Vytautas Sinica. „E-patrulio absurdiškumas - policininkai spręs, kas yra derama kalba“

www.gargzdai.lt

Balandžio 6 – ąją Lietuvos viešojoje, elektroninėje erdvėje pradėjo veikti Lietuvos policijos inicijuotas e – patrulis. Idėja gimė visuomenėje plačiai diskutuojant Stambulo konvencijos ratifikavimą ir Seimo nariui Tomui Vytautui Raskevičiui bei kitiems asmenims sulaukus grasinimų susidoroti. Vienos visuomenės grupės čia įžvelgia galimą pavojų laisvai nuomonės raiškai ir sąžinės laisvei, kitos džiaugiasi, kad neapykantos kalba ir patyčios internete pagaliau sulauks teisinio reguliavimo.

- Lietuvos policija pristato e – patrulį, kaip naujovę, kuri jau ilgą laiką yra taikoma Vakarų visuomenių viešosiose interneto erdvėse. Pavyzdžiui, Estijoje e – patrulis veikia jau penkerius metus. Kaip vertintumėte šį naują reiškinį? Ar turi e – patrulis potencialo tapti Lietuvos viešųjų erdvių kokybę skatinančiu veiksniu ar tai tebus kliuvinys laisvai nuomonės raiškai?

- Neabejoju, kad e-patrulis tik kliudys laisvai nuomonės raiškai. O nuomonės raiška nėra šiaip žmonių užgaida, tai viena pamatinių konstitucinių teisių, be kurios neįmanoma demokratinė santvarka. Taigi ši naujovė reikš stiprų mūsų demokratiškumo nuosmukį. Tai, kad tokių praktikų esama ir Vakarų visuomenėse, šiuo atveju nėra joks pavyzdys. Viena pagrindinių dabartinių Vakarų visuomenių problemų yra vis griežtesnis formalios ir neformalios cenzūros režimas tiek socialiniuose tinkluose, tiek apskritai žmonių gyvenime. Bent JAV įprasta tai vadinti „PC regime“, t.y. „politinio korektiškumo režimu“. Ši problema labai reikšmingai prisidėjo prie D. Trumpo populiarumo ir daugeliui netikėto išrinkimo prezidentu 2016 metais. Paprasčiausiai kuo labiau suvaržoma žmonių galimybė kalbėti (būtent kalbėti, ne veikti), tuo labiau visuomenėje kaupiasi nepasitenkinimas. Klausimas tik kaip civilizuotai jis po to išsiveržia. 

Neįmanoma e-patrulio iniciatyvos svarstyti visai atskirai nuo vertybinės įtampos tiek Vakarų, tiek mūsų visuomenėse. E-patrulio pasirodymas laike stebėtinai sutampa su siūlymais daug plačiau taikyti vadinamuosius „neapykantos kalbos“ įstatymus. Tai nuostatos, draudžiančios įžeidžiančią kalbą apie konkrečias visuomenės grupes, kaip taisyklė, visada mažumas (seksualines, religines, tautines ir kitokias). Ir Lietuvoje pristatytas siūlymas, kad nuo neapykantos kalbos būtų saugomos būtent tokio pobūdžio mažumos, o ne visi piliečiai nuo įžeidinėjimo bet kuriais kitais pagrindais. Paprastas pavyzdys: man jus pavadinti, tarkime, „tamsuoliu“ ar „paranojiku“ dėl to, kad prieštaraujate kokiai liberaliai naujovei, nebūtų neapykantos kalba, o štai LGBT atstovą pavadinti kaip jie, žinome, visuomenėje būna pavadinami, jau būtų neapykanta, draudžiama įstatymu. Visiškai pagrįsta manyti, kad tuo pačiu principu veiks ir e-patrulis. O tai reiškia, kad problema yra dviguba: ne tik nepagrįstai ir perteklinai varžoma žodžio laisvė, bet tai dar ir daroma iškreiptu būdu, vienas visuomenės grupes ginant labiau nei kitas, vienus varžant labiau nei kitus. Tai labai ydinga reformų kryptis. 

- Kokiais kitais būdais būtų galima gerinti Lietuvos viešosios erdvės, viešų diskusijų kokybę?

- Diskusijos visada bus tokios, kokia yra visuomenės kultūra. Viešoji erdvė tą kultūros lygį atspindi. Neįmanoma nekeliant bendros visuomenės kultūros ir diskusijų kultūros tiesiog sukurti gražų paveiksliuką, kuriame atrodytume kultūringesni ir geresni vieni kitiems nei iš tikrųjų esame. Tiesa, tą galima pasiekti ir e-patrulis to sieks, tačiau tai tiesiog tobulas pavyzdys, kai gydomi tik simptomai, o ne liga. Liga yra visuomenės susipriešinimas, nepakantumas, patyčios ir negebėjimas girdėti kitaminčių apskritai. Tokia problema tikrai egzistuoja ir Lietuva šia prasme nėra kažkokia išskirtinė. Tačiau tai sprendžiama pirmiausiai mokyklinio ugdymo procese, taip pat ir viešosios erdvės pavyzdžiu. 

