Jonas Burokas. Bandymas suniekinti partizano Juozo Krikštaponio atminimą
Ukmergės rajono savivaldybės narius šokiravo šio rajono merui Rolandui Janickui adresuotas LR Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsber...
Žinia apie šį raštą pasiekė ir visuomeninių organizacijų, kurios rūpinasi laisvės kovotojų atminimu, narius. Partizanų Vyčio apygardos vadas J. Krikštaponis žuvo 1945 m. sausio 12 d. Lėno kautynėse su NKVD kariuomene. Netrukus Krikštaponio vardu buvo pavadinta Vyčio apygardos rinktinė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Ukmergėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas J. Krikštaponio atminimui.
Savo rašte G. Landsbergis teigia, kad „geriausias sprendimas būtų paminklinį akmenį J. Krikštaponiui atminti iškelti iš Ukmergės miesto ribų“. Motyvai išdėstyti viename sakinyje „autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai pateikia aiškių įrodymų, kad J. Krikštaponis, būdamas 2-ojo Tautinio darbo apsaugos bataliono 2-ios kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo“.
Toks raštas primena gūdų sovietmetį, tarkime LSSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Kazio Preikšo stiliaus raštus, kurio iniciatyva 1950 m. nuo Vilniaus arkikatedros nuverstos ir susprogdintos šventųjų skulptūros arba vėliau kitų kolaborantų vardu susprogdintos Kryžiaus kelio kalvarijos Vilniuje ir Ukmergės rajone Vepriuose ir kitose vietose.
Anuomet užtekdavo tokios vieno sakinio argumentacijos: minėtos skulptūros nesiderina su socialistinės respublikos įvaizdžiu ir todėl turi būti sunaikintos. Tačiau demokratinėje visuomenėje vieno „sakinio argumentacijos“ nepakanka. Visuomenė privalo matyti kuo pilnesnį vaizdą ir vadovautis ne tik sovietiniais archyviniais KGB dokumentais. O kokie G. Landsbergio argumentai? Kas tie „autoritetingi“ anoniminiai Lietuvos ir tarptautiniai istorikai? Kokie jų tyrimai ir kokie aiškūs įrodymai? Kodėl nė žodžio nepasakyta apie konkrečius, didvyriškus Juozo Krikštaponio nuopelnus. Juozui Krikštaponiui, kaip buvusiam partizanų Vyčio apygardos vadui, Krašto apsaugos ministro įsakymu suteiktas (po mirties) pulkininko laipsnis. Tokie laipsniai karo nusikaltėliams nėra suteikiami. Tad J. Krikštaponio vardo niekinimas, nugriaunant jo paminklą Ukmergės mieste, reikštų Lietuvos kaip teisinės valstybės neigimą ir to iniciatoriams faktiškai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Reikėtų, kad G. Landsbergis įvardintų, kodėl jis staiga susirūpino paminklu Ukmergėje, kas paskatino jį kreiptis į Ukmergės rajono savivaldybės merą? Kokių istorikų tyrimais jis remiasi, kokius jų veikalus ar dokumentus yra išstudijavęs? Ar jis suvokia, kad tokiais nemotyvuotais pareiškimais diskredituoja pokario partizaninį pasipriešinimą sovietų okupacinei valdžiai?
Ar tik paties G. Landsbergio nemotyvuotas išpuolis prieš J. Krikštaponį nestokoja adekvatumo ir supratingumo, ar turi kažką bendra su jo vadovaujamos partijos bei Vyriausybės nuostatomis? Ar Lietuvos visuomenė turi teisę iš LR Užsienio reikalų ministro išgirsti išsamius motyvus, kuriais remdamasis jis daro spaudimą Ukmergės rajono savivaldybei, kad Ukmergės mieste neliktų paminklo J. Krikštaponiui?
