Vygandas Trainys. Kai nėra stuburo

Sekite autorių facebook

Iš Atėnų į Vilnių skridusio lėktuvo užgrobimas Baltarusijoje su garsiu šios šalies opozicijos veikėju, žurnalistu, informacinio kanalo „Nexta“ įkūrėju Romanu Protasevičiumi (kuriam už Aliaksandro kruvinojo kritiką gresia mirties bausmė) patvirtino seną, liūdną tiesą – kai bet kokio lygio smurto nešėjams, nuo kumščiais šeimose besišvaistančių budulių iki tarptautinę bendruomenę šiurpinančių diktatorių, laiku neužkertamas kelias, rezultatai veda link tragiškų pasekmių. Laikrodis tiksi, ponios ir ponai iš ES kabinetų,1938-uosius primenanti situacija jau čia pat, o kokie bus kiti metai, priklausys tik nuo jūsų stuburo tvirtumo. Kol kas jo, deja, neturite, ir už tai brangiai moka visas civilizuotas demokratinis pasaulis. 

Galime kiek nori stebėtis, piktintis, aimanuoti dėl sveiku protu nesuvokiamo tirono A.Lukašenkos sprendimo pasiųsti naikintuvus link keleivinio lėktuvo, skraidinančio žmonės iš vienos NATO šalies į kitą, tačiau aimanos čia jau nepadės – dar gerokai iki šio išpuolio buvo aišku, kad turime reikalą su pavojingu bepročiu, kuriam negalioja jokie stabdžiai, jokia normali leksika ir jokios garbingos taisyklės. 

Planeta prasnaudė šio bepročio ir jo artimiausios aplinkos dvikojų įnirtusių pitbulių kalbas, kad protestuotojams reikia kapoti galūnes ir įrengti jiems kažką panašaus į koncentracijos stovyklas. Prasnaustos, netramdomos nacizmo atmainos dabar prasiveržia pačiomis bjauriausiomis grimasomis, ir tai dar tikrai ne pabaiga. 

ES vadovai, vedančių jos šalių lyderiai neišvengiamai klimpsta į pralaimėjimus jau vien todėl, kad neįsikerta į dviejų didžiausių nūdienos Europos banditų psichologiją, mafiozišką jų mentalitetą – plėšikausime ir žudysime tiek, kiek mums leis, sustosime tik tada, kai mus sustabdys. Jei pajėgs. 

Pajėgų užtektų, tačiau koją kiša vėlgi ta pati psichologija; prie ramaus ritmo, sotaus ir gero gyvenimo įpratę, inteligentiški vakariečiai - kai kurie nuo viso to aptingę, kai kurie tiesiog nupirkti meškos, - nenori imtis kietesnių priemonių prieš siautėjantį budulį. Nors sveikas protas ir sako, kad tai vienintelė išeitis, minkštakūniškumas, egoizmas, nenoras išeiti iš komforto zonos ryžto likučius nustumia į šoną. 

Viskas, ką sugeba padaryti šie komforto mėgėjai, tai 1001-ąjį kartą išreikšti savo nerimą, pasipiktinimą ir susirūpinimą – bėda ta, kad dviem buduliams rytuose, vietoje cypės pikto likimo pokšto dėka atsidūrusiems diktatorių krėsluose, visi šie rypavimai yra 1001-oje vietoje. 

Pačių griežčiausių ekonominių, diplomatinių, politinių ir finansinių sankcijų prieš A.Lukašenos režimą reikėjo imtis dar pernai rugpjūčio 10-ąją, iškart po kruvinosios nakties Baltarusijoje (o dar geriau - prieš 10-20 metų, skleidžiantis diktatūros čiuptuvams). Tačiau ES, kitų didžiausių tarptautinių organizacijų veikėjai prieš viesulu atskriejantį, žmogaus teises traiškantį tirono volą sugebėjo priešpastatyti vežėčias skilinėjančiais ratais. 

Nepalyginamai kiečiau reikėjo elgtis ir su pasaulyje karus, mirtis ir nuodus sėjančiu Rusijos režimu. Ne dabar, o dar tolimais 2008-aisiais, įvykus invazijai į Sakartvelą.  

Tačiau vietoje ryžtingų veiksmų sekė simboliniai, buduliams juoką keliantys, reveransus primenantys žingsneliai.

Matydami tai, tironai perženginėjo vis naujas ir naujas raudonais šauktukais pažymėtas linijas, kol buvo prieina iki tarptautinio terorizmo, užgrobiant iš Atėnų į Vilnių skridusį lėktuvą, išplėšiant iš jo žinomą opozicijos atstovą R.Protasevičių su drauge ir keturis Rusijos piliečius. 

Jei A.Lukašenka būtų gavęs ekonominį-finansinį-politinį nokdauną pernai rugpjūtį, gavęs per diplomatiją, išmetus Baltarusiją iš visų tarptautinių organizacijų, sporto varžybų, boikotuojant viską, ką įmanoma boikotuoti, vargu ar jis būtų išdrįsęs griebtis to, ką padarė sekmadienį. 

Jei analogiškai būtų pasielgta su pakartoti grobiamuosius žygius trokštančiais putinistais, vargu ar jie drįstų toliau taip smarkiai žvanginti ginklais, nuodyti, žudyti ir grasinti. 

Padarykite pagaliau tai, ką turėjome padaryti jau seniai - įšaldykite Europoje visų aukštų Baltarusijos ir Rusijos politikų, valdininkų, oligarchų, visuomenininkų ir kitų agresyvų kursą palaikančių veikėjų, jų firmų, koncernų, režimus maitinančių valstybinių įmonių sąskaitas, neapsiribojant tik žinomiausiomis pavardėmis (JAV šioje srityje geriau dirbama, bet ir ten reikėtų dar griežtesnio kurso); atjunkite abi diktatūras nuo tarptautinės tarpbankinės atsiskaitymo sistemos SWIFT; iki minimumo sumažinkite (su perspektyva kiek įmanoma artimesnėje aplinkoje visiškai atsisakyti) bet kokių žaliavų, produkcijos pirkimus, meskite lauk visas mintis apie dujotiekio „Nord Stream 2“ pabaigtuves; išgrūskite Baltarusiją ir RF iš visų stambesnių tarptautinių organizacijų (politinių, ekonominių, prekybinių, sporto ir kt.), neleidžiant jų sportininkams dalyvauti ir po neutralia vėliava – pirmiausiai, reikėtų pašalinti Baltarusiją iš dabar vykstančio pasaulio ledo ritulio čempionato, grūsti ją su vilko bilietu iš visų tarptautinių futbolo, krepšinio ir kitų sporto šakų varžybų; kiekvienam JAV, ES, Skandinavijos verslininkui, pažangiai mąstantiems visos planetos įmonių, kompanijų vadovams vertėtų prisiminti, jog bet koks bendradarbiavimas su tarptautiniais teroristais juos maitina, rengia, apginkluoja - kiekvienas euras mokesčių pavidalu nukapsi į pasauliui grasinančių režimų sąskaitas, todėl vertėtų palikti tik pačius būtiniausius ryšius (tranzitas ir kt.); imkitės ir žingsnių, susijusių su keleivinių skrydžių apribojimais, kad Baltarusijos tironija būtų kiek įmanoma atkirsta nuo pasaulio ir kiek įmanoma mažiau galėtų padaryti žalos. 

Tiek A.Merkel, tie E.Macronas man primena savo šalių bestuburius lyderius 1938-39 metais, panašiai atrodo ir Josepas Borrellis, kiti ES vairininkai, kurie ramiomis sąlygomis gal būtų visai neblogi politikai, bet yra visiškai netinkami būti kapitonais per audrą.

Kaip bebūtų gaila, Europa kol kas neturi nieko panašaus į V.Čerčilį. O laikrodis įtemptai tiksi, kaip tiksėjo šiek tiek daugiau nei prieš aštuonis dešimtmečius. 

Laiko stuburo sutvirtinimui liko nedaug.