Edvardas Čiuldė. Kodėl rusai užklimpę imperijos iliuzijose?

Pradėsiu nuo aiškaus prisipažinimo, kad aš pats atsakymo į šį klausimą nežinau, o kartais man dar atrodo, jog mano atsakymo nežinojimas šiuo klausimu yra radikalaus pobūdžio.

Tačiau nieko nuostabaus, kad vis dar keliame klausimus, iš anksto nežinodami teisingo atsakymo, kitaip nei matematikoje, ar ne, kur išankstinis teisingo atsakymo žinojimas leidžia suprasti – pavyko ar nepavyko išspręsti uždavinį. Kita vertus, kaip užsimena filosofas, kartais daug svarbiau už paskubomis pateiktą atsakymą yra mūsų sugebėjimas neperskubėti, leidžiant klausimui subręsti ir tvirtai įsišaknyti mąstymo giluminiame podirvyje. Taigi ir šiuo atveju galiu išsakyti tik daugiau ar mažiau tikėtinas prielaidas, puoselėjant viltį, kad labiau našūs protai jau netrukus ras tobulai subalansuotus atsakymus į visus klausimus.

Kaip visi gerai žinome, Rusija nėra pirmoji, o greičiau paskutinioji pasaulio istorijos imperija, skaudžiai užstrigusi laike, jeigu, žinoma, ES nelaikysime kitu klasikinės imperijos atgimimo pavyzdžiu. Todėl kyla klausimas – kodėl kitų metropolijų gyventojams pavyko tarsi ir be didesnių nuostolių žmogaus esmei susitaikyti su imperijos idėjos praradimu, kai Rusijos gyventojams tai geriausiu atveju yra ne mažiau dramatiška užduotis nei įpareigojimo vienu mostu nusiplėšti prikepusius tvarsčius nuo neužgyjančios žaizdos vykdymas?

Tikėtina, kad visais kitais atvejais mainais už imperijos didybės, kur saulė niekados nenusileidžia, jausmą, paprastajam piliečiui buvo pasiūlytas daug aukštesnis oraus žmogaus, praplečiančio laisvo pasaulio ribas, statusas, kai savo ruožtu Rusijos valstybė nieko daugiau be sukriošusios imperijos idėjos tarsi ir negali pasiūlyti. Čia imperijos idėja yra savotiškas kompensacijos mechanizmas, kai nieko daugiau pasiūlyti nebelieka jokios galimybės, panašiai kaip tik nusipjovusiam kojas žmogui ortopedinių dirbtuvių produkcija prekiaujantis komivojažierius turi šansą įsiūlyti protezą. Iš kitos pusės žiūrint, tai galima persakyti dar ir taip, kad imperijos idėja nacijai ilgainiui gali tapti nepakeliama našta, kurią velkant iš paskutiniųjų yra išnaudojami visi resursai ir kūrybinės galios, nebeliekant jėgų pasižiūrėti už kampo.

Tai, kas dabar prabėgom buvo pasakyta, žinoma, yra tik menkai tikėtinos prielaidos, tačiau nežinodamas galutinio atsakymo į pradžioje pateiktą klausimą, aš kol kas nesiruošiu atsižadėti spėjimo, kad autoritarizmas, pramaišiui su totalitarizmu Rusijoje klestėtų net ir tokiu atveju, jeigu valstybė čia būtų ne federacinės, bet unitarinės sudėties, jeigu prarastų prasmę valdžios telkimo į vieną centrą pateisinimas tuo pretekstu, kad taip daryti yra gyvybinė būtinybė jau vien dėl to, jog neišsibėgiotų pakraščiai, neatsiskirtų nutolę nuo sostinės atskiri teritoriniai dariniai. Kita vertus, čia nesiruošiu nueiti lengviausiu keliu, kartodamas jau seniai išdėvėtą užkeikimą, kad visos Rusijos bėdos kyla tuo pagrindu, jog neva rusai dėl kaimo bendruomenės reikšmės nacijos susiformavime ir užsitęsusios baudžiavos yra kolektyvinės sąmonės, nustelbiančios individualizacijos, principą, nešėjai.

Iš tiesų, kaip jau ir sakiau, aš toli gražu nežinau to, kodėl rusai įsikabinę laikosi imperijos idėjos, tačiau manęs neapleidžia negera nuojauta, kad net ne imperijos idėja čia yra politinio vyksmo pamatinis principas, o kažkas dar blogiau.

Kaip yra pasakojama, Levas Tolstojus kartą, įsiprašęs pas carą, bandė ji paprotinti, kad neva pasitinkant XXa. jau būtų pats laikas pakeisti šalies politinę sanklodą iš esmės. Liudijama, kad savo ruožtu caras atsakęs, jog, nežiūrint visų galimų reformų, jis esą yra pasižadėjęs savo protėviams išsaugoti nepaliestą patvaldystės principą. Savo ruožtu darant šuolį laike ir grįžtant į mūsų dienas, kyla įspūdis, kad carų carui Putinui, pirminis dalykas yra būtent beribė patvaldystė, absoliutinės valdžios siekis, o imperijos ideologija yra išvestinis, taigi antrinis dalykas.

Iš tiesų, Rusijos imperija niekados neturėjo aukštesniosios sankcijos, kur ne kur, o čia net su didžiausiais norais niekaip nepritempsi, nedera iš esmės šventosios imperijos pavadinimas. Trečiosios Romos fikcija greičiau yra sociologinė pasakaitė nei teologinė idėja. Tačiau mums svarbu suprasti, kad šiandien imperijos vardo užkalbėjimas Rusijoje yra siejamas su neribotos valdžios vieno žmogaus rankose sutelkimu, drauge pabandant įsivaizduoti, jog Rusija iš esmės galėtų pasikeisti tik tuo atveju, jeigu šalies modernizacijos užmanymuose būtų sudėti valdžios filtrai ir pradėtų veikti tokie įtakos padalinimo mechanizmai, kurie neleistų atsirasti patvaldystei. Dabar tik aklas gali nepastebėti tai, kokiu mirtinu pavojumi šaliai ir pasauliui yra totalinė valdžios koncentracija vienose rankose, juolab kad patvaldžiu dabartinėje Rusija, kaip matome, gali tapti nelabai adekvatus žmogus, be visa ko kito, neturinis to kultūrinio pamušalo, kurį turėjo carai.

Kažkas čia ne taip, jeigu žmonijos likimas ims priklausyti nuo užtūpusio sostą nemokšos ir ciniko galvoje prasidėjusio smegenėlių užkalkėjimo proceso, ar ne?

Taigi, kaip jau buvo sakyta ne kartą, aš nežinau, kodėl rusams tokia brangi yra imperijos idėja, tačiau, kad ir kaip ten būtų, žinau, jog dabartinė Rusija yra užstrigęs laike darinys, nepasakius dėl rimo, puvinys.

Kremlius yra gyvų lavonų inkilas, kitaip nepasakysi. Daug kas piktinosi, kad Lavrovas ne taip seniai TV studijoje ėmė ir pareiškė, kad Ukraina neturi teisės į suverenitetą. O ko jūs laukėte, ar ką nors kitą galėjo pasakyti dvėseliena atsiduodantis Putino parankinis, iš studijos į studiją tampoma pašvinkusi maita?

Imperijos idėja paprastajam Rusijos žmogui yra kažkas panašaus į pridėtinę kuprą arba gali būti prilyginta įpareigojimui gyventi su užsikrautu ant nugaros supuvusių obuolių maišu.

Todėl radikaliai nežinau to – kodėl rusai yra užklimpę imperijos idėjos puoselėjimo iliuzijose?..