Edvardas Čiuldė. Kodėl rusai užklimpę imperijos iliuzijose?

Pradėsiu nuo aiškaus prisipažinimo, kad aš pats atsakymo į šį klausimą nežinau, o kartais man dar atrodo, jog mano atsakymo nežinojimas šiuo...

Pradėsiu nuo aiškaus prisipažinimo, kad aš pats atsakymo į šį klausimą nežinau, o kartais man dar atrodo, jog mano atsakymo nežinojimas šiuo klausimu yra radikalaus pobūdžio.

Tačiau nieko nuostabaus, kad vis dar keliame klausimus, iš anksto nežinodami teisingo atsakymo, kitaip nei matematikoje, ar ne, kur išankstinis teisingo atsakymo žinojimas leidžia suprasti – pavyko ar nepavyko išspręsti uždavinį. Kita vertus, kaip užsimena filosofas, kartais daug svarbiau už paskubomis pateiktą atsakymą yra mūsų sugebėjimas neperskubėti, leidžiant klausimui subręsti ir tvirtai įsišaknyti mąstymo giluminiame podirvyje. Taigi ir šiuo atveju galiu išsakyti tik daugiau ar mažiau tikėtinas prielaidas, puoselėjant viltį, kad labiau našūs protai jau netrukus ras tobulai subalansuotus atsakymus į visus klausimus.

Kaip visi gerai žinome, Rusija nėra pirmoji, o greičiau paskutinioji pasaulio istorijos imperija, skaudžiai užstrigusi laike, jeigu, žinoma, ES nelaikysime kitu klasikinės imperijos atgimimo pavyzdžiu. Todėl kyla klausimas – kodėl kitų metropolijų gyventojams pavyko tarsi ir be didesnių nuostolių žmogaus esmei susitaikyti su imperijos idėjos praradimu, kai Rusijos gyventojams tai geriausiu atveju yra ne mažiau dramatiška užduotis nei įpareigojimo vienu mostu nusiplėšti prikepusius tvarsčius nuo neužgyjančios žaizdos vykdymas?

Tikėtina, kad visais kitais atvejais mainais už imperijos didybės, kur saulė niekados nenusileidžia, jausmą, paprastajam piliečiui buvo pasiūlytas daug aukštesnis oraus žmogaus, praplečiančio laisvo pasaulio ribas, statusas, kai savo ruožtu Rusijos valstybė nieko daugiau be sukriošusios imperijos idėjos tarsi ir negali pasiūlyti. Čia imperijos idėja yra savotiškas kompensacijos mechanizmas, kai nieko daugiau pasiūlyti nebelieka jokios galimybės, panašiai kaip tik nusipjovusiam kojas žmogui ortopedinių dirbtuvių produkcija prekiaujantis komivojažierius turi šansą įsiūlyti protezą. Iš kitos pusės žiūrint, tai galima persakyti dar ir taip, kad imperijos idėja nacijai ilgainiui gali tapti nepakeliama našta, kurią velkant iš paskutiniųjų yra išnaudojami visi resursai ir kūrybinės galios, nebeliekant jėgų pasižiūrėti už kampo.


Tai, kas dabar prabėgom buvo pasakyta, žinoma, yra tik menkai tikėtinos prielaidos, tačiau nežinodamas galutinio atsakymo į pradžioje pateiktą klausimą, aš kol kas nesiruošiu atsižadėti spėjimo, kad autoritarizmas, pramaišiui su totalitarizmu Rusijoje klestėtų net ir tokiu atveju, jeigu valstybė čia būtų ne federacinės, bet unitarinės sudėties, jeigu prarastų prasmę valdžios telkimo į vieną centrą pateisinimas tuo pretekstu, kad taip daryti yra gyvybinė būtinybė jau vien dėl to, jog neišsibėgiotų pakraščiai, neatsiskirtų nutolę nuo sostinės atskiri teritoriniai dariniai. Kita vertus, čia nesiruošiu nueiti lengviausiu keliu, kartodamas jau seniai išdėvėtą užkeikimą, kad visos Rusijos bėdos kyla tuo pagrindu, jog neva rusai dėl kaimo bendruomenės reikšmės nacijos susiformavime ir užsitęsusios baudžiavos yra kolektyvinės sąmonės, nustelbiančios individualizacijos, principą, nešėjai.


Iš tiesų, kaip jau ir sakiau, aš toli gražu nežinau to, kodėl rusai įsikabinę laikosi imperijos idėjos, tačiau manęs neapleidžia negera nuojauta, kad net ne imperijos idėja čia yra politinio vyksmo pamatinis principas, o kažkas dar blogiau.





Kaip yra pasakojama, Levas Tolstojus kartą, įsiprašęs pas carą, bandė ji paprotinti, kad neva pasitinkant XXa. jau būtų pats laikas pakeisti šalies politinę sanklodą iš esmės. Liudijama, kad savo ruožtu caras atsakęs, jog, nežiūrint visų galimų reformų, jis esą yra pasižadėjęs savo protėviams išsaugoti nepaliestą patvaldystės principą. Savo ruožtu darant šuolį laike ir grįžtant į mūsų dienas, kyla įspūdis, kad carų carui Putinui, pirminis dalykas yra būtent beribė patvaldystė, absoliutinės valdžios siekis, o imperijos ideologija yra išvestinis, taigi antrinis dalykas.

