Vladimiras Laučius. Kaip Lietuva per dvejus metus įveikė Baltarusiją, Kiniją ir net Rusiją

www.delfi.lt

Visas demokratinis pasaulis turbūt patyliukais pavydi Lietuvai jos užsienio politikos. Nes nė viena Vakarų valstybė, išskyrus Lietuvą, nesugebėjo per mažiau nei dvejus metus nutraukti santykių su dviem galingomis diktatūromis (Kinija, Rusija) ir viena maža, bet kaimynine. Ir būti laimėtoja šiame vertybiniame kare. Nes juk „esi tas, kuo jautiesi esąs“, kaip skelbia naujoji mūsų laikų išmintis.

Jei katarsis galėtų ištikti ne tik žmogų, bet ir valstybę, tai Lietuva jau būtų giliai katarsyje. Nes nė vienos kitos Vakarų valstybės piliečiams nebuvo duota tapti žiūrovais tokio viduje apvalančio ir moraliai inspiruojančio meno kūrinio, kokį demonstruoja Lietuvos užsienio bei saugumo politikos architektai. 

Himno žodžiai „Lietuva <...>, tu didvyrių žeme“, pasirodo, yra ne apie tolimą šalies praeitį, o apie užsienio politikos dabartį. Hipsterių darbo grupė, prieš keturiolika metų sukūrusi šūkį „Lietuva – drąsi šalis“, matyt, nujautė, kad priminsime visam pasauliui apie save arba pakartodami didžiojo kunigaikščio Algirdo karo žygį į Maskvą, arba užblokuodami tranzitą į Karaliaučių.

Kai Matas Maldeikis prabilo apie Smolensko susigrąžinimą, nuoširdžiai apsidžiaugiau. Atrodė, kad rinksimės tradicinį kelią ir vėl pulsim Maskvą. Ko gero, buvome jau bežengią tuo keliu, kai vieninteliai Europoje atšaukėme ambasadorių Rusijoje, parodydami, kad šįkart susitvarkysime su senuoju priešu vieni – net be Lenkijos. 

Bet dabar, kai smogėme rusams į dar jautresnę vietą, lieka tik stebėtis, kodėl Vincas Kudirka neparašė „iš ateities“, užuot rašęs „iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia“. Toji ateitis yra čia ir dabar, tą akimirką, kai ES sankcijų reglamentavimas ir Lietuvos teisiniai įsipareigojimai dėl tranzito į Karaliaučių interpretuojami taip, kaip to reikalauja mūsų drąsa. 

Tikėkimės, padėties trečiajame fronte (su Rusija) paaštrėjimas neprivers tų valdžios atstovų, kurie dar gruodžio mėnesį aiškino, kad mums svarbiausias iššūkis – Kinija, pajusti kognityvinį disonansą. 

Taip ir turi atrodyti tikra, o ne suvaidinta vertybinė užsienio politika. Mes ilgai gyvenome daug girdėdami kalbant apie vertybes, klausydamiesi, kaip apie jas postringauja rinkimuose dalyvaujančios partijos ir politikai, bet kaskart nusivildavome matydami, kas lieka iš tų kalbų, kai kalbėtojai laimi rinkimus ir perima valdžios vairą. Nes lieka labai mažai. 

Kiek dar buvo galima tai kentėti? Prisiminkime 2008-uosius – metus, kai buvo sukurtas nuostabus šūkis apie „Lietuvą – drąsią šalį“. Seimo rinkimus tada laimėjo vertybinę užsienio politiką propagavusi politinė partija. Bet jos užsienio reikalų ministras pirmais savo darbo mėnesiais šokiravo rinkėjus sakydamas, kad reikia atverti naują santykių su Rusija puslapį. Kitaip tariant, make love, not war.

Tai – vertybinio mąstymo užsienio politikoje išdavystė. Ir, ko gero, vėliau nuspręsta, jog tai neturi pasikartoti. Kas yra labai miela ir, be abejo, sveikintina. 

Džiugu, kai politinė jėga ne tik gerai žino, ko nori, bet ir demonstruoja tam tikrą vertybinio mąstymo nuoseklumą. Ne tik laikosi deklaruojamų principų ir vertybių, bet ir sugeba tą savo vertybinę laikyseną ginti viešojoje erdvėje argumentais, atskleidžiant ir aiškinant politinės pasaulėžiūros vidaus logiką. 

Tačiau vertybinė laikysena gali susidurti su tokiais iššūkiais, kurių spaudimą labai sunku atlaikyti. Vienas tokių iššūkių yra realybė. Tikrovė. Tai, kas gali priversti nustebusį rinkėją pradėti kelti nepatogius klausimus vertybinės politikos autoriams bei vykdytojams. 

