Page

2022-12-05

Audrius Bačiulis. Apie „Rusijos demokratinę opoziciją“

Praeitą savaitę kai kurie pagaliau praregėjo dėl Latvijoje lizdą susisukusio Rusijos krymnašistinių šovinistų lizdo „TV kanal Doždj“. Tikėkimės, ateis laikas praregėti ir dėl Lietuvoje nusėdusių krymnašisto ir šovinisto Navalno pasturlakų, ir dėl Putino pagalbos kovoje su Lukašenka siekusios „Baltarusijos prezidentės“, ir dėl krymnašisto Chodorkovskio pinigus prabangiausiuose Vilniaus viešbučuose švaistančių Rusijos „demokratizatorių“. 

Tiesiog suvokime paprastą faktą: Jei koks rusas politinis veikėjas kalba apie kovą su korupcija ir demokratijos kūrimą Rusijoje, tai visiškai nereiškia, kad jis yra už sąjungą su Vakarais ir taikų sambūvį su kaimynais. Devyniais atvejais iš dešimties jis tik nori sukurti tobulesnę Rusijos imperiją, kuri daug veiksmingiau grobtų kaimyninių valstybių žemes ir vergtų jų gyventojus, nei prasigėrusi, prasivogusi ir supuvusi Putino kagėbistų postsovietinė chimera. 

Priminsiu, ką prieš penkiolika metų rašiau mirus „didžiuoju Rusijos demokratu ir laisvės tėvu“ Vakaruose skelbtam Borisui Jelcinui, kuris, žinoma, nebuvo nei demokratu, nei laisvės tėvu. Už šį „Veide“ paskelbtą nekrologą anuomet mane gan gausiai smerkė teisingai (t.y., pagal Washinton Post ir New York Times vedamuosius) mąstanti Vilniaus viešuomenė:

Visgi neapgaudinėkime savęs – nebuvo B.Jelcinas koks tai ypatingas Lietuvos ar Baltijos šalių draugas, kaip tiksliai pastebėjo pirmasis Lietuvos diplomatinis atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas. B.Jelcinas buvo ryžtingai, bet kuriomis priemonėmis aukščiausios valdžios siekiantis politikas, išpažinęs principą: Mano priešo priešas – mano draugas. Baltijos šalių laisvės siekį jis rėmė tik todėl, kad šios kovojo su Sovietų sąjunga ir jos prezidentu M.Gorbačiovu, kurie buvo B.Jelcino priešai jo asmeninėje kovoje dėl valdžios. Ir jeigu ketveriais metais anksčiau M.Gorbačiovas nebūtų nušalinęs B.Jelcino nuo valdžios Maskvoje (taip tapdamas jo asmeniniu priešu), jeigu 1990-siais B.Jelcinas nebūtų buvęs išrinktas RSFSR vadovu, kurio galias varžė Sovietų sąjungos institucijos, dar nežinia, koks būtų buvęs jo požiūris į Lietuvą ir Baltijos šalis. Galimas dalykas, jeigu B.Jelcinas būtų buvęs SSRS vadovu (ar vienu iš vadovų), mūsų laisvės siekiai būtų paskandinti kraujyje, nes jis tikrai buvo žymiai ryžtingesnis ir negailestingesnis politikas, nei M.Gorbačiovas. 

Nepamirškime – B.Jelcinas buvo vienvaldis autoritarinis lyderis, nepakentęs jokių savo galių apribojimų. 

Kai Rusijos Aukščiausioji taryba 1993-ųjų rugsėjį pabandė apriboti jo galias, jis nedvejodamas ją paleido, o šiai atsisakius išsiskirstyti – sušaudė iš tankų. Komunistų partiją jis uždraudė, o vėliau ir nuteisti mėgino ne tik (ir ne tiek) todėl, kad būtų nuoširdžiai nekentęs komunizmo, bet todėl, kad matė joje didžiausią organizuotą opozicinę jėgą. Tai yra, grėsmę jo asmeninei valdžiai. Jis skatino žodžio laisvę tol (ir todėl), kol iš cenzūros pančių išsilaisvinę žurnalistai puolė jo politinius priešininkus. Bet kai per pirmąjį Čečėnijos karą, kurį B.Jelcinas pradėjo 1994-ųjų gruodį, laisvas žodis ėmė kliudyti jo paties valdžiai, B.Jelcinas pirmasis ėmėsi jį tramdyti. Tik darė tai ne sovietiniais administraciniais metodais, bet jį remiančių oligarchų pinigų galia. Laisvos Rusijos žiniasklaidos išsigimimas į korumpuotą valdžios ir oligarchijos tarnaitę įvyko ne prie V.Putino, o būtent prie B.Jelcino. Lygiai kaip ir šiandieninės V.Putino „valdomos demokratijos“ ištakos glūdi 1996-ųjų Rusijos prezidento rinkimuose, kuriuos B.Jelcinas laimėjo pasitelkdamas pinigų valdomą žiniasklaidą, „juodąjį piarą“ ir rinkimines machinacijas, kurias buvus šiandieną kone oficialiai pripažįsta Rusijos valdžia. 

