Dovilas Petkus. Kas pažabos G. Landsbergio tviterį?

www.laikmetis.lt Užsienio reikalų ministro (URM) komandą papildęs naujasis strateginės komunikacijos vadovas J. Survila nesikuklino. Anot jo...

www.laikmetis.lt

Užsienio reikalų ministro (URM) komandą papildęs naujasis strateginės komunikacijos vadovas J. Survila nesikuklino. Anot jo, opozicijos interpeliacijos laukiantis URM G. Lanbsbergis yra vienas geriausių ministrų istorijoje, o jo socialinė paskyra „Twitter“ platformoje užduoda toną visai pasaulinei užsienio politikai.

Klausantis tokių kalbų net susidaro įspūdis, kad didžiosios pasaulio galios turi branduolinius lagaminėlius, o štai Lietuva turi kai ką nemažiau įtakingo. Lietuva turi ministrą su tviteriu.

Vienok, net nejauku pasidaro pagalvojus, ką ministro paskyra galėtų prikrėsti, netyčia pakliuvusi į internetinių programišių pinkles. Kyla klausimas ar strateginiams patarėjams nevertėtų surinkti ministrų telefonų prieš miegą, kaip tai daro mamos, nenorinčios, kad jų vaikai naktimis maigytų telefono ekraną po antklode?

Tačiau realybė, panašu, visai kitokia, nei mums bando nupiešti strategai. Ministras Landsbergis neužduoda jokio tono, negana to, didžiųjų geopolitinių galių derybose su savo komanda ne tik negeba atstovauti Lietuvos interesų, bet savo išsišokimais dar ir kenkia šaliai.

Giriantis, kad „užduodi toną“, įtikini užsienio partnerius savo teisumu ar pametėjai reikiamą mintį pasaulio galiūnams, vertėtų bent jau pradėti vykdyti kažką, primenančio savarankišką užsienio politiką.

Kaip pastebi ir parlamento opozicija, Lietuva neprivalo kopijuoti JAV pozicijos Kinijos ar Taivano klausimais, bet derantis su partneriais formuoti savą pasaulėžiūrą. Vykdyti savo užsienio politiką, o ne kieno nors kito.

Visgi, dabar konservatorių ir G. Landsbergio stumiamas partijų susitarimas dėl užsienio politikos atrodo kaip Baltųjų rūmų koridoriuje nusirašyti namų darbai, pabrėžiant, jog Kinija šiandien yra tapatus blogis Rusijai ir net nebandant projektuoti jokios savarankiškos minties šio susitarimo rėmuose.

Jeigu išties užduodame toną, kaip taip gaunasi, kad negalime net pareikšti mūsų partneriams, jog agresorę Rusiją, kariaujančią mūsų pašonėje, vertinti norėtume kiek kitaip, nei Kiniją? Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministras nedrįsta pripažinti, kad Rusijos įtaka ir agresyvūs veiksmai mus jaudina kur kas labiau nei Kinijos požiūris į Taivaną ar uigurų teises?

Jeigu tai tėra identiškas kitos šalies užsienio politikos strategijos atkartojimas, kur slypi tas užduodamas G. Landsbergio tonas? Papūginis atkartojimas nėra savarankiškumo įrodymas, todėl, panašu, kad mūsų ministras nėra ir pasaulinės užsienio politikos dirigentas, kad ir kaip jam tokiu norėtųsi pasiskelbti. Geriausiu atveju G. Landsbergis šiandieninėje tarptautinių santykių simfonijoje yra trikampėlio skimbčiotojas, privalantis laiku bakstelėti savąjį instrumentą.

Ar tai reiškia, jog turėtume neįsiklausyti į savo pagrindinių partnerių pozicijas ar visiškai užmerkti akis į žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, Tibeto laisvę ar Taivano demokratiją?

Tikrai ne. Lygiai taip pat, kaip nesmagu galvoti apie badą Afrikoje ar nelaimėlius, kurie dėl sotesnio kąsnio Europoje grimzta į Viduržemio jūros dugną. Nesmagu galvoti ir apie darbo lagerius Kinijos musulmonams ar bet kokią asmens laisvę sunaikinančią socialinių kreditų sistemą, kurios pavyzdžiu, beje, sukurtas ir Galimybių pasas, kurį patys valdantieji Lietuvoje įvedė nedvejodami.

Tačiau visų pasaulio problemų Lietuva išspręsti negalės, o jei ir imtųsi jas gvildenti, tam privalo būti tinkamas laikas. Vietoj to, pasidabinę vertybinės užsienio politikos mantija, konservatoriai iš pradžių sankcijų būdu paverčia Baltarusiją Rusijos placdarmu Ukrainos puolimui, vėliau patys tų sankcijų nesugeba tinkamai įgyvendinti, nuostoliai valstybei net neskaičiuojami. Visoje šioje košėje dar puolama atstovauti JAV liniją Azijoje ir sukeliamas konfliktas su Kinija dėl Taivano biuro įkūrimo Vilniuje.

