Vytautas Radžvilas. Nelabai reikšmingas Prezidentas?

Autorius yra politikos filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Lietuvos Respublikos Seimo narė A. Širinskienė teisi: labai svarbūs politinio gyvenimo įvykiai kartais lieka net nepastebėti, o jų tikroji reikšmė neretai suvokiama smarkiai vėluojant.  Valdančioji koalicija įstatymiškai atvėrė sau kelią ir neabejotinai pradės kurti savą diplomatinę tarnybą. Šis sprendimas nėra tik dar vienas akibrokštas Prezidentui. Būtų paviršutiniška laikyti jį tik seniai neslepiamo siekio sumenkinti ir pažeminti šalies vadovą naujausia apraiška. 

Iš tikrųjų prasideda visiškai naujas valdančiųjų partijų ir Prezidento konflikto tarpsnis. Šio konflikto tikroji priežastis nėra asmeninės ambicijos ir banalus troškimas didinti galias bei įtaką užsienio politikos srityje. Gelmines priežastis, stumiančias valdančiuosius užsimoti jau atvirai uzurpuoti G. Nausėdos teises padeda suprasti A. Kubiliaus interviu. Jame aiškiai, be jokių nutylėjimų, užuolankų ir dviprasmybių išdėstomas požiūris į Prezidentą. Ir tuo pat metu autoriaus samprotavimai lygiagrečiai patvirtinami konkrečiu politiniu veiksmu. Seime pradedama praktiškai įgyvendinti europarlamentaro straipsnyje išdėstyta pirmojo nelabai reikšmingo prezidento koncepcija. Straipsnyje išsakyta pagrindinė mintis apie „nelabai reikšmingą prezidentą“ verčiama kūnu. Valdantieji apsisprendė  subtiliai sumenkinti ar net visiškai pakirsti Prezidento vaidmenį formuojant ir įgyvendinant šalies užsienio politiką. Iš šalies vadovo atimamas vienas svarbiausių jo įtakos svertų – galimybė visavertiškai dalyvauti formuojant diplomatinį korpusą. Mat Seimo daugumos balsais galutinai patvirtintas įstatymas sukuria teisinį pagrindą atstovauti valstybei užsienyje siųsti tik valdančiosios koalicijos nuožiūra skiriamus asmenis.

Šis balsavimas iš tikrųjų turi būti suprantamas ir vertinamas kaip paskutinis G. Nausėdos stumtelėjimas į politinio apsisprendimo kryžkelę. Toji kryžkelė – aiškaus ir tvirto atsakymo sau ir Lietuvai įsakmiai reikalaujantis klausimas: iš tiesų nelabai reikšmingas prezidentas ar vis dėlto A. Kubilius smarkiai klysta? Prieitas slenkstis, kai bet koks savęs apgaudinėjimas ir iš jo kylančios iliuzijos būtų pragaištingi. Prezidento ir valdančiosios daugumos stiprėjantis konfliktas nėra ambicijų karas ir įprastinės grumtynės dėl galios ir įtakos, kaip linkę nuobodžiai kartoti politikos apžvalgininkai ir dėl šio konflikto padarinių kraštui nuoširdžiai sunerimę piliečiai. Tai nėra paprastos politinių grupuočių ar klanų varžybos dėl valdžios, kokios vyko iki šiol per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Tai, kas iš šalies atrodo kaip pigi politinė konkurencija ir atgrasios intrigos, yra tik apgaulingas paviršius. Po juo slypi tikrasis – fundamentalus ir principinis konfliktas, galintis nulemti lietuvių tautos ir valstybės ateitį bei likimą. Taip yra -- net jeigu šio konflikto dalyviai nesuvokia jame glūdinčio egzistencinio ir likimiško matmens.

Ši konfliktas – gelminės ir nesutaikomos dviejų Lietuvų priešpriešos atspindys. Viena Lietuva – nebenorinti būti ir entuziastingai skubanti išnykti globali Lietuva. Šiai nykstančiai ir pavargusiai gyventi Lietuvai ryškiausiai atstovauja eksprezidentė D. Grybauskaitė ir A. Kubilius – du asmenys, kurių iniciatyva ir pastangomis buvo įtvirtinta savižudiška globalios Lietuvos ideologija ir pradėta nuosekliai ir kryptingai vykdyti „savanoriško“ tautos ir valstybės susinaikinimo politika. Kita Lietuva – nenorinti susitaikyti su vykstančiu naikinimu ir trokštanti išlikti Lietuva. Būtent ji išrinko G. Nausėdą šalies prezidentu.