Mes turime pakankamai medžiagos, kad apgintume kario savanorio, pulkininko Juozo Krikštaponio didvyrišką veiklą nacių ir antrosios sovietinės okupacijos metu ir Jo žūtį. Turime pakankamai paliudijimų, kad jis išliko ištikimas savo Tėvynei iki mirties, nesulaužė Lietuvos karininko ir partizanų vado priesaikos, savo veikla nenusikalto žmoniškumui. Manome, kad remtis keletu nerišlių kaltinimų iš KGB archyvų nepakanka, kad būtų suniekintas ir pasmerktas kadrinis Lietuvos karininkas ir partizanų vadas.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis
J. Burokas
6 komentarai
Nu ,čia JŲ tradicija tokia. Nuorodos:
Linkevičius apie Generolą Vėtrą: nenuneigiama, kad jis dalyvavo getų formavime
Linkevičius ragina nedelsti nukelti Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą
Skaitytojos komentaro iš Alkas.lt 1 d.
Ar Marius buvo atsidūręs situacijoje, kai tau liepia vykdyti kažkokį įsakymą, o į tavo nugarą nukreiptas kulkosvaidis (net jei ,,tik” pistoletas)?
Ar žino, kas tokiose situacijose su žmogumi, su jo galimybe protauti, vertinti aplinką, tikslingai reaguoti į pavojų, kontroliuoti savo veiksmus atsitinka, jei jis nebuvo specialiai tokioms aplinkybėms diversantų mokyklose dresuotas?
Ar žino p. Marius, jog, nežiūrint ,,draugystės sutarties”, vokiečiai čia buvo okupantai, o ne turistai, ir palyginti taikiai elgtis tik tol rengėsi, kol lietuviai jiems paklus, vykdys jų nurodymus? Kad, vos mažiausiai trinčiai atsiradus, būtent lietuvių spaudoje atsirasdavo vokiečių ,,feik njūsai”, o skaitytojai taip buvo apgaunami, jog tai lietuviai rašo? Todėl apie atsisakymą vykdyti ,,techninius darbus” net kalbos negalėjo būti, jei norėta, kad Lietuva nebūtų laikoma sudėtine RU dalimi, bei apsaugoti Lietuvą nuo veiksmų, kokie teko Rusijai. Vokiečiai nešvaistė pinigų siųsti savo žmones į užimtas teritorijas darbams, kuriuos ir vietos gyventojams galėjo liepti dirbti.
Ar žino p. Marius, jog patys vokiečiai iki karo vidurio nežinojo apie tokio masto ir tokio žiaurumo ž. naikinimą? Kad iki karo vidurio (ar ne 1942 m.) šią valstybės paslaptį žinojo tik siauras kariškių, gestapininkų ratas ir konclagerių darbuotojai. Tai viešai liudijo, karo metais Vokietijoje, Berlyne lankęsis kažkoks ?vilniukas – žinomas lenkų veikėjas (jo pavardė minėta kartu su gen. Vėtros atminimo lentos įvykiais). Vokietijos piliečiai neįtarė, į ką išaugs antisemitinė propaganda. Ar galėjo kitose šalyse, Lietuvoje žinoti tai, kas nuo pačių vokiečių slėpta? Jie tikėjo, kad getai kuriami ž. apgyvendinimo sutelktomis bendruomenėmis tikslais. (Galimai dėl to pradioje įv. pareigų ten ėmėsi patys ž. – jis savas, jis geriau jų reikalais pasirūpins?). Tad iš kur į BY vežtasis būrys galėjo bent įtarti, koks išbandymas jų laukia? Lietuvos kariai mokėsi kovoti mūšiuose, o ne rūsiuose lyg gyvulius suvarytus žmones niekšiškai žudyti.
Skaitytojos komentaro iš Alkas.lt 2 d.
Taigi:
1) Ar lietuvių būrys buvo supažindintas su vokiečių tikslais – kam yra ten siunčiami? – NE! Jiems sakyta, jog siunčiami į pratybas.
