Martynas Vaitys. Kas blogai su Europa? (Atsakymas M. Antonovičiui)

Galvojau susilaikyti, bet nusprendžiau, kad pakomentuoti vis dėlto verta. Grįžus iš varginančios kelionės iš taip vadinamų Vakarų, mano a...

Galvojau susilaikyti, bet nusprendžiau, kad pakomentuoti vis dėlto verta. Grįžus iš varginančios kelionės iš taip vadinamų Vakarų, mano akiratyje iš karto atsidūrė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktoranto Marijuš Antonovič komentaras. Jame, kaip jau tapo įprasta mūsų politologų būrelyje, kitaip Vakarus matanti juvelyrė, praleidusi tenais daugybę metų ir sukūrusi šeimą, buvo švelniai įvilkta į su faktine realybe susipykusio žmogaus naratyvą – neva Ispanija ne tik, kad neturi problemų, bet dar ir yra pavyzdys mūsų skustagalviams, tatuiruotiems Rytų Europos „kibicams“ (Žr. nuotrauką apačioje).

  
Pasitelkta argumentacija, kuria bandoma devalvuoti Rytų Europos regiono pasiekimus, paradoksaliai yra būdinga būtent to paties regiono elito bandymams užglaistyti realias socioekonomines problemas. Antai Karaliaus dienos proga Ispanijoje surengtas 3D spausdinimo, programavimo ir grafinio dizaino konkursas turėtų daryti mums įspūdį. Tačiau tai teigiamo įspūdžio tesudaro tiek pat, kiek Lietuvos bandymai save ištransliuoti pasauliui, kaip Rytų Europos informacinių technologijų centrą – tai tėra realybės neatspindintis, paguodžiantis patapšnojimas sau per petį. Norint geriau suprasti tikrąsias Ispanijos, kaip ekonominio išsivystymo smaigalyje esančių Vakarų Europos valstybių veidrodžio, problemas, būtina pažvelgti į šios šalies ekonominius ir socialinius gerovės rodiklius.

Visų pirma, Ispanijos švietimo sektorius yra vienas prasčiausių Europoje. Ispanija būdama penkta didžiausia valstybe ES pagal gyventojų skaičių ir dvylikta pagal ekonomikos dydį pasaulyje, neturi nė vieno universiteto tarp 100 geriausių pasaulyje. Palyginus Ispanijos universitetų rodiklius su panašią populiaciją turinčiu Anglijos regionu, pamatysime milžinišką skirtumą. Visų išsiysčiusių ES valstybių geriausiai įvertinti universitetai lenkia Ispanijos pirmaujančius universitetus, palikdami pastarąją aukštojo mokslo dugne. Lygiai taip pat yra ir viduriniojo Ispanijos mokslo sektoriaus atveju. Jis stabiliai fiksuoja prasčiausius Europoje rezultatus, kuriuos vainikuoja 35% viduriniojo išsilavinimo neturinčių, jaunų ispanų populiacija – rodiklis, kuris dvigubai didesnis už OECD šalių vidurkį. Šiuo aspektu Ispanija yra vienoje gretoje su Argentina ir Kolumbija. Tokio švietimo sistemos nefunkcionavimo pasekmė yra didžiausias jaunimo nedarbo rodiklis Europoje. Eurostato duomenimis 2018 m. kas trečias (32,8%) jaunas ispanas yra bedarbis, o vidutinis amžius, kuomet paliekamas tėvų būstas, yra 29 metai.  

Ir nepanašu, kad susidariusios probleminės situacijos gali būti išspręstos lengvai ir greitai, kadangi švietimui skiriama BVP dalis yra viena mažiausių ES (4,1%), o ekonominė šalies situacija riboja valdžios galimybes imtis priemonių šiam finansavimui didinti. Ispanijos įsiskolinimai sudaro 98,3% metinio BVP (trečias didžiausias įsiskolinimas tarp visų ES šalių). Tokia Ispanijos ekonomika paverčia ją politine įkaite, kadangi norint atgaivinti valstybės švietimo sistemą reikia griebtis jau turimų išteklių perskirstymo – sprendimo, kuris valstybės politiniame kontekste gali reikšti dar aštresnę konfrontaciją su jos piliečiais ir tapti dar viena paskata separatistiniams judėjimams. Egalitarinės politikos priemonių kaštai, kaip parodė Prancūzijos pavyzdys, pirmiausiai krenta ant viduriniosios klasės pečių. O pastaroji nustekenta tiek, kad kiekvienas naujas apmokestinimas blogiausiu atveju gali būti paskutinis valdančiosios daugumos sprendimas, o geriausiu atveju reikšti brangias derybas, kurių metu bus didinami socialiniai įsipareigojimai, toliau smaugiantys valstybės ekonomiką. 