Ir šioje situacijoje vėl reikėtų išreikšti stiprų susižavėjimą vertybinės užsienio politikos didžiavyrių drąsa. Drąsa pakilti ir būti aukščiau realybės, nepasiduoti jos šnabždamoms vilionėms. Juk realybė traukia mus prie žemės ir to, kas žemiška, o vertybės skatina atitrūkti, pakilti. Atitrūkti nuo žemės. Atitrūkti nuo realybės. 

Tai verta ne tik žavėjimosi, bet ir apdovanojimų. Ne kiekvienas politikas ryšis laikyti valstybės laivo šturvalą ir mėginti su tuo laivu pakilti į dangų, nepaisydamas realybės traukos. Mūsiškiai – tikrai nebijo.

Ir tai liudija toli gražu ne vienas šios kadencijos vertybinių poelgių ir požiūrių pavyzdys. 

Štai kad ir konfliktas su Kinija. Iš pradžių nuspręsta visiškai ignoruoti tą aplinkybę, kad, atsakydami į Taivano atstovybės Taivano vardu atidarymą Lietuvoje, kinai pradės ekonominį karą, kuris bus itin skausmingas ir Lietuvos verslui, ir eiliniams vartotojams. Bet juk vertybės – svarbiau už laukiančią nemalonią tikrovę. 

Tada pasipylė valdančiųjų pasakojimai apie tai, kaip konflikto su Kinija nulemtus praradimus esą atsvers Taivano ir JAV indėlis į Lietuvos ekonominę gerovę. Deja, tikrovė byloja visai ką kita. Kinijos kerštas Lietuvai šįmet išlieka vienu svarbiausių veiksnių, kenkiančių mūsų ekonomikai, o Taivanas išlaiko labai glaudžius ekonominius ryšius su Kinija, su kuria mes būtent dėl jo dabar kariaujame, ir visiškai neskuba investuoti į Lietuvą. 

Mūsų vertybinės politikos gairės prasilenkia ne tik su ekonomine, bet ir politine tikrove. Ir JAV diplomatai, ir įtakingų think tank’ų analitikai, lankęsi Lietuvoje, neigė valdžios skleistą pasakojimą apie tariamą Lietuvos ir JAV pozicijų sutapimą bei visišką amerikiečių paramą mūsų politikai Taivano atžvilgiu.

Lietuvos vertybinės politikos atstovai, Seimo delegacijos sudėtyje prieš pusmetį apsilankę JAV, grįžę aiškino, jog JAV tuoj pakeis Taivano atstovybės pavadinimą, ir šis žingsnis būsiąs geriausiu įrodymu, kad viską gerai ir teisingai padarėme. 

Ką matome? Amerikiečiai pavadinimo nepakeitė, o JAV German Marshall Fund Azijos tyrimų programos vadovė Bonie Glaser, prieš mėnesį viešėjusi Lietuvoje, atvirai pastebėjo: 

„Aš gal tik raginčiau jūsų vyriausybę įsivertinti skirtingų veiksmų naudą ir rizikas. Kartais Taivano politikai ragina mano vyriausybę daryti dalykus, kurie, mano manymu, nebūtinai atitinka Amerikos interesus. Jie gali tarnauti Taivano interesams, gali netarnauti. Pavyzdžiui, Taivanas dar nuo Donaldo Trumpo administracijos darbo pradžios ragino Jungtines Valstijas pakeisti Taivano atstovybės pavadinimą. Iki šiol JAV to nepadarė. Ir aš viešai sakau, aš nemanau, jog Jungtinės Valstijos turėtų leisti Taivanui pakeisti atstovybės pavadinimą“.

Tačiau vertybinės politikos gebėjimas atitrūkti nuo tikrovės, pakilti virš jos ir apsigyventi kažkur anapus nuodėmių kupino Žmogaus Miesto leidžia tokio pobūdžio pastabų apskritai negirdėti ir toliau principingai laikytis nuostatų, su tikrove veik nieko bendra neturinčių. 

Maža to, tai leidžia valstybės lyderiams sakyti savo rinkėjams: „Mes esame pirmieji Europos Sąjungoje, kurie drįsome mesti tokį iššūkį Kinijai dėl Taivano“. 

Tai labai panašu į melą. Nes pirmas galite būti nebent tada, kai yra ir antras, ir trečias, ir paskutinis. O kai nėra nei antro, nei paskutinio, esate ne pirmas, o tiesiog – vienintelis. Ir kai esate toks vienintelis, lieka iš esmės du vertinimo variantai: arba tik jūs protingas, o visi kiti – ne, arba – atvirkščiai. 