2) Kiek tarp jų buvo rimtus karinius mokymus baigusių, kovinę patirtį turinčių, o kiek tik neseniai gimnazistų uniformas į kario uniformą pakeitusių vaikinukų, savo gyvenime nebent vištą nukirsdinusių ar zuikį nušovusių? Todėl iš pratybų jie tikėjosi vokiškos kovinės patirties pasisemti.
3) Atvykus į vietą, išsirikiavus, kur buvo vokiečių nurodyta, jų laukė netikėtumas – į priešais juos buvusią duobę buvo atvaryti pasmerktieji, o už mūsų karių nugarų išsirikiavo vokiečiai su kulkosvaidžiais, nukreiptais į pasmerktuosius, bet ir į lietuvių karių nugaras. Vaizdas toks: priešais juos duobėje pasmerktieji, už jų pačių nugarų vokiečių kulkosvaidžiai, o tie neapšaudyti berniokai – tarp jų…
4) Įtarčiau, jog vokiečiai surengė šį išbandymą netikėtomis aplinkybėmis, kad patikrintų, ar gali naudotis lietuviais tokioms užduotims vykdyti. Įsitikino, jog jais pasitikėti negalima. Ir tai apsaugojo lietuvius ateityje nuo prievartos žudyti ž.
Gestapo ir kt. Vokietijos archyvuose, vokiečių ataskaitose apie vykdytas ,,operacijas” aiškiai išdėstyta, kam kokia užduotis teko. Lietuviai buvo naudojami kaip pagalbinė jėga, kaip ginkluota palyda ar sargyba – pagal vokiečių komandą nuvesti nurodytus žmones iš taško A į tašką B. Nurodytoje vietoje iškasti nurodytų matmenų duobę. Surinkti, išnešti, pervežti ir užkasti vokiečių sušaudytų žmonių kūnus. Ataskaitose vardijamos pavardės vokiečių, vadovavusių ir vykdžiusių egzekuciją, yra visos žudynių eigos nuotraukos. Taigi, spaudos nuotraukose ginkluoti lietuviai prie duobės todėl buvo. kad atliko ginkluotos palydos užduotį – atvyko išvežti palaikus (o ne sušaudė!). Spaudai šaudančių vokiečių nuotraukų nepateikė (jos tik archyvų ataskaitose), o lietuvių nuotraukos viešintos propagandos tikslais – tai įrodo vokiečių archyvai.
Kas buvo atsidūręs mirtinai pavojingoje padėtyje, žino – tada ,,nutrūksta filmas”: išsijungia protas ir įsijungia gamtos įdiegto savisaugos instinkto diktuojami gynybiniai veiksmai. (Ar ne todėl pirmose RU armijos pirmose gretose į mūšį buvo ne kariai, o kaliniai išrikiuojami? Kiek žinau, Hitlerio armija irgi taip pat veikė – kriminalinius nusikaltėlius, nuteistus sušaudyti į pirmas eiles siuntė). Visose tokiose situacijose okupuotieji, kad ir kitaip. visgi ir patys buvo aukos. Todėl, kad ten jų valios nebuvo, buvo tik vokiečių komandos ir ,,šansas” kristi į tą pačią lavonų krūvą. Ar moralu, ar ne ciniškas nusikaltimas primesti bent menkiausią kaltę lietuvių savigynos kariams?
LANZBERGIUKUI REIKTU NUGRIAUT PIRMOJE EILEJE P.CVIRKOS IR TAIP TOLIAU .VYSOKIAS SOV.ATRIBUTIKAS.O PASKIAU KISTIS PRIE PARTIZANU.
"tarptautinio istoriko" foto galite pasižiūrėti čia: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1098736/efraimas-zuroffas-atsakymas-sarunui-liekiui
Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras žydaujos melas:
sunaikinta-tiesa.jimdofree.com/blog
Rašyti komentarą