Mėgstu pabrėžti, kad nors, sakykim, LGBT asmenys iš tiesų patiria patyčias mokykloje (apie patyčias iš jų dažnai klausiama), tikroji problema juk yra ne patyčios prieš juos, o patyčios apskritai. Nieko neišspręsime ugdydami bendramokslių „Facebook“ grupėje nesityčioti iš Petriuko dėl homoseksualumo. Geriausiu atveju vaikai toliau tyčiosis dėl to, kad Jonuko drabužiai apskurę, Juozuko atlėpusios ausys, o Gerdos senas ir pigus telefonas. Problema yra pačios patyčios, o ne konkretus jų pretekstas. Lygiai ir visoje visuomenėje turime siekti išgyvendinti patyčių ir įžeidinėjimo įpročius, ne tik mažumų atžvilgiu, o apskritai. Tai pasiekiama ilgu darbu. O ypač kalbant apie suaugusius asmenis, tai pasiekiama geru pavyzdžiu. Šiandien turime paradoksalią situaciją, kai piliečiai mato nuolatines politikų, žurnalistų, influencerių, net mokslininkų patyčias viešumoje, bet kartu yra vis griežčiau reikalaujama nesityčioti iš konkrečių visuomenės grupių. Vien šio spektaklio dviveidiškumas atstumia. 

Taigi ko galėtų pasiekti e-patrulis, tai užčiaupti dalį diskusijų apskritai, bet jokiu būdu ne pakelti jų kokybę. Žmonės tiesiog cenzūruos tai, ką iš tiesų norėtų pasakyti, prisibijodami policijos „pažymėjimų“ ir galimų „blokavimų“ socialiuose tinkluose. Tačiau diskusijų kokybė dėl to neaugs. Tiesą sakant, dalies portalų ėjimas uždrausti anonimiškus komentarus, nors vedantis ta pačia linkme, yra nepalyginamai sąžiningesnis, garbingesnis ir teisingesnis. Kalbėkite tai, ką norite, jeigu tik nesigėdijate prisiimti savo žodžių autorystės. 

- Viešojoje erdvėje buvo pasirodę dviprasmiškų Lietuvos policijos vadovų – Renato Požėlos, generalinio policijos komisaro, ir Mindaugo Akelaičio, Viešosios Policijos Valdybos viršininko, pasisakymų apie „netinkamą kalbą“, „netinkamas žinutes“ ir „netinkamus komentarus“, kurie galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau tokios sąvokos, kaip ir neapykantos kalba, kol kas Lietuvoje nėra apibrėžtos teisiškai. Kita vertus, oficialiai e – patrulis pristatomas tik, kaip priemonė, analogiška policijos veikimui gatvėje, tai reiškia kovojanti su įvairiomis nelegaliomis veiklomis – narkotikų prekyba, finansiniais nusikaltimais ir pan. Kiek realūs tokie pažadai?

- E-patrulio veikimas iš tiesų yra didelė dviprasmybė, ne vienas teisininkas tai jau kritikavo. Lietuvoje iki šiol nebuvo (ir manau, kad neturėtų būti) administracinės atsakomybės už žodžius, komentarus. Vadinamoji „neapykantos kalba“ ar šmeižtas yra baudžiami tik pagal baudžiamąjį kodeksą. Tai reiškia, kad pažeidimo faktą turi patvirtinti teismas ir tik teismas, ne policijos pareigūnas. Tuo tarpu įvedant e-patrulį pirmąkart atsiranda situacijos, kai pats policininkas spręs, ar tinkama buvo kalba, ir pagal savo sprendimą atitinkamai drausmins socialinių tinklų vartotojus. Kas suteikia teisę jam tai daryti? Kokia bus jo kompetencija? Teismas dažnai vertinimo procese pasitelkia sričių ekspertus. Čia tai nėra numatyta. Tačiau žmonės gaus policininkų įspėjimus kažko nesakyti ar nerašyti, bus pažymimi kaip pasakę kažką netinkamo. Kas sprendžia, kas yra „tinkama“? 

Tai labai sunkūs klausimai. Visus šiuos klausimus iškėlė įvairūs teisininkai, pvz. I. Vėgėlė ar P. Ragauskas, kritikuodami Laisvės partijos pateiktas „neapykantos kalbos“ pataisas. Laisvės partija siūlo, kad „neapykantos kalbą“ baustų ne tik baudžiamasis, bet ir administracinis kodeksas. O tai būtent ir reiškia, kad sprendimus, ar kalba buvo „netinkama“ priimtų ne tik teismas, bet ir patys policininkai, kaip kad išrašomos baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Dėl „neapykantos kalbos“ pataisų kilo nemenkas skandalas ir „laisviečiai“ net atidėjo šio projekto teikimą ateičiai. Tačiau e-patrulis siūlo savo esme iš esmės tą patį – pavesti policininkams vertinti žmonių kalbos „tinkamumą“. Tai absoliučiai nepriimtina. Policija kompetentinga spręsti, ar užfiksavo apiplėšimą, prievartavimą, KET pažeidimą ar dar ką nors, tačiau tikrai nėra kompetentinga už mus visus spręsti, koks kalbėjimas yra „tinkamas“. 

Kalbino Augustas Kalinauskas