Javier Villamor. Išjunk šviesą, Europa: Briuselio energetikos fantazijos kaina

Pagrindinės Ispanijos energetikos bendrovės – „Iberdrola“, „Endesa“ ir EDP – išlieka priblokštos. Po balandžio 28 d. visoje Ispanijoje įvykusio elektros energijos tiekimo sutrikimo vyriausybė dar nepateikė aiškaus paaiškinimo ir neprisiėmė techninės atsakomybės. Bendrovės, kurioms atstovauja darbdavių asociacija „Aelec“, pasmerkė „stebinančius praleidimus“ oficialiame tyrime. Jos reikalauja, kad į analizę būtų įtraukti ekstremalūs įtampos šuoliai, užfiksuoti kelios dienos prieš avariją. Jie kritikavo preliminarią ENTSO-E - Europos elektros energijos operatorių tinklo – ataskaitą, nes joje teigiama, kad likus kelioms sekundėms iki gedimo „sistema veikė normaliai“. Tuo tarpu buvo užfiksuoti dideli įtampos svyravimai, kurie viršijo saugos ribas ir dėl kurių automatiškai išsijungė aukštos įtampos pastotės ir pagrindinės naftos perdirbimo gamyklos.

Šis epizodas yra kur kas daugiau nei pavienis incidentas. Tai – Europos Sąjungos energetikos politikos krypties nepastovumo metafora. Vardan klimato kaitos Briuselis ėmėsi radikaliai pertvarkyti savo energetikos modelį, vadovaudamasis ne techninėmis ar ekonominėmis realijomis, o ideologine politinio ir biurokratinio elito primesta darbotvarke. Tai, kas buvo reklamuojama kaip sklandus perėjimas prie atsinaujinančios energijos, virto prievartine ekologine darbotvarke, kurioje nėra perspektyvių alternatyvų ir mažai atsižvelgiama į jos poveikį konkurencingumui, sistemos stabilumui ar piliečių gerovei.

Šio poslinkio priežastis – planas REPowerEU, pradėtas įgyvendinti prasidėjus karui Ukrainoje, kuriuo siekiama „visiškai atsieti“ Europą nuo Rusijos energetikos. Tai, kas iš pradžių atrodė pagrįsta geostrateginė priemonė, Europos Komisijos rankose greitai tapo pretekstu bet kokia kaina prastumti atsinaujinančiąją energiją. Tai lėmė skubotą ir netolygų perėjimą prie naujos energijos rūšies, už kurį sąskaitas apmokės piliečiai ir įmonės.

Šis šuolis į tuštumą destabilizavo pagrindinius sektorius, pavyzdžiui, žemės ūkio, transporto ir pramonės, priversdamas juos padengti didėjančias sąnaudas, tačiau nesulaukus realaus technologinio atnaujinimo. Tokios šalys kaip Vokietija, kurios iš politinių įsitikinimų uždarė savo atomines elektrines, dabar turėjo vėl atidaryti anglimi kūrenamas elektrines, taip padarydamos prieštaringą posūkį. Tuo tarpu valstybinė propaganda ir toliau propaguoja savarankišką apsirūpinimą žaliąja energija, o namų ūkiai patiria rekordines sąskaitas už elektrą, įmonės praranda konkurencingumą.

Europos elektros energijos tinklo struktūriniai trūkumai tampa vis akivaizdesni. Kontinentinis tinklas buvo suprojektuotas stabiliems ir nuspėjamiems vandens, dujų ir branduoliniams šaltiniams. Dėl masinio nepastovių šaltinių, tokių kaip vėjas ir saulė, diegimo sunku valdyti disbalansą: be vėjo ar saulės gamyba sutrinka, o kai jų per daug, tinklas tampa pavojingai perkrautas.

Balandžio 28 d. Pirėnų pusiasalis šias pasekmes patyrė savo kailiu. Visą rytą keliose pastotėse buvo užfiksuotas neįprastas įtampos lygis. Supraskime rimtumą: „įtampos svyravimas“ – tai staigus ir didelis tinklo įtampos svyravimas, kuris gali sugadinti įrangą, sukelti automatinį atsijungimą arba, kraštutiniais atvejais, sukelti visišką elektros energijos tiekimo nutraukimą. Lančos pastotėje įtampa siekė beveik 250 kV linijoje, kurios įtampa yra 220 kV. Kitoje linijoje, kurios įtampa buvo 400 kV, prieš pat griūtį ji viršijo 470 kV. Pasak „Aelec“, šios anomalijos prasidėjo jau 10.00 val. ryto. Nors staigus 2 200 MW elektros energijos gamybos sumažėjimas buvo įvardijamas kaip priežastis, teoriškai sistema sukurta taip, kad galėtų atlaikyti iki 3 000 MW nuostolį ir neišsijungti. Tai buvo ne atsitiktinis gedimas – tai buvo įmontuota silpnoji vieta.