Visas neigiamas tokių sprendimų pasekmes padengia patys verslai ir eiliniai gyventojai, kurie susimoka tokios politikos kainą. Lietuva nėra JAV, tad natūralus klausimas ar adekvatu karo su Rusija fone Lietuvai toliau vystyti konfliktus su kitomis pasaulio galybėmis?

Tiesa, už kai kuriuos dalykus valdantiesiems reiktų padėkoti. Lietuviai niekada ypatingai nesidomėjo užsienio politika, visą dėmesį rinkimuose kreipdami į politikų pažadus gerovės tema. Šiai dienai, kuomet dėl užsienio reikalų ministro veiksmų tenka paploninti piniginę ar kažkam netekti darbo, Lietuvoje pagaliau suvokta, kad užsienio politika visada turės atgarsį ir kasdieniniame gyvenime.

Lietuviai suprato, kad užsienio politika nėra tik kelių susireikšminusių seimūnų ar ministrų paplepėjimas prie vyno taurės Briuselio salonuose. Užsienio politika, su tviterį įvaldžiusio ministro veidu šiandien gali išspirti jums duris, įkišti ranką kišenėn ir atskaičiuoti iš piniginės savo 30 sidabrinių. Kad tai supratome turėtume būti jam dėkingi. Ar ne per brangiai mokame už tokias pamokas – kitas klausimas.

O gal tono „užduoti“ Lietuvai apskritai neįmanoma? Priešingai, Ukrainai atlaikius Rusijos smūgius tampa aišku, kad Vidurio Europoje formuojasi nauji politiniai aljansai, galintys duoti skambią natą Europai ir visam pasauliui. Ir čia Lietuvos indėlis išties galėtų būti sėkmingas.

Trijų jūrų koncepcija, apjungianti tokias šalis kaip Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją ar Baltijos valstybes išties galėtų tapti papildomu tarptautinių susitarimų formatu, kurio dalyviai galėtų jaustis saugesniais nuo atakų iš Rytų ir vieningiau atstovėti savo interesus prieš Vakarų Europą. Inicijuodama tokius geopolitinius sandėrius Lietuva išties turėtų didesnį svorį nei spręsdama globalines problemas už tūkstančių kilometrų nuo mūsų sienos.

Vietoj to, mūsų URM net nepastebėjo, kaip kitąmet Vilniuje turėjęs vykti Trijų jūrų formato susitikimas buvo atšauktas ir perkeltas į Rumuniją. Mūsų užsienio politikos korifėjai to nemato kaip nuostolio ar neišnaudotos galimybės. Be abejo, papildoma atsakomybė šiuo atveju krenta ir ant Prezidento.

1973 –aisiais R. Ozolas savo dienoraštyje pranašavo, kad SSRS ir Kinijos susidūrimas neišvengiamas, o tarybinių respublikų rusifikacija ir niveliacija visų pirma vykdoma dėl to, kad imperijos pakraščių tautos nesipriešintų siuntimui į kovą, kad ir Mandžiūrijos stepėse.

Labai panašu, kad ir šiandien, net mūsų pačių rinkti politikai į savo žmones žiūri kaip į resursą, kurį galima kažkam „iškišti“, įtvirtinant kitų interesus. Net jei tektų lietuviškais kūnais pridengti Taivano pakrantes.

Vis dar nėra drįstama pasvajoti apie išties savarankiškesnę užsienio politiką, kurioje Lietuvos balsas tikrai šį tą reikštų. Sistemiškai ignoruojami artimiausi kaimynai ir geopolitiniai projektai, atveriantys Lietuvai galimybę tapti svarbesnei. Vietoj to, pasirenkama maigyti tviterio mygtukus tampant gyvais retransliatoriais ir naiviai tikintis, kad šeimininkas maloningai pasuks galvą į šlovinimo giesmę traukiančio tarno pusę.

Opozicijos ir konkrečiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos atsisakymas pasirašyti vertybinės užsienio politikos susitarimą bent jau duodą viltį, kad Lietuva turi, kad ir menką šansą, sukurti alternatyvą konservatorių diktuojamam užsienio politikos kursui.

Belieka tikėtis, kad praregėję dėl dabartinių valdančiųjų „vertybinės politikos“, išdrįsime formuoti savarankišką užsienio politikos strategiją, būti tikrais partneriais ir sąjungininkais, o ne baudžiauninkais ar durų kilimėliu pasaulio galingųjų prieangyje.



Susiję

Užsienio politika 3916647213120660465

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item