Algimantas Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.wordpress.com

Vasara. Paukščiai parskrido, deputatai išskris į šiltus kraštus, mokesčių inspektoriai – į Palangą, nieko neturintys pasiturintys gers soduose. Net Premjeras atostogaus, tik Prezidentė neatostogaus, nes neturi tokiems niekams laiko. Žodžiu, viskas pajudės kaip pridera – pinigų kryptimi.

Nes svarbiausias revoliucijos klausimas – valdžios klausimas, o svarbiausias valdžios klausimas – pinigų klausimas. Sužinok kelius, kuriais vaikščioja pinigai – sužinosi viską ir valdysi pasaulį arba paspringsi švendrės lapu. Yra kas žino, bet ir apie juos žino, todėl Vladimiro Putino sąskaitų neužšaldys niekada.

Tačiau yra dalykų, apie kuriuos niekas nieko nesužinos. Štai slėpinys – Lietuvos Respublikos užsienio politika. Europos parlamentuose ir alubariuose verda ginčai, kokiai Sąjungai būti, bet mums tai neįdomu ir nesvarbu, pas mus diskusijų nėra. Lygiuot, ramiai, klausyt, ką Briuselio pijokėlis pasakys – kas duos pinigų, tam atsiduosim, nes svarbiausias yra pinigų klausimas, o pinigų duoda nuolankiesiems.

Bet kokios permainos, krustelėjimas stagnacijoje – ėjimas per raudoną. Jėzus Kristus atėjo ne pagal taisykles, vasario 16-ji, kovo 11-ji buvo ne pagal taisykles, visi didieji įvykiai ir pokyčiai įvyko ne pagal taisykles. Kai normos tampa aukščiau už gyvenimo prasmę ir bendrą interesą, atslenka rutina, apgaubia kūdros dumblių laimė ir visuomenės mirtis. Aklas, bukas paklusnumas, tapęs įpročiu – visų imperijų siekis, diktatūrų ir autokratijų svajonė.

Buvau sostinėj. Vakaras, būrelis prie perėjos, pagrindinis valstybės prospektas tuščias. Skersinė gatvė tuščia abipus iki horizonto. Raudona, visi ilgai, kantriai stovi, nudelbę akis. Žalia – ir tvarkingai kaip viščiukai nukrypuoja.

Toks mūsų gyvenimas, ši tauta beviltiška. Besilaikantys taisyklių situacijoje, kada jos visiškai beprasmiškos ir nemokantys savarankiškai susivokti ir priimti sprendimo yra beviltiški. Nuolankumas draudimui aukščiau už sveiką protą – orveliškumo ženklas. Vergo psichologija, kvailių ir prisitaikėlių vadinama civilizuotumu, o valdžios pataikūnų klikasklaidoje – net pilietiškumu.

Net kare nebūtina visada vykdyti įsakymus, kurie nenumatytoj situacijoje gali būti beprasmiški ir kenksmingi, todėl dalinių vadai apmokomi mūšyje elgtis pagal aplinkybes ir spręsti savarankiškai, atsižvelgiant į tikslą. Aukoti tikslą dėl priemonės, prasmę dėl beprasmiškos rutinos – vergų laisvė ir pasirinkimas: koks apima mielas, patogus pasitenkinimo paklusus ponui jausmas! Ir atvėrus vartus iš saugaus, šilto tvarto niekas neišeina, ėriukų tylėjimas pasitinka šeimininką. Jis mus išgelbės, apsaugos ir pašers.

Kiek permainų iš valdžios nuolankiai tikėtumeis – bus tik naujos taisyklės ir nauji draudimai, kurių pasiilgom, tik nesutariam kokių. Savim patenkinti broileriai, nuolankiai laukiantys žalio signalo, kurio niekada nebus, nes jis yra tik mūsų širdyse. Tokia nauja sovietizmo inkarnacija – Politinio Biuro gelbėtojų laukimas ir kolektyvizmas, atsisakantis asmens teisės ir atsakomybės spręsti. Visuotinis nuolankus taikymasis prie absurdo, tapęs neturinčių ką pasakyti ir kuo argumentuoti argumentu.

Yra paprastas, tikras, neklystantis moralinis suvokimas ir teisėtumo jausmas, kuris vertina impulsyviai, bet tiksliai ir visada teisingai, kurį turi ir vaikai, ir net psichiniai ligoniai. Tai kaip muzikinė klausa, žmogus tą jaučia arba ne, ir kai pamatai, kad net to nebeliko, apima neviltis.

