbo specializacija ir tikslus specialistų paskirstymas itin reikšmingu laikomas šiais laikais. Didžiųjų valstybių visuomenėje toji profesinė specializacija ypatingai ryški. Tačiau ten stengiamasi specialistus įsąmoninti bendrų valstybės tikslų supratime. Tas labai svarbu norint taip sunormuoti valstybinį gyvenimą, kad jis nekenktų tautos prestižui, keltų tautos didybės ir valstybės gerovės tikslus.

Visose šalyse tokio valstybinio sąmoningumo tendenciją stengiamasi propaguoti įvairių profesijų ir įvairaus išsilavinimo žmonių tarpe. Priemonės šiam uždaviniui įgyvendinti būna kuo įvairiausios; tai priklauso nuo žmonių, kurių tarpe numatomas šios idėjos realizavimas. Neinteligentiškai arba net pusiau inteligentiškai visuomenei paprastai užtenka per lengvai prieinamą spaudą sudaryti tokią viešą opiniją, kuri palaikytų šio visuomenės valstybiško sąmoningumo kėlimą. Inteligentai, sudarą idėjiniai sąmoningą tautos branduolį, yra šiame šalies tam tikros rūšies valstybiškame auklėjime daug aktyvesni; ir toks jų aktyvumas vadovaujančių šalies asmenų visada remiamas. Jie ne tik seka spaudoj valstybingumo idėją liečiančius klausimus, bet ir patys stengiasi vienokiu ar kitokiu būdu prisidėti prie šios idėjos racionalaus ir greito realizavimo, tuo norėdami sumažinti krašte kylančių valstybės gerbūviui kenksmingų judėjimų bangą, iššauktą pasenusių valstybinio gyvenimo teorijų. Dėl to nenuostabu, kad ir studentai, pretenduoja tapti tikrais inteligentais, irgi visada stengiasi valstybingumo jausmą savy išlaikyti kuo stipriausią. Tai siekia ir įvairūs jų organizaciniai vienetai: korporacijos, draugijos... Mūsų universiteto tautiškosios korporacijos tai yra pabrėžusios savo veikimo programose. Sunku tikrai nusakyti tas sąlygas, kurios įgalino jas šią valstybingumo idėją laikyti aktualia ir siektina, bet vis dėlto, matyt, visada yra numatomas platesnis kūrybos darbas, nesibaigiąs universiteto sienose, o tiesioginiu ar netiesioginiu būdu pasireiškiąs visos tautos visapusiškame ugdyme. Tačiau labai dažnai vengiama aiškaus kultūrinio valstybingumo idėjos kėlimo tautoje, nors tai yra labai toli nuo politikos, išeinančios už studento pašaukimo ribų. Dažniausiai studentai vengia sąmoningai laikytis valstybingumo, norėdami likti tikrais akademikais, nesuinteresuotais krašto režimu. Bet ir čia klystama. Dažnai viena kita draugija krypsta vienon ar kiton opozicinės pusėn kaip tik dėl tokio valstybinio sąmoningumo stokos; dažnai ji nesupranta, kad valstybingumas toli gražu nereiškia vienokių ar kitokių politinių pažiūrų primetimą, o tik skatinimą prie tautinės konsolidacijos, per kurią teįmanomas visos tautos glaudus bendradarbiavimas ir sutelktinis darbas, keliant krašte visapusišką kultūrą. Prie tokios vispusiškos kultūros kėlimo priklauso visą eilė konkrečių kiekvienam inteligentui, pirmoje eilėje, nuveiktinų darbų: tautinės kultūros kūrimas, dvasinio bei fizinio tautos atsparumo ir pajėgumo ugdymas, propaguojant jo idėją visoje tautoje... Žinoma, atrodo, kad kai kuriuos šių darbų reikėtų pradėti patiems nuo savęs ir, tik save išsiugdę dvasiniais ir fiziniais galiūnais, galėsime atlikti ir savo misiją tautoje ir visuomenėje. Bet tokią nuomonę irgi reikėtų rimtai apsvarstyti, ypačiai dėl to, kad absoliučiai išsiugdyti tobulais vienokiu ar kitokiu atžvilgiu nėra įmanoma ne tik tam