Ramūnas Aušrotas. Tik nereikia mūsų gąsdinti

Visą praeitą savaitę Lietuvoje vyko politinis mobingas, kitaip nepavadinsi. Lyg pagal užsakymą ar susitarimą, tai koks meras, tai koks Vyria...

Visą praeitą savaitę Lietuvoje vyko politinis mobingas, kitaip nepavadinsi. Lyg pagal užsakymą ar susitarimą, tai koks meras, tai koks Vyriausybės, tai koks Seimo narys (eilinių įtakadarių neskaičiuosiu) siuntė visuomenei tokio turinio žinutes: a) jei nesiskiepiji, tu neteksi darbo vietos, b) jei nesiskiepiji, tau reiks susimokėti už profilaktinį testavimą, c) jei nesiskiepiji, tau reikės susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas.

Tai yra politinis cirkas, neturintis nieko bendro su Lietuvos įstatymais. 

Pirmiausia reikia pasakyti, kad pagal LR Konstituciją, asmens teisė į sveikatos priežiūrą yra absoliuti.* Šiai teisei Konstitucija nenumato jokių apribojimų. Skirtingai nuo kitų žmogaus teisių, kurios gali būti ribojamos specialiais (valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ar dorovės apsaugos) ar bendrais (kitų žmonių teisių ir laisvių apsauga) pagrindais.

Antra, ji yra besąlyginė tuo aspektu, kad asmens teisė ja pasinaudoti nepriklauso nuo paciento elgesio. Manyti kitaip, reikštų sakyti, kad nusikaltimą padaręs asmuo neturi teisės į teisingumą, o dvejetus mokykloje gaunantis mokinys - netenka teisės į mokslą. Kitaip sakant, taip manyti reikštų paneigti pačios teisės pobūdį. Todėl tiek tas pacientas, kuris susivarė sau kepenis gerdamas alkoholį, tiek tas pacientas, kuri rūkydamas įsivarė plaučių vėžį, turi teisę gauti tą pačią ir tokio pačio lygio sveikatos priežiūrą, kaip ir tas, kuriam kepenų cirozė ar plaučių vėžys atsirado dėl kitų priežasčių. 

Vieninteliu apribojimu šioje srityje yra laikytina situacija, kai pacientas nebendradarbiauja su sveikatos priežiūros specialistu, ir dėl to tampa neįmanoma užtikrinti jo sveikatos priežiūros.** Bet tai, kad pacientas turi kitokią nuomonę dėl savo sveikatos priežiūros, nėra ir negali būti laikytina nebendradarbiavimu su sveikatos priežiūros paslaugų teikėju, kurio pagrindu sveikatos priežiūros teikėjas gali atsisakyti jam teikti sveikatos priežiūros paslaugas ar jų teikimą apriboti, bet tik paciento teise rinktis jam priimtiną gydymo būdą, kurį garantuoja tiek Biomedicinos konvencija, tiek Civilinis kodeksas, tiek Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. PTĮ įdiegtas principas „vykdyk arba išeik“ (12 str. 7 d.)** negali būti suprantamas „ir daugiau nebegrįšk“, kaip leidžiantis pacientą palikti be sveikatos priežiūros.

Beje, LR Konstitucijos 53 str. nustato pareigą sveikatos priežiūros srityje ne asmeniui, o valstybei. Todėl pasakymas, jog asmens teisė į sveikatą gali būti ribojama, jei asmens elgesys neatitinka tam tikro socialinio elgesio standarto, neatitinka šios konstitucijos normos turinio. Beje, bendrą asmens elgesio standartą, taikomą asmens teisių ir laisvių įgyvendinimui, nustato LR Konstitucijos 28 straipsnis.*** Turint tai omenyje, laikytina, kad asmens atsisakymas skiepytis, jei jis renkasi kitą saugaus elgesio strategiją, niekaip negali būti laikomas kitų žmonių teisių ir laisvių varžymu, o juo labiau neatima kito asmens teisės į sveikatos priežiūrą (neužkerta jam kelio skiepytis ar gauti sveikatos priežiūrą)

Galiausiai, Konstitucijos tekstas, kalbėdamas apie valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata, vartoja imperatyvą („valstybė <...> laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. (laiduoti - teikti, tvirtai pažadėti, garantuoti, užtikrinti (DLKŽ, 2000, p. 349). Taigi, Konstitucija sveikatos apsaugos srityje valstybei aiškiai nustato pozityvią pareigą, kurios valstybė negali atsisakyti vien dėl jai nepriimtino asmens socialinio elgesio. Traktuojant kitaip, valstybė galėtų teisėtai atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas homoseksualiems asmenims motyvuojant tuo, kad jų gyvenimo būdas lemia didesnę užsikrėtimo ŽIV riziką populiacijoje.

Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugų teikimas remiasi privalomo sveikatos draudimo modeliu (vadinamoji Bismarko sistema). Privalomo sveikatos draudimo sistema turi vieną ypatybę. Skirtingai negu kontraktinė (privati medicina) pagal sveikatos draudimo modelį pacientas sutarties su sveikatos priežiūros įstaiga nesudaro. Jo vardu sutartį su sveikatos priežiūros sistema (įstaiga) sudaro valstybė (t.y. teritorinė ligonių kasa), kuri įsipareigoja sumokėti už asmens, kuris yra draustas privalomu sveikatos draudimu, gydymo išlaidas. 

Techniškai žiūrint, tai reiškia, kad pacientas, kuris moka sveikatos draudimo įmokas, į sveikatos priežiūros įstaigą ateina jau susimokėjęs už sveikatos priežiūros paslaugas, kurias jis gaus gydymo įstaigoje ir todėl jam negalima nei sveikatos priežiūros paslaugų atsakyti, nei jas nutraukti. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Kauno centro poliklinika prieš D.B ir E.I. (2004) ir nusprendė, kad gydymo įstaiga negali nutraukti pacientui teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų. ****

Civilinėje (sutarčių) teisėje tokia schema vadinama sutartimi trečio asmens naudai, pagal kurią trečioji sutarties šalis (paslaugos gavėjas), įgyja reikalavimo teisę, jei sudarant sutartį buvo sulygta, kad prievolė bus įgyvendinta trečiam asmeniui. *****  T Vertinant tarp valstybės, gydymo įstaigos ir paciento susiklostančių santykių esmę, ir taikant įstatymo analogiją, pacientui, kuris yra draustas sveikatos priežiūros draudimu bei tvarkingai moka įmokas, atsisakyti teikti paslaugą negalima. 

Tas pats principas taikytinas ir sveikatos priežiūros sistemos organizavimo lygmenyje. Valstybė pasirinkusi sveikatos priežiūros modelį, grįstą privalomu sveikatos draudimu, turi laikytis iš jo kylančių reikalavimų, ir, reguliuodama sistemą, gali nustatyti tik tokias taisykles, kurios atitinka sistemos esmę bei jai neprieštarauja. Pvz. ji gali nustatyti reikalavimą, kad pacientas tam tikrą laikotarpį nuosekliai mokėtų sveikatos priežiūros įmokas, kad gautų brangias sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau mintis, kad nesiskiepijantis asmuo turės užsimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas, Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos esmės neatitinka. Dar daugiau, jis tik rodo, kad taip sakantys šios sistemos neišmano.

Ši sistema, kaip ir kiekviena, turi ir minusų: pvz. emigrantas, kuris dirba Norvegijoje, ir ten moka mokesčius, grįžta į Lietuvą tik tam, kad jam būtų atlikta brangiai kainuojanti planinė operacija. Gali būti ir taip, kad lyginant tai, ką asmuo valstybei sumoka, ir tai, kiek valstybė išnaudoja pinigų jo gydymui, ženkliai skiriasi. Pvz. neįgalaus vaiko priežiūra. Tačiau čia ir yra sveikatos draudimo sistemos (Bismarko modelio) esmė - ji grindžiama solidarumo principu, pagal kurį sveikatos priežiūra garantuojama visiems, kurie yra apdrausti sveikatos draudimu, nepriklausomai nuo to, kiek kainuoja (ar kainuos) drausto asmens sveikatos atstatymas. Kai kuriems prie šios sistemos finansine prasme tenka prisidėti  daugiau, kitiems mažiau. Bet tokiu būdu yra užtikrinama lygybė tarp skirtingas finansines išgales turinčių asmenų.