Turint omenyje ekonominę Ispanijos situaciją, vienintelė išeitis Karalystei išbristi iš šios duobės slypi valdžios gebėjime išsikelti politinius prioritetus ateityje, kurie mainais už ekonominį šalies augimą lemtų tam tikros visuomenės dalies socioekonominį nuosmukį. Vis tik politinė Ispanijos jaunimo elgsena ir preferencijos vargu ar palieka vietos šiems ekonominiams procesams užgimti. Populiariausia partija jaunų ispanų tarpe yra Podemos. Ši kairiųjų radikalų partija priešinasi bet kokiai taupymo politikai, pasisako prieš industrinio sektoriaus vystymasi, o rinkiminė partijos programa daugiau primena kalėdinį vaikų norų sąrašą, kurio išpildymui Ispanija neturi jokių ekonominių priemonių. 

Ispanijos partijų palaikymas pagal amžiaus grupes; Benedicta, Ramos, 2018 

Podemos
partija atspindi tai, ką Jurga Lago, remdamasi ir asmenine patirtimi, pastebi ispanų visuomenėje. Išsigelbėjimo ieškoma utopiniuose sprendimuose, kuriems pagrindinį stimulą teikia atsiribojimas nuo kultūrinių vertybių, kuriomis remiantis kadaise buvo formuluojamas didysis Europos Sąjungos institucinis dizainas. Šiandieninis ispanas yra ne savo valstybės efektyviu funkcionavimu besididžiuojantis pilietis, bet pervargęs senukas, kuris stebi savo anūkus, bežaidžiančius kūju ir pjautuvu, naikinant viską, kas buvo per daugelį metų kuriama. Ispanijos, kaip ir viso Viduržemio jūros regiono, nuosmukis nėra tik pastarosios valstybės užprogramuoto socialinio, ekonominio ir kultūrinio veikimo rezultatas, bet greičiau geopolitinė realybė, kai periferija tampa pirmuoju tašku, atspindinčiu ligotą centro veikimą. Europos Sąjungos Lisabonos ir Maastrichto sutartys, atvėrusios sienas ir apribojusios šalių galimybes savarankiškai spręsti ekonomines problemas, yra pagrindinės politinio nestabilumo priežastys. 

Emigracijos ir imigracijos srautai. Tamsiai mėlyna kreivė žymi emigraciją, šviesiai mėlyna – imigraciją

Migracijos situacija pastato Ispaniją į aklavietę. Migrantų srautai gali padėti atgaivinti šalies industrijos sektorių, bet mažos kvalifikacijos emigrantai besikeičiančiame makroekonomikos kontekste, kuris lemia aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausą, reikalaus didesnio valstybės finansavimo šių migrantų kvalifikacijai kelti. Kitu atveju migracija gali lemti darbo jėgos produktyvumo smukimą. Atsižvelgiant į potencialią elektorato elgseną ateityje, industrinio sektoriaus ribotą vystymąsi, ir ekonominę šalies būklę, šios priemonės greičiau skaldytų visuomenę – svarbu prisiminti Ispanijos jaunimo nedarbo rodiklius ir tuo pačiu metu kylančias kultūrinės integracijos įtampas. Migracija jau nebėra išganymo formulė besitraukiančiai Europos ekonomikai, bet politinio nestabilumo garantas. Skirtingai nei Ispanija, Centro ir Rytų Europos šalys savo ekonominį potencialą išlaiko sąlyginai homogeniškoje visuomenėje, kurioje politinės įtampos dėl socialiai orientuotos ekonomikos yra mažai tikėtinos. Greitai besivystančios, dinamiškos ir užtikrintai savo švietimo sektorių auginančios Rytų Europos šalys yra daug užtikrintesnis sėkmingos ateities garantas, negu bet kuri Viduržemio jūros regiono valstybė. 

Susiję

Martynas Vaitys 3039355707472515523
item