Alfonsas Vaišvila. Teisinė pastaba dėl partnerystės tapatinimo su šeima

Vienas iš teisės principų draudžia nustatyti asmeniui pareigas, kurių jis objektyviai nepajėgus vykdyti. Draudžiama todėl, kad tokiu atveju ...

Vienas iš teisės principų draudžia nustatyti asmeniui pareigas, kurių jis objektyviai nepajėgus vykdyti. Draudžiama todėl, kad tokiu atveju asmuo iš anksto be kaltės skelbiamas pareigų nevykdančiu, t. y. nustatytos tvarkos laužytoju ir tai tampa pagrindu taikyti jam sankcijas. 

Sovietai po karo, norėdami priversti Lietuvos kaimo žmones stoti į kolūkius, sąmoningai nustatinėjo jiems tokius mokesčius, kokių jie objektyviai nepajėgtų mokėti, kad tuo pagrindu valdžia įgytų formalią teisę juos represuoti kaip neva „piktybiškai nemokančius mokesčių“. Pripažinus, kad valstybė turi neribotą teisę nustatyti savo piliečiams bet kokias pareigas, kyla grėsmė visuomenei.

Panašią situaciją, tik iš kitos pusės, gali sukurti ir atskiri asmenys, jei jie ima reikalauti, kad valstybė pripažintų jiems teisę į tokį jų pageidaujamą gėrį, kuriam įsigyti būtinos apibrėžtos pareigos, bet kurias vykdyti jie objektyviai yra nepajėgūs. 

Būtent tokia situacija šiuo metu formuojasi Vakariuose ir Lietuvoje, kai tos pačios lyties asmenys reikalauja pripažinti jiems teisę vadinti savo tarpusavio bendro gyvenimo santykius ne partneryste, įtvirtinama notariate, o šeima. Bet šeimos esminis požymis – gyvenimas santuokoje ir gebėjimas gimdyti, auklėti savo vaikus - garantuoti civilizuotomis aplinkybėmis visuomenės gyvybingumą, jos atsikartojimą laike. Ta pareiga nustatyta ne žmonių, o gamtos. Gamta nustatė ir tą faktą, kad šią pareigą pajėgūs vykdyti tik skirtingų lyčių santykiai. Kitų pagimdytas vaikas, įvaikintas vienos lyties asmenų „šeimoje“, turėtų atsidurti keistoje situacijoje: jis turėtų du tėčius ir neturėtų mamos arba turėtų dvi mamas ir neturėtų tėčio, aplink matydamas, kad kiti vaikai turi ir mamą ir tėtį. Tai galėtų tapti pagrindu tokio vaiko patyčioms mokykloje, galinčioms sukelti jam ilgalaikį psichologinį diskomfortą. 

Iš to sektų, kad tos pačios lyties asmenų pretenzija reikalauti teisės vadinti jų tarpusavio santykius „šeima“, kuri iš principo nepajėgi gimdyti vaikų, atnaujinti visuomenės, yra kažkas panašaus į aklojo reikalavimą pripažinti jam teisę dirbti spalvų dizaineriu, manant tarsi tokiu teisės pripažinimu bus sukurtas ir atitinkamas tokio asmens gebėjimas. Žinoma, žmogaus subjektyvioji valia yra tiek laisva, kad ji gali vadinti daiktus ir netikrais vardais, ir daryti tai tarsi tam, kad galėtų lengviau pasiklysti pasaulyje, kuriame daiktai jau neatpažįstami iš savo tikrųjų vardų. 

Subjektyvus reikalavimas tokios teisės, kuri niekada ir prie jokių sąlygų negali būti įgyvendinta, yra nuo pat pradžios mirusi teisė, pajėgi kelti tik vertybių sumaištį ir nesusipratimus visuomenėje. Tai rodo, jog iš pirmo žvilgsnio labai nutolę vienas nuo kito dalykai (minėta sovietų savivalė ir tos pačios lyties asmenų reikalavimas neįvykdomos teisės) gali sutapti, kai manoma, jog galima laisvai nustatinėti žmonėms bet kokias pareigas arba laisvai nuo jų atleidinėti, abiem atvejais kuriant tą pačią destrukciją, tik kitokio tipo.

 


Susiję

Šeimos politika 5487853600238403105

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item