Vertybininkai renkasi pirmąjį variantą. Nes yra labai drąsūs, kaip jau minėta. 

Baltarusijos atžvilgiu jų politika irgi buvo drąsi bei leidžianti sau nepaisyti realybės. „Neabejoju, kad pavasarį protestai atgims. Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“, – pernai kovo mėnesį sakė vienas iš mūsų užsienio politikos vadovų. 

Šie jo teiginiai gerai atspindi mūsų vertybinės užsienio politikos santykį su tiesa. Pirmas jo teiginys: jis net neabejojo, kad masiniai protestai Baltarusijoje, kuriuos matėme užpernai, pernai turėjo atgimti. Jie atgimė? Ne, neatgimė. O buvo pagrindo abejoti, kad jie atgims? Tikrai buvo. Tai kodėl jis neabejojo? Nes neabejoti tokiais dalykais yra labai drąsu ir vertybiška.

„Laikinos pauzės neturėtume vertinti kaip ženklo, kad protestai baigėsi“. (Nors būtent taip ir nutiko: protestai baigėsi). Kodėl apskritai mums sakoma, ką ir kaip mes turėtume vertinti? Ir kodėl brukami tokie vertinimai, kurie akivaizdžiai prieštarauja tikrovei? Todėl, kad tikrovė – tai velnio sėkla. Ją reikia stumti nuo savęs kuo toliau – kartu su protu, kuris tam natūraliai priešinasi. 

Karo fronte su Rusija irgi tapome vieninteliais Europoje. Vieninteliais, kurie atšaukėme ambasadorius. Ar tuo kaip nors padėjome Ukrainai? Jai dabar tai labai svarbu? Jai dėl to lengviau? Ne. Bet, kaip sakytų mūsų vertybinės politikos riteriai, esame „pirmi“. Kaip ir su Taivanu. Antro ir trečio išvis nėra, bet mes – „pirmi“.

Apie Karaliaučiaus tranzitą šiame kontekste nebėra, ką pridurti. Kai kas teigia, jog galėjome elgtis atsargiau, matyti, kaip ES sankcijų reglamentas koreliuoja su Kaliningrado tranzitui padaryta išimtimi. Bet… O kam? Juk išeina win-win: rusai gauna išsvajotą pretekstą, o mes – istorinę galimybę būti NATO rytų fronto priešakyje. Mes – pirmi. 

Jei rimtai, tai svarbiausias klausimas šioje situacijoje – net ne sankcijų taikymas tranzitui į Karaliaučių ir jų interpretavimas, o tai, kaip skamba Raimundo Lopatos naujausio straipsnio pavadinimas: „Kuo ginsime kiekvieną Lietuvos centimetrą?“ Ir tai, kas jame atvirai pasakyta: 

„Paaiškėjo, kad kariniame lygmenyje nesame pasirengę geopolitinės tikrovės pokyčiams... Net ir po Krymo aneksijos iki šiol turėjome tiek laiko, ir neturime net elementarios infrastruktūros NATO karių priėmimui. Kas tai buvo – sabotažas, aplaidumas? Gal kas iš buvusių ir dar esamų pasakys – esu kaltas – ir paaiškins? Kaip atsitiko, kad dalis iki šiol brangiai pirktos ginkluotės nefunkcionuoja?“ 

Tai – tikrovė. O būti „pirmiems“ iškart trijuose karo frontuose (su Kinija, Rusija ir Baltarusija), smarkiai susimovus valstybės saugumo klausimais ir pasiekus, kad „Politico“ rašytų apie Lietuvą kaip pavojingiausią pasaulio vietą, yra drąsa. Drąsa priskirtina vertybėms; tikrovė – ne. 

Todėl laikomės taisyklės: tikrovė – sau, vertybės – mums. Tai mūsų naujosios užsienio ir saugumo politikos formulė. „Drąsios šalies“ veikimo algoritmas. 

Ir gerai, kad yra politinių jėgų, kurioms užtenka drąsos ir principingumo mąstyti ir elgtis būtent taip, o ne kitaip, ir laikytis pasirinktos krypties. Juk gyvename demokratinėje valstybėje, kurios piliečiai gali rinktis, už ką balsuoti. Užpernai – pasirinko. 

Todėl pakaks graudintis ir verkšlenti dėl vertybinės politikos neatitikimo kažkieno lūkesčiams. Geriau nusiteikime pozityviai ir švęskime demokratijos šventę. Arba, kaip sakoma prieštaringai vertinamų kariuomenių vidaus gyvenime, nesipriešinkime ir pasistenkime patirti malonumą.