Iš tiesų, Rusijos imperija niekados neturėjo aukštesniosios sankcijos, kur ne kur, o čia net su didžiausiais norais niekaip nepritempsi, nedera iš esmės šventosios imperijos pavadinimas. Trečiosios Romos fikcija greičiau yra sociologinė pasakaitė nei teologinė idėja. Tačiau mums svarbu suprasti, kad šiandien imperijos vardo užkalbėjimas Rusijoje yra siejamas su neribotos valdžios vieno žmogaus rankose sutelkimu, drauge pabandant įsivaizduoti, jog Rusija iš esmės galėtų pasikeisti tik tuo atveju, jeigu šalies modernizacijos užmanymuose būtų sudėti valdžios filtrai ir pradėtų veikti tokie įtakos padalinimo mechanizmai, kurie neleistų atsirasti patvaldystei. Dabar tik aklas gali nepastebėti tai, kokiu mirtinu pavojumi šaliai ir pasauliui yra totalinė valdžios koncentracija vienose rankose, juolab kad patvaldžiu dabartinėje Rusija, kaip matome, gali tapti nelabai adekvatus žmogus, be visa ko kito, neturinis to kultūrinio pamušalo, kurį turėjo carai.

Kažkas čia ne taip, jeigu žmonijos likimas ims priklausyti nuo užtūpusio sostą nemokšos ir ciniko galvoje prasidėjusio smegenėlių užkalkėjimo proceso, ar ne?

Taigi, kaip jau buvo sakyta ne kartą, aš nežinau, kodėl rusams tokia brangi yra imperijos idėja, tačiau, kad ir kaip ten būtų, žinau, jog dabartinė Rusija yra užstrigęs laike darinys, nepasakius dėl rimo, puvinys.

Kremlius yra gyvų lavonų inkilas, kitaip nepasakysi. Daug kas piktinosi, kad Lavrovas ne taip seniai TV studijoje ėmė ir pareiškė, kad Ukraina neturi teisės į suverenitetą. O ko jūs laukėte, ar ką nors kitą galėjo pasakyti dvėseliena atsiduodantis Putino parankinis, iš studijos į studiją tampoma pašvinkusi maita?

Imperijos idėja paprastajam Rusijos žmogui yra kažkas panašaus į pridėtinę kuprą arba gali būti prilyginta įpareigojimui gyventi su užsikrautu ant nugaros supuvusių obuolių maišu.

Todėl radikaliai nežinau to – kodėl rusai yra užklimpę imperijos idėjos puoselėjimo iliuzijose?..

Susiję

Įžvalgos 5374480642498712912

Rašyti komentarą

  1. Atsakymai
    1. Mano akimis žiūrint, arčiausiai tiesos yra teiginys "imperijos idėja yra savotiškas kompensacijos mechanizmas". Ir tas mechanizmas veikia keliuose lygmenyse.
      Aukščiausiame, valdžios, lygmenyje, ta absoliučios galios sukaupimo vienose rankose "tradicija" gali būti atėjusi iš senų laikų, kai Maskva buvo mongolų "ulusas", o jos vietiniai valdytojai turėjo bučiuoti mongolams batus. Taigi, kaip "kompensaciją", jie mongolų elgesio su savimi modelį perkėlė laipteliu žemyn, tuo modeliu grįsdami savo elgesį su savo pavaldiniais. Lietuvoje, beje, tokio modelio apraiškų irgi gausu: sovietų okupacijos metu vietiniai vadukai keliais šliaužiojo prieš Maskvos "ponus", o grįžę demonstravo savo valdžią prieš savo pavaldinius, o dabar jų "tradicijų paveldėtojai" keliais šliaužioja prieš Briuselio "ponus", o Lietuvoje, vietinės visuomenės atžvilgiu, vos ne sprogsta iš chamizmo ir arogancijos, demonstruodami savo "valdžią".
      Antrajame, "plebso" lygmenyje, per šimtmečius įkaltą baudžiauninko mentalitetą turinčioms pavergtoms masėms belieka viena "kompensacija" - "stipri deržava su stipriu caru", nes asmeniniame lygmenyje didžiuotis nėra kuo. Čia vėl akivaizdžios paralelės su Lietuvos "plebsu", garbinančiu eurosajūzą, balsuojančiu už valdžios ištroškusius klanus ir ilgesingu žvilgsniu žiūrinčius į visokius landsbergius, šimonytes, grybauskaites ir skvernelius (LYGIAI, taip pat, kaip rusai ilgesingai žiūri į visokius putinus), nes gi "stiprios rankos reikia" - t.y. čia lygiai tas pats "stipraus caro (tik, šiuo atveju, vietinio lygmens cariuko) stiprioje deržavoje (šiuo atveju, sajūze)" ilgesys. Labai tikėtina, kad toks baudžiauninko mentalitets yra daugiau nei šimtmetį trukusio carinės Rusijos pavergimo suformuotas ir pusę šimtmečio trukusio sovietinio pavergimo "atgaivintas", o trumpas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų buvo nepakankamas, kad jo būtų visiškai atsikratyta (juolab, kad stipresnio charakterio tautos elitas buvo išžudytas arba ištremtas).
      Beje, rusų mentaliteto ir jų paramos Putinui klausimu yra LABAI įdomus (nors ir ilgokas) pokalbis: https://www.youtube.com/watch?v=j1C8awu_d6Y

