Gediminas Martišius. Apgynėm Laisvę, laikas apginti Laisvės kovotojus

Užvirė kraujas, perskaičius Vygando Trainio straipsnį „Rezistentų juodintojai sulaukia atsako“ propatria.lt tinklalapyje šių metų liepos ...


Pastaruoju metu vis smarkiau įsiplieskiantis informacinis karas su mums nedraugiškomis valstybėmis (tiksliau, su tų valstybių valdžia, įsitvirtinusia labai raudonuose rūmuose) ir, deja, joms prijaučiančiais kai kuriais Lietuvos piliečiais (sic!), verčia susimąstyti, kad laikas imtis, kariškais terminais, kone visuotinės mobilizacijos (na, bent jau dalinės). 

V. Trainys pagrįstai stebisi mūsų valdžios apsnūdimu, istorikų, kultūros ir meno žmonių tylėjimu, kai ant mūsų tautos didvyrių gausiai pilamas purvas, kaltinant juos išgalvotomis nuodėmėmis. O tai daro jau gana liūdnai pagarsėjusi Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky su jos pasaulėžiūrai prijaučiančiais sėbrais. Gal kai kuriems jos minčių adeptams ponia Faina ir labai faina, bet pastaruoju metu jos skleidžiamas melas peržengia visas įmanomas padorumo ribas. Visa laimė, kad LŽB yra ir sąžiningai mąstančių žmonių. Jie – V. Karakorskis, Ch. Leibovičius, D. Bluvšteinas, L. L. Milneris – pareiškė nesutinką su LŽB pirmininkės demagogija ir atsiribojo nuo skleidžiamo melo. 

O, pasirodo, kaip rašo V. Trainys, „ta pati ponia Faina vienu metu ir kursto pykčio žarijas, ir vairuoja Geros valios fondą, kuriam Lietuvos valstybė skiria solidžias kompensacijas – 2013-2017 metais GVF sąskaitą pasiekė beveik 19 mln. eurų, kasmet atseikėjant po 3,6 mln. eurų, o iki 2023-iųjų kompensacijos pasieks 37 mln. eurų.“ Ne pinigų gaila, bet apmaudu, kad tokie LŽB vadovai kaip F. Kukliansky vietoj dėkingumo spjauna į veidą valstybei, kurios pilietė ji pati yra. Manau, A. Smetonos laikais iš tokių „piliečių“ pilietybė būtų atimta. 

Galėtų ji emigruot į Izraelį, ir būtų ramu. Bet ne, matyt, už tokią veiklą LŽB dar gerai pafinansuoja ir kiti fondai, kuriems rūpi išpilti kuo daugiau pamazgų ant mūsų Laisvės kovotojų. Ar ponia Faina bent žino, kad J. Lukša du kartus buvo atsidūręs laisvajame pasaulyje ir galėjo ten pasilikt? Bet jis pasirinko žūtį už tėvynės laisvę savo gimtajame krašte. 

Kiekvienam, abejojančiam partizaninio pasipriešinimo prasme ir žiūrinčiam į partizanus kaip nacių kolaborantus ir plėšikus, norėtųsi primint, kokiomis sąlygomis jiems reikėjo gyvent: lindėt drėgname bunkeryje pusalkaniams, įtempus ausis, ar nesigirdi enkavėdistų ar stribų žingsnių, čiuopiant ginklą rankose, užkišus pirštą už granatos žiedo, kuri skirta sau pačiam... Gyvenant tokiomis sąlygomis, visiškai suprantama, kad kai kuriems partizanams pakrikdavo nervai, apimdavo apmaudas dėl tų, kurie stengėsi prisitaikyti prie okupanto diktuojamų sąlygų, o pagrasinus Sibiru palūždavo ir išduodavo bunkerius. 

Pačiomis šviesiausiomis valandėlėmis miško broliai imdavo į rankas plunksną, rašydavo straipsnius ir eilėraščius, leido vienintelę laisvą spaudą pavergtame krašte. Okupantai laisvo žodžio bijojo labiau nei ginklo. Gyventojai kaip gaivaus oro gurkšnio laukdavo partizanų spaudos. Todėl tiek daug rėmėjų ir ryšininkų jie turėjo, be kurių pagalbos jie niekaip nebūtų išsilaikę kone dešimtmetį. Ryšininkai puikiai žinojo, kas jų laukia, jeigu papuls į priešo rankas, bet pareiga tėvynei buvo stipresnė už lagerių ir mirties baimę. O kai kuriems LŽB nariams su F. Kukliansky priešaky, matyt, pinigai svarbiau už teisybę, todėl jie dedasi uolesniais nacių ir jų pakalikų medžiotojais nei pats E. Zurofas.

Et, kai pagalvoji – anksčiau ar vėliau yla išlys iš maišo, bet tai nereiškia, kad turime tylėti ir neatsakyti į atvirą melą. Norėtųsi paklausti istorikų – nejaugi neužgauna jų ambicijų tokie nepagrįsti kaltinimai tiems, kurie už tėvynės Laisvę atidavė savo gyvybę. Mes privalome juos apginti, nes jie patys jau neapsigins. 

Susiję

Įžvalgos 2525952547287441664
item