Šiandieną V.Putino režimo intensyviai naudojamos „uždelsto veikimo minos“ išsilaisvinti iš SSRS ir Rusijos priespaudos siekusiose buvusiose sovietinėse respublikose buvo sudėliotos būtent B.Jelcino. Tai jis įvedė Rusijos kariuomenę į Abchaziją ir Pietų Osetiją, taip iš esmės suskaldydamas Gruziją, tai jo įsakymu Moldovoje dislokuota generolo Aleksandro Lebedžio vadovaujama Rusijos kariuomenė rėmė (ir remia) separatistinį Padnestrės režimą. Tai B.Jelcino įsakymu Tadžikistane buvo dislokuota 201-oji divizija, pavertusi šią šalį Rusijos pusiau kolonija. Antrasis, iki šiol nepasibaigęs Čečėnijos karas – tai taip pat B.Jelcinas. 

Konfrontaciją su Vakarais pradėjo irgi ne V.Putino režimas, o B.Jelcinas, pirma pabandęs „nutrinti nosį“ NATO operacijos Kosove metu, o vėliau kumščiu daužydamas stalą kartojęs: „Klintonas pamiršo, kad Rusija tai didžioji branduolinė valstybė“. Ir prieš JAV bei Vidurio ir Rytų Europą nukreiptos ąšies Maskva – Berlynas – Paryžius kūrimas prasidėjo ne prie V.Putino, bet prie B.Jelcino. 

Imperinių Rusijos ambicijų atgimimas ir ekonominis skverbimasis į „posovietinę erdvę“ – tai irgi B.Jelcinas. „Liberalios energetinės imperijos“ koncepciją sukūrė ir įgyvendinti pradėjo vienas artimiausių B.Jelcino bendražygių, „privatizacijos tėvu“ vadinamas Anatolijus Čiubaisas. Nors jis Rusijoje nekenčiamas ne ką mažiau už B.Jelciną, tačiau V.Putinas net neketina šalinti jį iš antros pagal dydį Rusijos energetinės monopolijos „RAO JES“ vadovo posto, į kurį šis buvo paskirtas dar B.Jelcino. 

Galiausiai, kagėbisto V.Putino parinkimas įpėdiniu –tai toli gražu ne „liberalo ir demokrato“ B.Jelcino klaida, kaip dabar neretai mėgstama sakyti. Tereikia prisiminti, kaip įvyko šis paskyrimas ir kaip B.Jelcinas atsirinkinėto savo įpėdinius. Pirma, po 1998-ųjų krizės premjeru skiriamas Jevgenijus Primakovas, buvęs KGB direktoriaus pavaduotojas, vėliau – Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas. Bet jis pasirodė jau per senas, todėl 1999-ųjų balandį pakeičiamas Sergijumi Stepašinu – buvusiu FSB vadovu, buvusiu Vidaus reikalų ministru ir Čečėnijos budeliu. Tačiau šis, pasak Kremliaus užkulisių žinovų, pasirodė esąs per minkštas, nepakankamai griežtai smaugė tuo metu paskutinę nepriklausomą televiziją NTV. Tada, galiausiai, 1999-ųjų rugpjūtį B.Jelcinas į premjero postą paskiria buvusį Prezidento administracijos vadovo pirmąjį pavaduotoją, buvusį FSB direktorių V.Putiną. 

Taigi, matome, kad savo įpėdinį iš „griežtos rankos“ kagėbistų tarpo B.Jelcinas atrinkinėjo labai kruopščiai. Tad jokia čia ne B.Jelcino klaida – septynerius metus V.Putinas tiesiog nuosekliai tęsia savo pirmtako politiką, tik daro viską ne spontaniškai, kaip plačios sielos stiklelio nevengdavęs B.Jelcinas, o sausai, biurokratiškai, tikslingai. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą