Ramūnas Aušrotas. Kokios švietimo politikos reikia savivaldai?

Švietimo organizavimo decentralizacija

Rugsėjo 1 d. Seime atstovaujamos partijos pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos iki 2030 metų. Dokumentas apima aštuoniolika įsipareigojimų švietimo srityje, vienas iš jų – „suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus.“

Jei savivaldai teks didesnė atsakomybė už švietimo kokybę, bet nebus suteikta pakankama veikimo laisvė, pokyčių, vargu, ar galima tikėtis. Juos gali sąlygoti tik reali autonomija švietimo srityje, o ji yra įmanoma tik keičiant Vietos savivaldos įstatymą ir numatant, kad bendrojo lavinimo švietimo organizavimas yra savarankiška savivaldos funkcija. Kitaip tariant decentralizuojant švietimo sistemą.

Po valdančiųjų siūlomos mokyklų tinklo pertvarkos rajone greičiausiai liks tik trys gimnazijos. Uždarius gimnazijas, didės atstumai iki mokyklų, mokiniams reikės keltis dar anksčiau. Būreliai ir popamokinė veikla taps neįmanoma. Švietimo organizavimo decentralizacija gali padėti to išvengti. Jos sėkmė priklauso nuo tinkamos vadybos. Trakams ji leistų planuoti švietimo organizavimą atsižvelgiant į rajono specifiką ir galvoti apie tolygesnę švietimo įstaigų plėtrą. O taip pat atliepti socialinius, ekonominius ir kultūrinus vietos gyventojų poreikius.

Švietimo organizavimo decentralizacija gali sudaryti sąlygas lankstesniam požiūriui į švietimo organizavimą. Šiuo metu Trakuose bei Lentvaryje trūksta darželių ir ikimokyklinio ugdymo grupių. Tai galima spręsti pritaikant nenaudojamą savivaldybės infrastruktūrą, padedant bendruomenei lengvatinėmis sąlygomis naudotis privačia. Būtina tarpininkauti, kad nacionaliniu lygmeniu būtų įteisinta namų darželių idėja, taip sudarant galimybę tėvams derinti darbą, karjerą ir vaikų auginimą.

Norint išspręsti rajono švietimo problemas, o taip pat gerinant ugdymo kokybę, reikia skatinti nevalstybinio ugdymo plėtrą. Patirtis rodo, kad nevalstybinės mokyklos kur kas lanksčiau prisitaiko prie demografinės kaitos ir socialinių pokyčių, negu didelę infrastruktūrą ir personalą turinti valstybinė mokykla. Alternatyvus ugdymas užtikrina ugdymo įvairovę ir lankstumą. Viena iš priežasčių, kodėl ją renkasi tėvai – ji suteikia visiems vaikams saugią ugdymo aplinką, užkertančią kelią patyčių ir smurto apraiškoms, sisteminei mūsų švietimo sistemos bėdai.

Investicijos į žmogų

Vilniaus regiono plėtros 2014–2020 metų plane nėra nė vieno Trakų administracijos projekto, kuriame būtų siekiama tiesiogiai investuoti į ugdymo kokybę. Investuoti į infrastruktūrą yra svarbu, bet kur kas svarbiau yra investuoti į žmogų.

Kaip žinia, pagrindinė švietimo sistemos problema yra mokytojų trūkumas. Nutylima tai, kad pedagogai pasitraukia iš švietimo sistemos, nes neatlaiko su darbu susijusios emocinės ir psichologinės įtampos, išvarginti nepagrįstų tėvų reikalavimų, per didelio mokyklos administracijos ant jų pečių uždedamo krūvio. Jie pasitraukia perdegę, emociškai ir psichologiškai išsekę bei daugiau į ją negrįžta. Kad mokytojo profesija būtų patraukli, būtina ne tik sudaryti aiškias karjeros galimybes ir sukurti patrauklias darbo sąlygas, bet ir suteikti pedagogams psichologinę pagalbą.

Svarbu palaikyti švietimo įstaigų projektus, iš tiesų skirtus ugdymo kokybei gerinti: kurie investuotų į mokytojų kvalifikacijos kėlimą, naujų mokymo metodų diegimą; mokytojų psichologinę sveikatą, darbinių santykių mokyklos bendruomenėje kūrimą, organizacijos kultūrą. Viena iš inovacijų, reikalingų Trakuose, yra mokyklinė mediacija, kaip būdas spręsti tarp tėvų ir mokytojų iškylančius konfliktus (jie dažnai lemia mokytojų pasitraukimą iš švietimo sistemos).

Tėvai – mokyklos partneriai

Nacionaliniame susitarime tėvai, kaip strateginiai švietimo sistemos partneriai (skirtingai nuo NVO, meno ir kultūros kūrėjų), net nepaminėti. Apie šeimą kalbama tik neigiamuose kontekstuose, kurios sukeltas vaiko raidos ir ugdymo problemas švietimo sistema turi išspręsti. Tai, kad tėvų įtraukimas į švietimo procesą sisteminėms partijoms nėra prioritetas, tik reiškia, kad iš esmės grįžtame prie sovietinio modelio, kai vaiką ugdė valstybė.

Tėvų atsakomybė už vaikus nepasibaigia vaikams peržengiant mokyklos slenkstį ir neapsiriboja tik žinojimu, kaip vaikui sekasi mokykloje. Švietimas turi būti suprantamas kaip sistema, kurioje tėvai ir valstybė glaudžiai bendradarbiauja, siekdami suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.

Ne paslaptis, kad į mokyklą vis stipriau veržiasi daugybės lyčių tikėjimą išpažįstantys genderizmo apologetai, siūlantys vaikus mokyti LGBT istorijos ir propaguoti abejotiną lytinę moralę. Toks raginimas jau skambėjo Kauno „Gay Pride“ parade. Trojos arkliu gali virsti naujai parengtos gyvenimo įgūdžių ir pilietiškumo programos.

Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą (SLURŠ) pakeisiančioje privalomoje Gyvenimo įgūdžių programoje (GIP) nebeliko rengimo šeimai dalies, o lytiškumo ugdymas, atsietas nuo rengimo šeimai tikslo, įgijo lytinio švietimo bruožų. GĮP apie vyro ir moters lyčių skirtingumą kalbama tik biologine (kūno) prasme, o apie vyro ir moters lyčių papildomumą nekalbama visai. GIP, tokią, kokia ji yra dabar, galima drąsiai vadinti lyčiai neutralia programa. O tai atveria duris į švietimo sistemą lyčių tapatybių politikai.

Nacionalinis susitarimas kaip ugdomos vertybės niekur nemini patriotizmo. Ir tai dėsninga – tokį – globalistinį – kursą švietimo sistemai nubrėžė dar 2011 m. priimta Lietuvos ateities strategija 2030. Pilietiškumo programoje į pilietiškumą žiūri ne per patriotizmo ar artimo meilės, bet per globalistinę ir žmogaus teisių aktyvizmo prizmę.

Matant šiuos ugdymo turinio pokyčius, akivaizdu, kad bendruomenės vertybes apsaugoti gali tik toks ugdymo turinio įgyvendinimas, kuriame aktyviai dalyvauja tėvai. Todėl reikia stiprinti mokyklų savivaldą, sistemiškai palaikant tėvų įsitraukimą į ugdymo turinio įgyvendinimą per mokyklų tarybas. Tik tokiu būdu bus užtikrinama, jog ugdymo procese yra gerbiama tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo dorovinius ir vertybinius įsitikinimus.

Ramūnas AUŠROTAS

Politinė reklama, parengta kandidato.