Popiežiaus vizito Kanadoje proga New York Times savo straipsnyje analizuoja Jungtinių Tautų ataskaitą „Pasaulio gyventojų skaičiaus prognozės 2022“.
Tą daro nevengdamas apokaliptinių vaizdelių: „Italijoje jau uždaromi gimdymo skyriai. Šiaurės rytų Kinijoje atsiranda miestų vaiduoklių. Pietų Korėjos universitetai neranda pakankamai studentų, o Vokietijoje šimtai tūkstančių nekilnojamojo turto objektų buvo nugriauti, o žemė paversta parkais.“
JT ataskaitoje prognozuojama, kad iki 2050 m. 60 metų ir vyresnių žmonių skaičius pasaulyje viršys jaunesnių nei 15 metų žmonių skaičių. Žinant, kad senoliui išlaikyti reikia dviejų dirbančiųjų, kyla labai rimtas klausimas dėl socialinės apsaugos sistemos, kuri yra viena iš gerovės valstybės dedamųjų, tvarumo.
„Niekada jų nebus tiek daug, kiek dabar, niekada nebus tokios rizikos būti išmestiems“, - Kanadoje sakė popiežius Pranciškus, kuris tiek šioje kelionėje, tiek mėnesio maldos intencijoje jis kviečia melstis už senus žmones, kurie yra tautos šaknys ir atmintis.
Mes labai ilgai gyvenome ant mūsų senelių demografinio palikimo. Senelių, kurie neturėdami tokių socialinių ir ekonominių galimybių, užaugino ne vieną, ne du, ir ne tris vaikus. Mūsų gerovės visuomenėje trijų vaikų turėjimas jau yra iššūkis. Ir ne be visuomenės pagalbos, kurioje klesti ir net yra sąmoningai skatinama individualizmo ir hedonizmo kultūra, kurios nariai, net jei ir ne priešiški gyvybei, bet tikrai sąmoningai ją depriotetizuoja. Visuoemenės, kurios moteriškoji pusė yra edukuota ir kontraceptinta.
Kol kas Europai, išnaudojusiai savo palikimą (demografinį galimybių langą), išeikvojusiai su eurointegracija gautą kreditą (sugėrus darbuotojus iš Rytų Europos), nieko gero nešviečia. Europos (ir mūsų valdžios) pasirinkimas šiuo metu yra imti naują paskolą, t.y. atverti savo sienas ir globaliai konkuruoti dėl darbuotojų iš trečiųjų šalių.
Štai nuo rugpjūčio 1 d. įsigalioja įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimai, kuriais siekiant į Lietuvos darbo rinką pritraukti naujų darbuotojų, yra paprastinamos migracijos taisyklės ir sudaromos sąlygos paprasčiau gauti Mėlynąją kortelę (kitaip - Europinę darbo vizą). Tai naujos ES direktyvos įgyvendinimas.
Tai – trumpalaikė politika, nes darbuotojų trūksta visame pasaulyje. O žmonių donorės – Afrikos-Azijos šalys – lėtai, bet užtikrintai eina dar praeitame amžiuje JT išgrįstu populiacijos augimo stabilizavimo, kuris, kaip paaiškėjo tik dabar, yra kelias į pragarą, į populiacijos demografinę stagnaciją jau dabar, o netolimoje ateityje – ir demografinę dezintegraciją. Ir nenuostabu: iš neetiškų pasiūlymų (finansinė parama atsilikusioms šalims mainais į kontracepciją) nieko gero ir nebuvo galima tikėtis. JT ataskaita sako, jog amžiaus antroje pusėje, o galbūt ir anksčiau, pasaulio gyventojų skaičius pirmą kartą pradės nuosekliai mažėti.
Kol kas pasaulio gyventojų skaičius auga, bet esminis faktorius yra ne didėjantis gimstamumas, bet ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė.
2019 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pasaulyje siekė 72,8 metų, t. y. nuo 1990 m. pailgėjo beveik 9 metais. Prognozuojama, kad dėl tolesnio mirtingumo mažėjimo 2050 m. vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje sieks apie 77,2 metų. Ji, išliekant aukštam gimstamumo lygiui, ir lems didėjantį gyventojų skaičių. Kai gimstamumas pradės mažėti (vakaruose tai jau faktas), pradės mažėti ir metinis augimo tempas. Tada ir įvyks demografinis kolapsas.
Pokyčiai nebus staigūs, jie užtruks dešimtmečius, bet kai jie prasidės, demografinis nuosmukis (kaip ir augimas) vystysis eksponentiškai. Viskas paprasta: mažėjant gimstamumui, mažiau mergaičių užauga ir susilaukia vaikų, o jei jos turi mažesnes šeimas nei jų tėvai (taip vyksta dešimtyse šalių), gyventojų skaičiaus mažėjimas ima priminti nuo uolos numestą akmenį.
2021 m. vidutinis pasaulio gyventojų gimstamumas buvo 2,3 gimdymai 1 vienai moteriai per per visą gyvenimą, t. y. sumažėjo nuo maždaug 5 gimimų vienai moteriai 1950 m. Prognozuojama, kad gimstamumo lygis pasaulyje iki 2050 m. sumažės iki 2,1 gimimų vienai moteriai.
Tiek gimstamumo skatinimas, tiek vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas (mirtingumo mažinimas) turi savo elastingumo ribas. Vaisingumo, apriboto reprodukciniu amžiumi, elastingumą labiau lemia asmens laikysena (kontraceptinis mentalitetas ar nenorėjimas turėti vaikų). Bet su nenoru turėti vaikų galima dirbti, o su mirtimi – nepakovosi. Be to, šie du rodikliai savo įnašu į demografinę kreivę nepalyginami: galima kažkiek pratęsti vieno asmens gyvybę, tačiau jis neatstos kelių vaikų, kurie gali gimti šeimoje. Popiežiaus maldos intencija, jog senų žmonių, patirtis ir išmintis padėtų jauniems žmonėms viltingai ir atsakingai žvelgti į ateitį, neabejotinai apima ir padrąsinimą turėti vaikų. Arba bent jau persidėlioti prioritetus. Pastebėtina, kad Vakarai labiau ir sėkmingiau plėtoja gerontologinę, negu šeimos politiką.
Liberalkatalikai gali juoktis (ir tai daro), bet vienintelis būdas išsaugoti tautą ir valstybę, yra gimstamumą skatinanti valstybės demografinė politika. Bet tai yra politinės vizijos klausimas. Kiek stebiu dabar, liberalkatalikai ir dėl trumparegiškumo ir dėl politinių preferencijų, palaiko individualistinę kultūrą ir multikultūralistinės Lietuvos idėją. Kuri, deja, neduos vaisių. Tik ne esamoje globalioje socio-demografinėje situacijoje.
Toks aklumas man kažkuo primena kovai su klimato kaita skirtą socialinę reklamą iš Vokietijos, kurios užrašas skelbia: „Mano kraujo linija baigiasi su manimi.“
Nežinau, nežinau... Tai, kad savinaikos politika nukreipta pirmiausia į baltuosius, kad skatinamas būtent baltosios rasės maišymasis su "spalvotais" ir kad visokie "varkšaj pabėgėliai" į Vakarus plūsta NE dirbti (o ir kviečiami jie čia ne tam), verčia smarkiai abejoti, ar baltųjų apgyvendintų teritorijų užtvindymo kolonistais iš Afrikos ir Azijos TIKRAI yra ekonominės...
AtsakytiPanaikinti