Laisvūnas Šopauskas. Šliaužianti autonomizacija

Autorius yra filosofas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys 

Asmenvardžių įstatymo  priėmimas tapo postūmiu tolesniems veiksmams, kuriais vykdoma autonomininkų politinė programa. Asmenvardžių įstatymas drąsina ir įkvepia autonominininkus dar ryžtingiau ir įžūliau tęsti antivalstybinę ardomąją veiklą.

Sausio 20 dieną paskelbtas Vilniaus apygardos administracinio teismo  sprendimas sukuria skandalingą situaciją, kai lietuviai savo šalyje diskriminuojami verčiant išmokti užsienio valstybės kalbą, kad galėtų užimti tam tikras pareigas. Juridiškai įteisinama faktiškai vykstanti polonizacija. 

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad reikalavimas Vilniaus rajono švietimo įstaigų vadovams mokėti tautinių mažumų kalbą neprieštarauja įstatymui. Teismas atmetė Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą dėl atitinkamo Vilniaus rajono mero sprendimo. Anot teismo, Vilniaus rajono švietimo įstaigų vadovai turi bendrauti ir bendradarbiauti su vietos bendruomene, tėvais, todėl reikalavimas labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą yra neabejotinai susijęs su jų darbo specifika.

Vadinasi „vietos bendruomenė“ įsivaizduojama ir projektuojama tokia, kuri nemoka ir nemokės bendrauti valstybine kalba. Tai reiškia, kasd reikalavimai mokėti lenkų kalba galės būti keliami ne tik mokyklos vadovams, bet labai daugeliui darbo vietų, pvz., visiems mokytojams, poliklinikos ar ligoninės vadovams, parduotuvės kasininkei, paštininkui ir visiems, kas dėl darbo specifikos gali susitikti ką nors iš „vietos bendruomenės“…

Lenkų kalba taps oficialia regiono kalba, kurios lietuviai bus įpareigoti mokytis arba negalės pretenduoti į jokias pareigas viešajame sektoriuje; skubiai neišmokę lenkiškai bus atleidinėjami iš darbo; vien todėl prasidės masinis lietuvių gyventojų etninis „valymas“ - išstūmimas ar „savanoriškas“ bėgimas iš regiono.

Bus įteisinta vietovardžių rašyba lenkų kalba lentelėse, po to ji bus pradėta naudoti oficialioje raštvedyboje, galiausiai bus nuimtos lentelės su lietuviškais pavadinimais argumentuojant to, kad, pvz., nebuvo ir nėra jokių Šalčininkų, o visada buvo tik Soleczniki. Atkuriamas istorinis teisingumas pašalinant lietuvių sudarkytus ir primestus niekada neegzistavusius vietovardžius.

Tomaševskis žinojo, ką kalba, kai sakė, kad ne lenkai turi integruotis į Lietuvą, o lietuviai turės integruotis į vilenščizną.