Džiugas Luščinskas. Kur veda istorinės atminties perrašinėjimas?

Neseniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjo seimo nario Emanuelio Zingerio frazė, kad „kai kurioms žinomoms, matomai neska...

Neseniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose nuskambėjo seimo nario Emanuelio Zingerio frazė, kad „kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turi būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija“. Kitaip sakant, kai kurių už Lietuvos nepriklausomybę kovojusių asmenybių reikia atsisakyti, nes jie buvo nacių koloborantai, žydšaudžiai, banditai ir taip toliau.

Pirmiausia reikia suprasti, kodėl paprastai yra perrašinėjama istorija. Istorija yra perrašinėjama tada, kai pasikeitus politiniam režimui tam tikros istorinės asmenybės tampa neparankios, nes kiekviena politinė sistema nori ugdyti ją palaikančius piliečius. Todėl pavyzdžiui SSRS okupavus Lietuvą tokios asmenybės kaip Basanavičius arba A. Smetona buvo apšaukti „fašistais“, „buržuaziniais nacionalistais“ ir istorijos pamokose apie juos imta atsiliepti tik neigiamai, kaip apie blogus pavyzdžius paprastiems sovietiniams piliečiams, nes SSRS vadovybė tikrai nenorėjo, kad jos subjektai imtų kelti tarkim nacionalinės valstybės klausimą, nes tokios mintys tiesiog užbaigtų SSRS egzistavimą (kas galiausiai ir nutiko).

Lygiai kaip ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę iki tol garbinti visokie komunizmo statytojai, sovietinio aktyvo veikėjai, raudonieji partizanai ar kiti komunizmo ideologijai nusipelnę asmenys buvo tiesiog viešai pasmerkti, jų statulos ir monumentai nugriauti, nes mes dabar tikrai nenorime, kad mūsų jaunoji karta imtų pavyzdį iš tokių asmenybių kaip A. Sniečkus. Taigi istorinės atminties traktavimo pasikeitimas rodo kartu ir faktinį politinės sistemos ar santvarkos pasikeitimą.

Kyla klausimas, į kokias būtent asmenybes nusitaikė šiandieniniai istorijos perrašinėtojai? Labiausiai girdimos yra dvi: pulk. Kazys Škirpa ir gen. Jonas Noreika-Vėtra. Kas jie tokie buvo?

Kazys Škirpa dažniausiai įvardijamas kaip pirmasis savanoris, diplomatas, bei LAF (Lietuvių Aktyvistų Fronto) kūrėjas, bei Birželio sukilimo iniciatorius. J. Noreika gali būti įvardintas kaip jungtis tarp Birželio sukilimo ir pokario partizanų – jis dalyvavo birželio sukilime ir vėliau buvo aktyvus antinacistinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.

Kokie kaltinimai metami šioms dviems asmenybėms? Abu jie kaltinami antisemitizmu ir kolaboravimu su naciais. Kazys Škirpa kaltinamas tuo, jog tiesiog turėjo antisemitines pažiūras ir kad jo surengtas Birželio sukilimas buvo pagalba naciams puolant SSRS, o Jonas Noreika kaltinamas, kad būdamas Šiaulių apskrities viršininku aktyviai dalyvavo holokauste. Toks požiūris neišlaiko jokios kritikos, nes jei Birželio sukilimas būtų buvęs pronacistinis, tai Laikinoji vyriausybė būtų buvus vokiečių pripažinta, o ne išvaikyta ir jos nariai nebūtų priešinęsi naciams ir uždaryti į koncentracijos stovyklas, kaip nutiko Jonui Noreikai. Be to, nebuvo jokių įrodymų, kad jos nariai kažkaip būtų iki karo pradžios susiję su naciais ar simpatizavę jiems, kaip kad Stalino saulės vežėjai dar gerokai iki okupacijos buvo užverbuoti sovietų. Galiausiai kaltinti Laikinąją vyriausybę holokaustu būtų tas pats, kas dabar kaltinti šešėlinę valstiečių vyriausybę pandemijos nesuvaldymu – Laikinoji vyriausybė niekada neturėjo tikros valdžios nacių okupuotoje Lietuvoje.

