Jūratė Sofija Laučiūtė. Susidraugauti su ereliu

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Ką tik per LNK žinių bloką išmintinga ponia paskelbė: „Supriešink lietuvį su lenku, laimės rusas“.

Ir ji teisi. Šiandien. Rusijos-Ukrainos karo kontekste. Ir - tik!!!

Bet būtume labai neteisūs, priėmę šį teiginį kaip šūkį visiems laikams. Nes buvo toks laikas, kai Rusijos imperijai pavergus lenkus kartu su lietuviais ir rusui sugebėjus supriešinti lietuvius su lenkais, laimėjo Lietuva!  

Nors jei aklai vadovautumės pirmojo šūkio modeliu, išvada turėjo būti tokia: „Laimėjo Rusija“.

Kodėl taip neatsitiko? Kodėl pralaimėjo kiršintojas, o laimėjo Lietuva?

Priežasčių būta tikriausiai ne viena, bet viena svarbiausių ta: todėl, kad anuomet lenkų nacionalistinės imperinės ambicijos buvo  didesnės, nei jų kultūra ir krikščioniškosios vertybės.

Taigi jei bendros nelaimės kontekste, bendro priešo akivaizdoje, lenkai būtų užgniaužę savo šlėktišką pasipūtimą, nebūtų badę lietuviams akių pastarųjų neva mužikiškumu, nebrukę lenkiškumo  per švietimą ir  Bažnyčią, o rusai sąmoningai ar nesąmoningai, savųjų inteligentų pagalba, nebūtų šito užaštrinę, nežinia, kur ir su kuo anuomet būtų pasukusios lietuvių ir žemaičių gentys... 

Bet beveik neabejoju, kad krašte, kuris šiandien vadinamas Lietuva, nebūtų kam svarstyti: „O kaip mes turėtume/galėtume vertinti Gegužės 3-sios Konstituciją?“

Šiandien mes tokią galimybę turime, ačiū Dievui ir savo tautos tautiniam atsparumui. Todėl turėtume pasistengti tą galimybe pasinaudoti oriai, be isterijos, stovėdami ant tvirto istorijos ŽINIŲ pagrindo. O tai reiškia: neužmiršdami ir nuolat primindami savo jaunosioms kartoms, ką lietuvių tautai DAVĖ ir ką ATĖMĖ toji Konstitucija. 

Kitaip sakant, turime atkurti  Lenkijos ir Lietuvos istoriją iki Gegužės 3-sios tokią, kokią ją savo darbais, savo žygiais ir gyvenimais rašė mūsų protėviai, o ne tendencingi vėlesnių laikų istorikai.

O žemaičių ir lietuvių, ir kai kurių kitų senųjų baltų genčių likučių protėviai tą istoriją „parašė“ taip, kad be jų indėlio, be jų karinių, teritorinių, geopolitinių dovanų (ir, kas be ko, kai kurių lietuvių didikų tuščiagarbiškų ambicijų ir svajonių) suvargusiai, išsidraskiusiai (ankstyvųjų???)  viduramžių Lenkijos valstybėlei, Lenkija nebūtų tapusi tuo, kuo galiausiai tapo: plačiai po Vidurio Europą išsidriekusia bendra Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybe su pirmąja Europoje rašytine Konstitucija!

Ir, žinoma, nereikėtų užmiršti, kad į bendrą valstybę lietuviai kraičio atnešė ne tik savo užkariautas rytinių slavų žemes, ne tik tuščiagarbiškas Jogailos ir jo palikuonių ambicijas, bet ir didžiulės vertės, tiems laikams įstabų, gal net ir unikalų teisinį dokumentą (be kurio ir Konstitucija nebūtų pribrendusi) - Lietuvos Statutą.

Jeigu mes, o svarbiausia, mūsų vaikai, mūsų ateities kartos kaip daugybos lentelę (tegu ir Googlui pasufleruojant) įsisavintų šitą, lietuviškąjį kraitį į Abiejų Tautų Respubliką bei jos Konstituciją, tai gal ir Lietuvoje Gegužės 3-ji galėtų būti švenčiama linksmai, lietuviškai, su lietuviška istorine valstybine atributika ir lietuviškais simboliais šalia lenkiškųjų, kaip sava, o ne lenkų mums primestoji šventė? 

O šalia oraus lietuviškojo Vyčio draugiškai kleketuotų lenkiškas karališkasis erelis...