Tada debilas, apipylęs mokyklos direktoriaus veidą šūdais, yra teisus, o direktorius, pasielgęs kaip kiekvienas neiškastruotas vyras pasielgtų, išmetamas iš darbo klikasklaidai plojant atsistojus.

Pagyvenusiai valytojai į akis spjaudantis paauglys laimi teismą prieš savo orumą bandžiusią ginti moterį, kuri turi jam atlyginti patirtas moralines kančias. Ir visi nuo Prezidentės iki studentės tyli, vadinasi, taip ir turi būti, ir auksinis jaunimėlis problemos nemato, nes tuoj eis gelbėti varlyčių. Taip nebuvo net sovietiniais laikais ir dabar niekas niekur neišveš, tiesiog tai normalu arba niekam nerūpi. Užtat labai rūpi paskųsti kitaip manantį, viešai išsityčioti iš nepatikusio dėstytojo, mokytojo, profesoriaus ar šiaip tikinčiojo ne tuo ir ne taip, kaip numirėliams reikia.

Naktimis būnu mažas. Su tėčiu einam žuvauti lazdyno stiebų meškerėmis, kurioms išsipjauti nereikia leidimo, iš pušies žievės pasidarę plūdes, persmeigtas degtuku, ir už tą nereikia mokėti, ir dar bijom mokytojų ir nebijom kaimynų. Dar viskas tik bus, ežerai ir upės yra mūsų ir miškai yra mūsų, ir nesibaidom būti savim ir galvoti ką norim. Mes tylėjom, bet nebuvom nuolankūs, vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom, kur norėjom, ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes patinams kraujo nereikia.

Ir jokių tvorų su kameromis nėra, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei. Dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos. Prarastame pasaulyje nuolankumo nebuvo, nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina, ar ratas ne ant žolytės. Ir automobilio neturėjom ir nebuvom dėl to nelaimingi, o kai panorėdavom – miegodavom naktį, kur užsimanę, ir niekas atėjęs nepasakydavo, kad čia ne tavo žemė.

Ir negalvodavom, kad reikia leidimų ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo. Ir niekas valdžios nemylėjo, tokių kvailių nebuvo net valdžioj ir ji bijojo mūsų. Mes buvom nugalėti, bet nebuvom nuolankūs, žmonės susėsdavo prie stalo su džiaugsmu ir vaikais. Ir keldavo taurę sugrubusiom nuo darbo rankom, ir šviesa būdavo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo. Ir dainuodavo, kaip jie dainuodavo, ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

Galit juoktis ir iš tų dainų šaipytis, kurie tarp jų nepabuvot ir nematėt akių spindėjimo, ilgesio ir nepajutot jų širdžių bendrumo, kai sunkiam, pritemusiam ir svetimam pasauly žmonės susirenka kartu, ir jiems būna gera, ir jie dainuoja. Taip, ne šventieji ir išduodavo vienas kitą, pasiduodavo, ir Dieve, kokie būdavo neteisūs! Bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, kelia taurę, priglaudžia vaikus ir kambarys prisipildo šviesos, juk prisimenat?

Mes nebuvom nuolankūs. Nebijojom kalbėti, ką norim, nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime. Nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam ir sakom, ir ateis mūsų nubausti. Buvo milicija, kuri pati netikėjo savim, bet nebuvo minčių policijos ir vidinio balso, liepiančio tylėti, ir raudono stop krano, sustabdančio mintis.

Prarastam pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, nebuvom laisvi, bet nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų. Buvom laisvi nelaisvėje, esam nebelaisvi laisvėje. Kodėl išorinę jėgą pakeitė vidinė baimė, nepasitikėjimas ir netikėjimas? Kodėl dabar, rašydamas ką galvoju, pagalvojau – o ką kiti pagalvos? O gal kam nors kas nors nepatiks – juk apie tai niekas nekalba, tai gal ir nerašyk, gal taip dabar reikia?

Argi jūs nesijaučiat vieniši, bejėgiai ir beprasmiški? Argi nematot, kaip nebegalit laisvai mąstyt nepasimatavę su propaganda ir vertinimus derinat su tuo, kas kalama per visus galus? Argi nebijot būti kitokiais, kokių nebereikia? Jeigu jaučiat, ką sakau – vadinasi, dar esate gyvi. Lavonai nejunta, jie tik ėda gyvuosius ir ėda, nes yra nuolankūs.