Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Autorė yra istorikė, profesorė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Nacionalinio susivienijimo valdybos narė.

Yra toks keistas fenomenas, egzistuojantis jau daug metų po nepriklausomybės atgavimo. Tai lietuvių savinieka, pasireiškianti neapykanta, pagieža, panieka, patyčiomis, skepticizmu, netikėjimu, įtarimais ar abejonėmis kito sėkme arba geranoriškumu, paslėptu pavydu, kenkimu, demonstratyviu galios rodymu ir išnaudojimu, išskirtinai aštriu (savi)kritiškumu, perdėtu nusiniekinimu ir t. t. Ilgas ir bjaurus sąrašas būtų... Žodžiu, toks toksiškas socialinis-psichologinis fonas, slogi atmosfera, mus lydinti visur, kad to nebepastebim, laikome savaime suprantamu dalyku, net gero tono ženklu.

Kadangi daug teko keliauti po posovietines šalis, galiu pasakyti, kad daugiau niekur nieko panašaus nepastebėjau (tiesa, nesu tikra tik dėl Latvijos, nes mažiau ją pažįstu). Priešingai, kai kur, net nepaisant prastesnių nei pas mus ekonominių sąlygų, tautinė savigarba yra nepalyginamai stipresnė. Pavyzdžiui, armėnai yra viena iš labiausiai savimi pasitikinčių tautų, nežiūrint jų sudėtingos geopolitinės situacijos.

Ir, atrodo, problema čia ne kultūrinių išteklių stokoje. Istorija, paveldas, kalba, tradicijos pas mus yra pakankamai didingos ir vertos pasididžiavimo (žinoma, ir kritinės refleksijos). Tad kur čia šuo pakastas?

Vis prisimenu kažkada ganėtinai sukrėtusį pasakojimą, kad čiukčiai, apie kuriuos visi tikriausiai žino ne vieną anekdotą kaip apie kvailelius ir nevykėlius, iš tiesų buvo ta Sibiro tautelė, kuri ilgiausiai ir sumaniausiai priešinosi rusų kolonistams. Todėl ją reikėjo ne tik žiauriai užkariauti, morališkai suluošinti panardinus į alkoholizmo liūną, bet ir dvasiškai palaužti nupiešus ir plačiai paskleidus tokį jos portretą, su kuriuo joks save gerbiantis žmogus nenorėtų tapatintis.

Ar nebus taip, kad sovietmečiu ilgiausiai ir atkakliausiai totalitarizmui besipriešinusi tauta, pirmoji pradėjusi veržtis ir iš geležinio silpstančios imperijos narvo, irgi buvo, ir tebėra, bandoma priešiškų jėgų šitaip klastingai apnuodyti? Ne tik kuriant jos kaip nevykėlių barbarų (tam dažnai pasitelkiant ir prakeiktos žydšaudžių tautos) įvaizdį užsienyje, bet ir šalies viduje, per mūsų pačių žiniasklaidą ir net švietimo sistemą, atkakliai formuojant koktų ir atstumiantį savivaizdį, nuo kurio, natūralu, norisi atsiriboti?

Kam ir kokiu tikslu to reikia? Ir kodėl bet kokie, kad ir menkiausi, bandymai tam pasipriešinti, pavyzdžiui, iškeliant pagarbos ir sekimo vertus mūsų tautos didvyrių ir didmoterių pavyzdžius, sulaukia tokios aršios reakcijos, pasipiktinimo ir atviro spaudimo nedrįsti to daryti?

Tema, aišku, sudėtinga ir reikalinga gilios bei išsamios analizės, kuriai facebook įrašo formatas vargu ar tinka. Tad pastebėtą čiukčių ir lietuvių likimo paralelę čia tiesiog paliksiu apmąstymams ir tolesnei diskusijai.