Be techninių ir politinių problemų, priverstinis perėjimas prie žaliosios energetikos reikalauja ir žmonių aukų. Europos namų ūkiai moka daugiau už elektrą, o tai ypač skaudžiai atsiliepia vidutines ir mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms. Transporto elektrifikavimas, skatinamas be tinkamo numatymo, didina judumo kainą, nes trūksta patikimos įkrovimo infrastruktūros. Ūkininkai ir sunkvežimių vairuotojai, kuriuos ir taip spaudžia nevaldomos klimato sąlygos, patiria vis daugiau išlaidų ir yra verčiami investuoti į tai, ko negali sau leisti.

Be to, elektros energijos tiekimo sutrikimai nėra mažareikšmė problema: jų poveikis svyruoja nuo daugiamilijoninių pramonės nuostolių iki ligoninių, mokyklų ir transporto tinklų paralyžiavimo. Ispanijoje elektros energijos tiekimo sutrikimas nusinešė net penkių žmonių gyvybes. Energetikos modelis, kuris negali užtikrinti nuolatinio tiekimo, kelia grėsmę ekonomikai ir visuomenės saugumui.

Europos pramonė, ypač centrinėje ir pietinėje žemyno dalyse, jau dabar patiria sunkumų. Negalėdamos konkuruoti su Amerikos ir Azijos energijos kainomis, daugelis įmonių perkelia gamybą arba ją nutraukia. Paradoksalu, bet net ir ekologiškos darbotvarkės skatinami sektoriai, pavyzdžiui, elektrinių transporto priemonių gamyba, patiria sunkumų. Kadaise dominuojančios Vokietijos ir Prancūzijos automobilių pramonės šakos stengiasi išsilaikyti vis konkurencingesnėje pasaulinėje rinkoje. Europa nustato ideologinius standartus, o Kinija gamina daugiau, geriau ir pigiau. Deindustrializacija nebėra grėsmė – tai faktas. Pažymėtina, kad kai kurios kairiųjų frakcijos net pritaria „degropsijai“ – sąmoningam ekonomikos nuosmukiui – kaip pageidaujamam keliui.

Dar blogiau, kad, nepaisant visų šių aukų, Europa ir toliau importuoja Rusijos energiją – dabar jau per trečiąsias šalis – ir išlieka pažeidžiama geopolitinio spaudimo atžvilgiu. Energetinės nepriklausomybės pažadas dažnai skamba tuščiai.

Žaliasis kursas iš modernizavimo pažado virto politiniu mitu – realybės nebeatitinkančiu pasakojimu, kurį palaiko propaganda, atsisakanti pripažinti jo prieštaravimus. Visuomenė, vis geriau suvokianti realias išlaidas, pradeda priešintis. Nyderlandų ūkininkų pasipriešinimas davė pradžią politinei partijai, kuri dabar priklauso valdančiajai koalicijai. Kitose šalyse daugėja protestų ir piliečių nepasitenkinimo atvejų. Ir tai tik pradžia. Šią savaitę ūkininkai sugrįžo į Briuselį protestuoti prieš juos dusinančią politiką.

Energetikos pertvarka nėra savaime žalinga, tačiau jos negalima primesti dogmatiškai. Reikia realizmo, technologinio pliuralizmo, laipsniško įgyvendinimo ir noro priimti tai, kas veikia. Branduolinė energija, hidroenergija ir gamtinės dujos turi būti įtrauktos į energijos rūšių derinį, kol žaliosios technologijos subręs. Tvarumas bus pasiektas ne atsisakant fizikos ar baudžiant piliečius, bet integruojant visas turimas priemones ir turint ilgalaikę viziją.

Tai, kas įvyko Ispanijoje, yra simptomas, o ne nelaimingas atsitikimas. Dabartinis Europos energetikos modelis nėra pritaikytas veikti Briuselio nustatytomis sąlygomis. Būtina skubiai permąstyti energetikos politiką – ne remiantis ideologija, o inžinerijos, ekonomikos ir sveiko proto principais. Jei norime, kad energetikos pertvarka taptų mūsų keliu į priekį, tegul ji vyksta atsargiai, laikantis technologinio pliuralizmo ir atsižvelgiant į realius sistemos apribojimus. Europa negali sau leisti klupti tamsoje vardan žalios šviesos; ji vis dar nežino, kaip ją įjungti.

Versta iš: Europeanconservative.com