tikrai žmonių grupei, bet ir paskiram individui. Tokiu būdu drąsiai galim sutikti su kinų išminčium Laotse, kurs yra pasakęs, kad išmintingas žmogus žinias ne sau vienam laiko, bet jas skleidžia visuomenėje. Ir, tikrai. Per didelis individualizmas nėra naudingas tautai, ypačiai tokiai mažai kaip lietuvių. Žinomas daiktas, negalima norėti ir reikalauti, kad šiek tiek subrendęs ar bręstąs intelektualiniu atžvilgiu asmuo, kaip studentas, nesąmoningai, aklai eitų vieną minėtų tautinių kultūrinių darbų dirbti. Kaip minėjau, primoje eilėje ugdomas valstybinio sąmoningumo pajutimas, sudarąs racionalų pagrindą tautiškai kultūrinei veiklai, tiek organizacijose, tiek pavieniai dirbant. Aišku, visada našesnis būna darbas, kai jį remia sistemingas organizmas. Imkim konkrečius pavyzdžius. Pas mus, universitete, yra aktualus sąmoningų tautinių organizacijų vienam bendram darban subūrimo klausimas. Daugelis jį laiko esant tam tikru politiniu žygiu, kuriam išvengti esą reikalinga studentui apsiriboti grynai akademinio darbo platformoje. Bet tokia rezervuota pozicija būtų tiesiog nedovanotina, turint galvoje mūsų tautos ir geografinę ir politinę reikšmę Europoje, nes tai būtų savos rūšies individualizmas, kurs derėtų tik pašauktiems į genijus individams, Mūsų tauta nedidelė, todėl ir studentams negalima užsidaryti vien tik akademinio gyvenimo rate taip, kaip didžiose Europos valstybėse, kur mokslas universitete ir visuomenės gyvenimas vienalytiškai yra suaugę ir tarp kuriamos doktrinos ir valstybės gyvenimo reiškinių nėra disharmonijos. Tad be plačių išvedžiojimų kiekvienam tautinės orientacijos studentui aišku, kad jis rezervuotai laikytis nuo visuomenės tautinės veiklos jokiu būdu negali; priešingai – skubiausiai jis turi ieškoti būdų organizuotai imtis konkrečių žygių tautos kultūrinio darbo bare. Todėl niekaip negali būti pateisinami tie atsitikimai, kai studentai, pav., leidžia laiką kavinėje ar kur kitur visiškai veltui. Tuo tarpu studentas savo poilsio laiką turėtų naudoti dirbdamas įvairiose visuomeninėse kultūrinėse organizacijose; atostogų metą turėtų praleisti kaime ir, susitikdamas su mūsų ūkininkais, išsikalbėti aktualiausiais tautos ateities gerbūvio kėlimo klausimais, nevengdamas net politinių temų, kiek jos galėtų prisidėti prie kraštui pozityvią naudą teikiančios konsolidacijos įgyvendinimo; turėdamas laiko ir sugebėjimo galėtų dalyvauti ir kaimo jaunimo organizacijose. Tai ypatingai didelės reikšmės turėtų inteligentų ir kaimiečių glaudesniam bendradarbiavimui sustiprinti. Socialinio gyvenimo neigiamybes, liečiančias valstybinio aparato veikimą, studentas neturi teisės kelti, nes toks jo elgimasis arba suponuotų jo kišimąsi į realią politiką, kurioje jis nėra dar pakankamai kompetentingas ar pribrendęs, arba sudarytų kaimo žmonėse iliuzorinę pesimistinę nuotaiką, kuri ten nėra pageidaujama; priešingai, jis turi prisidėti prie sudarymo krašte optimistinės atmosferos.

Trumpai tariant, studentija, nesitenkindama vien individualiniu savęs auklėjimusi, turėtų visai tautai rodyti valstybinio sąmoningumo pavyzdį; reikia pozityviam darbui rasti dirvos ir plačioje visuomenėje, kurios tarpan valstybinio sąmoningumo idėjų nešimas yra šiais laikais aktualiausias mūsų studentijos visuomeninės veiklos uždavinys.

 

Republikuota iš: „Akademikas“ 1934 m., nr. 09