Toji Lietuva – tai šalies žmonės ir piliečiai, kurie ir šiandien mano, jog 1990 m. kovo 11-osios valstybė buvo didžiulių pastangų ir net aukų kaina atkurta tam, kad lietuvių tauta vėl turėtų saugų prieglobstį nuo visų pasaulio audrų bei negandų ir laisvai plėtotų savo kūrybines galias savo pačios žemėje. Tie piliečiai ir dabartinio prezidento rinkėjai tebėra įsitikinę, jog Nepriklausomybė buvo atsikovota ne tam, kad Lietuvą užplūstų nekontroliuojamos svetimšalių bangos ir jose ištirpę lietuviai būtų išlydyti ir galiausiai ištirptų jų masėje kaip savita ir pasauliui įdomi tauta. 

Atsimenantys sovietinio okupanto pastangas kurti „tarybinę šeimą“ tie patys piliečiai rinko G. Nausėdą prezidentu tikėdamiesi, kad jis atpažins ir ryžtingai stabdys kovos už lyčių lygybę šūkiais dangstomą genderistinį šeimos „pertvarkymo“ ir visuomenės „perauklėjimo“ eksperimentą. Daugelis šių rinkėjų nujautė arba aiškiai suprato, kad tariamoji kova „už lygias teises“ yra kelias totalitarinės diktatūros link. Balsuoti už šį kandidatą, o ne jo varžovę, skatino sveika nuovoka. Ji įspėjo, kad dar vienos komunistinės revoliucijos Lietuvai nereikia – užtenka jau sykį patirto teroro ir represijų siaubo. Būgštavimai pildosi su kaupu. Kibernetinė policija, planuojamas įstatymas dėl „neapykantos kalbos“, galiausiai VU priimtos „lyčiai jautrios kalbos gairės“ nepalieka nė menkiausių abejonių, kad valdančioji dauguma yra ne juokais užsibrėžusi orveliškąjį košmarą paversti Lietuvos gyvenimo kasdienybe.

Takoskyra tarp dviejų Lietuvos ateities vizijų yra iš principo neužgrindžiama. Išnykti ar išlikti Lietuvai, tautai gyventi laisvėje ar totalitarinėje neokomunistinės diktatūros vergijoje – šiais „hamletiškais“ klausimais joks pusinis arba kompromisinis sprendimas yra iš principo neįmanomas. Būtent tai ir pasakoma A. Kubiliaus straipsnyje: kraštą administruojantiems antilietuviškiems globalistams nors kiek abejojantis ir nesiryžtantis be skrupulų naikinti tautos ir valstybės šalies vadovas gali būti tik „nelabai reikšmingas prezidentas“, kurį derėtų kuo greičiau nušalinti. O jeigu šito neįmanoma tuojau pat padaryti dėl politinių ir teisinių kliūčių – belieka jį pastumti į šalį nuo valstybės reikalų ir sukandus dantis iškentėti iki kitų rinkimų. Net jeigu G. Nausėda staiga pradėtų klusniai vykdyti visus valdančiosios antilietuviškos koalicijos įgeidžius, jo padėties ir galimybių būti perrinktam tai nė kiek nepagerintų. Sprendimas jį moraliai ir politiškai sunaikinti jau priimtas. Jis yra galutinis ir neatšaukiamas.

Savaime suprantama, kad į straipsnio antraštėje keliamą klausimą gali atsakyti tik pats Prezidentas. Priešingai nei svajoja A. Kubilius ir jo globalistiškai mąstantys bendražygiai, ši G. Nausėdos prezidentinė kadencija nebūtinai turi būti pirma ir paskutinė. Susiklosčiusioje situacijoje atrodo būtini ją ir tolesnę įvykių raidą galintys pakeisti trys žingsniai. 

Prezidentas turėtų aiškiai ir tvirtai apsispręsti, kurios – išnyksiančios ar išliksiančios – Lietuvos vadovas yra ir norėtų būti. Taip pat tikslia ir nedviprasmiška politine kalba įvardyti egzistuojančią pamatinę dviejų Lietuvų takoskyrą -- atvirai ir drąsiai prabilti apie neregėtą mastą įgijusio jo puolimo ir nuolatinių patyčių bei pačios prezidento institucijos menkinimo priežastis. Ir galiausiai verta nuosekliai ir suprantamai, be jokių daugiaprasmybių ir svyravimų, pateikti savąją Lietuvos ateities viziją ir pakviesti patriotiškus šalies piliečius telktis jai įgyvendinti. Tai yra vienintelė racionali ir realistiška veikimo strategija. Kito  būdo atsakyti į įžeidžiančius ir žeminančius išpuolius, kurių tipiškas pavyzdys yra A. Kubiliaus interviu, turbūt nėra. Kaip sakoma, kamuolys Prezidento aikštės pusėje. Jam belieka tarti savo žodį, nuo kurio priklausys ne tik jo paties, bet ir didele dalimi Lietuvos likimas.