Kas dabar atsitiks jei pasmerksime Kazį Škirpą, Joną Noreiką ir Laikinąją vyriausybę ir visą Birželio sukilimą? Tada prasidės grandininė istorijos griovimo reakcija. Nes visi istoriniai įvykiai čia susiję. Kazys Škirpa buvo pirmasis savanoris ir Birželio sukilimo rengėjas, Jonas Noreika Birželio sukilimo dalyvis ir pokario rezistentas. Buvo ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Birželio sukilimo dalyvis ir asmuo, atidaręs Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Galime įžvelgti akivaizdų ryšį: Nepriklausomybės kovos, Birželio sukilimas, Sąjūdis. Jei Kazys Škirpa ir Jonas Noreika (ypač Škirpa, kuris nebuvo eilinis dalyvis) bus pasmerkti, automatiškai pripažinsime mitą, jog Lietuva nesipriešino okupacijai, o sukilėliai ir partizanai buvo sovietų pagrįstai slopinami kaip nacių kolaborantai.

O pasmerkdami šis asmenybes tuo pačiu pasmerksime ir Nepriklausomybės kovas, partizanus bei Sąjūdį kaip istorines klaidas ir dar ne iki galo sunaikinto profašistinio gaivalo prasiveržimą į paviršių. Tada mes mokyklose savo vaikams turėsime aiškinti, kad jie neturėtų būti tokie kaip Kazys Škirpa ar Jonas Noreika. Iškyla labai primityvus klausimas, kur mes dabar būtume, jei nebūtų atsiradę tokių žmonių kaip Kazys Škirpa ar, beje, taip pat žydu žudymu nepagrįstai jau apkaltinti Juozas Lukša-Daumantas ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas?

Trumpai tariant: jei Lietuva ir būtų automatiškai atgavusi nepriklausomybę po SSRS griūties, tai ji dabar būtų panaši į šiandieninę Baltarusiją: atsilikusi, diktatūrinė, antieuropietiška, prorusiška su gerokai žemesniu pragyvenimo lygiu ir tikriausiai lietuvių kalba kalbėtų mažuma gyventojų, nebūtų jokių skrydžių per Atlantą, pergalių krepšinyje, partizaninio pasipriešinimo ar Sąjūdžio. Geriausiu atveju. Blogiausiu Lietuva būtų Baltarusijos Litbelo provincija ir dabar gyventume po Batkos padu. Mums tai tikrai nenaudinga, bet kai kuriems agresoriams, matyt, tai visai patiktų. O Lietuvai nedraugiškos jėgos puikia supranta istorinio pasakojimo svarbą.

Tai puikiai galime suprasti pasižiūrėję, kas vyksta Vakaruose, pirmiausia JAV. Ten istorijos perrašinėjimas pagal neokomunistinę klišę vyksta jau daug metų. Ryškiausi to pavyzdžiai yra 1619-ųjų projektas (kuris pateikia JAV kaip šalį, sukurtą vien tik vergijai plėtoti) ir praeitą vasarą vykę kraštutinių kairiųjų protestai, per kurios buvo vartomos JAV nusipelniusių žmonių statulos, tarp kurių buvo ne tik buvusios Konfederacijos generolai, bet ir tokios asmenybės kaip Abraomas Linkolnas.

Neilgai trukus, pasirodė politiniai tokio istorijos perrašinėjimo padariniai. Neseniai Oklando miestas (Kalifornija) paskelbė, kad nuo šiol socialinės išmokos mažiau uždirbantiems bus mokamos tik ne baltaodžiams gyventojams. Sveikinu – nugriovus paminklą žmogui, kuris kovojo prieš rasizmą, rasizmas pats automatiškai sugrįžta. Lygiai taip pat ir mes, jei nugriausime paminklus (kaip siūlo E. Zingeris) žmonėms, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją, šių dalykų netruksime netekti. Tai gal ir yra kažkam naudinga, bet tikrai ne Lietuvos valstybei.

Istorijos perrašinėjimas niekada nėra tiesiog istorinių faktų tikrinimas, o politinių tikslų įtvirtinimas visuomenės sąmonėje. Todėl, jei tie tikslai yra visuomenei nenaudingi, kiekvienas bent kiek savigarbos turintis pilietis privalo tam priešinti visomis įmanomomis priemonėmis.




Susiję

Lietuva 4969660814720799298
item