Galiausia, dėl testavimo. LR Vyriausybės nutarimo dėl ekstremalios padėties įvedimo pakeitimas (priimtas birželio 28 d.), numato penkis būdus (kriterijus) nustatyti (įrodyti) ar asmuo nėra koronaviruso nešiotojas. Testavimas - yra vienas iš šių penkių būdų 

Nutarimas nenustato jokios šių penkių kriterijų hierarchijos, neįvardina, kad testavimas yra laikinas ar sąlyginis, nuo esamo ar būsimo vakcinavimo priklausomas kriterijus. Pagal tai, kaip yra suformuluota, negalima išskaityti, kad jis yra tik laikina priemonė, taikoma tol, kol asmuo yra nepasiskiepijęs. Priešingai, vertinant visus iki tol priimtus sprendimus (operacijų vadovo įsakymus dėl testavimo ir pan.) yra akivaizdu, kad, metaforiškai kalbant, valstybė laiko, kad tiek vienas (skiepas), tiek antras (persirgimas), tiek trečias būdas (testavimas) yra tinkamas saugos diržas, leidžiantis asmeniui keliauti per sieną, dirbti, mokytis, gauti paslaugas, dalyvauti renginiuose ir pan. 

Taigi, riboti žmogus galimybę pasinaudoti vienu iš valstybės nustatytų, teisėtų būdų įrodyti, kad jis nėra viruso nešiotojas, tik todėl, kad kažkas staiga suprato, kad nemėgsta antivakserių, ar kad užpirko per daug vakcinų, yra mažų mažiausiai nepadoru. Testavimas yra teisėta alternatyva vakcinacijai, padedantis spręsti situaciją, kai pacientas naudodamasis savo teise į kūno neliečiamumą ir vientisumą, pasako „ne“.

P. S. Dar apie lygybę. Lietuvos piliečiai, mokantys privalomo sveikatos draudimo įmokas, Vyriausybės nuomone, dar papildomai turės susimokėti už testavimą (ir ne bet kokį, bet valstybės nurodytą, tą, kurio JAV nuo 2020 gruodžio 31d. atsisakoma)

O štai į Lietuvą nelegaliai patekę asmenys, net ir atsisakantys vakcinuotis, pateikę prašymą dėl pabėgėlio statuso bus valstybės lėšomis draudžiami privalomu sveikatos draudimu******.

***

Nuorodos:

* LR Konstitucijos 53 straipsnis
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

** 12 straipsnis. Paciento pareigos
2. Pacientas privalo rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais.
7. Pacientas privalo vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas arba šio įstatymo nustatyta tvarka atsisakyti paskirtų sveikatos priežiūros paslaugų. 

*** LR Konstitucijos 28 str.
Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

****LR civilinio kodekso 6.191 straipsnis Sutartis trečiojo asmens naudai 
1.Jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

*****Taigi Lietuvos Respublioje sukurta vasltybės laiduota nemokama sveikatos priežiūros paslaigų teikomo sistema remiasi ne sutartiniais paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos santykiais, bet iš įstatymų ir kitų teisės aktų kylančiomis tarpusavios teisėmis ir pareigomis asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreipusis į priminę sveikatos priežiūros įstaigą ir prie jos prisiregistravus. (CK 1. 136 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Bylą nagrinėję teismai šalių teises ir pareigas valstybės laiduojamos nemokamos sveikatos priežiūros srityje nepagrįstai kildino iš sutartinių teisinių santykių ir taikė CK teisės normas, reglamentuojančias sutarčių teisę.

******ietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnis. Draudžiamieji ir apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu
1. Privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami:
<...>
4) užsieniečiai, kuriems suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje;
2021 m. liepos 21 d. LR Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 968 „Dėl Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ pakeitimo
10.  Papildyti 36.7 papunkčiu:
„36.7. užsieniečius, pateikusius prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje – nuo užsieniečio registracijos pažymėjimo galiojimo pradžios datos (šiame papunktyje nurodyti užsieniečiai įregistruojami tik užsieniečio registracijos pažymėjimo galiojimo laikotarpiui);“.

Susiję

Ramūnas Aušrotas 8851917076078415182
item