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2022-05-12 19:06

      13:39, na raudonasis mėšliau, niekaip negali nurimti kad Lietuva evrosajūze ir yra sėkmingesnė ir saugesnė už Moldaviją ar Armėniją, kurios nėra evrosajūzo narės.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas 2022-05-12 19:06

      Tamstos intelektas kaip tikro kacapo - babuino lygio.

      Panaikinti
    4. Sėli, negaiškite laiko degeneratams.

      Panaikinti
  2. Abejotina preambulė. Kas tie rusai? 100% rusų? 90% rusų? 75%? 51%? Valdžios/galios piramidės viršus? Sąmonė? Pasąmonė?
    Kas yra imperinės ambicijos? Koks jų turinys? Pasaulio užkariavimas? Eurazijos? Europos? Buvusios Vyšegrado erdvės? Buvusios SSSR teritorijos? Buvusios SSSR teritorijos minus pabaltijo?
    Ar imperinių ambicijų neturi kitos šalys? ES, Kinija, JAV? Ar imperinės ambicijos gali būti realizuojamos vien aneksijos būdu?
    Abejotinos ir tiesioginės bei netiesioginės išvados. Kokiu pagrindu Rusiją reikia nudrožti iki Novgorodo gubernijos? Ten didžiausias rusakalbių procentas? Ten istorinis rusų kalbos kilmės, kultūros ar civilizacijos epicentras? Kuo būtų visos likusios gubernijos? Laisvomis ir nepriklausomomis, tačiau rusiškai kalbančiomis valstybėmis? Kokie būtų jų tikėtini santykiai su Novgorodo Rusija? Draugiški ar priešiški? Ar jos, kaip ir Novgorodo Rusija, būtinai vystytųsi pagal liberaliosios demokratijos modelį? Jei taip, ar tai būtų sveikintina ir prie ko tai privestų? Prie monopoliarinio pasaulio? Ką toks pasaulis reikštų in corpore, ką jis reikštų tautoms, valstybėms, visuomenės struktūroms ir asmeniui? Jei ne, prie ko privestų Rusijos nuolaužų tarpusavio priešiškumas (=Rusijos ir Ukrainos tarpusavio priešiškumas) ir kam tai būtų naudinga?
    Iš straipsnio tonacijos galima nujausti, kad autorius šovinistiškai nusiteikęs rusų atžvilgiu. Laiko juos esant žemesnės moralės, menkesnės kognityvinės gebos ir galimai kitaip nevisaverčiais asmenimis lyginant su tūlais vakariečiais.
    Laikmetis ir tokios reakcijos į laikmetį kaip straipsnio autoriaus tik atskleidžia, kaip giliai yra sužeistas visuotinis mentalas nuo pačios apačios iki paties viršaus.Koks selektyvus ir fragmentuotas sąlytis su realybe. Kaip toli pasitraukta nuo holizmo ir pasiduota baimei, emocijoms, iliuzijoms, autoritetams.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Iš straipsnio tonacijos galima nujausti, kad autorius šovinistiškai nusiteikęs rusų atžvilgiu. Laiko juos esant žemesnės moralės, menkesnės kognityvinės gebos ir galimai kitaip nevisaverčiais asmenimis lyginant su tūlais vakariečiais." - ne, autorius nagrinėja jų ELGESĮ ir galimas jo PRIEŽASTIS (aha, čia apie tą patį rusų "giliai sužeistą visuotinį mentalitetą" - tamstos bandymas tą projektuoti į patį autorių atrodo, švelniai tariant, nerimtai) be jokių tamstos įsivaizduotų insinuacijų. Ir, atsižvelgiant apie praktiškai VISŲ su rusais reikalų turėjusių tautų ir valstybių istorinę bei dabartinę patirtį, autoriaus požiūris yra visiškai pagrįstas.
      P.S. Tiesą sakant, sprendžiant pagal rusų elgesį svetimose teritorijose, susidaro įspūdis, kad JIE PATYS giliai viduje jaučiasi nepilnaverčiai ir bando patologiniu elgesiu tą jausmą kompensuoti. Be abejo, yra daugybė visiškai kitokių rusų - inteligentiškų, sveikos moralės ir visomis prasmėmis normalių - bet susidaro įspūdis, kad valdžią renka ir valstybės politiką formuoja tie, pirmieji. Pasikartosiu, pas mus tas reiškinys irgi yra (žr. į dabartinę "valdžę" bei jos elektoratą, kurio vienas egzempliorius čia nuolat vemia srutų kibirais) - tik kiek mažesniu mastu.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item