Vytautas Sinica. Lenkų autonomija lietuvių rankomis?

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Teisingumo ministerija prist...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Teisingumo ministerija pristatė naują Tautinių mažumų įstatymo projektą. Savo siūlomomis privilegijomis tautinių mažumų atstovams jis pranoksta ankstesnių valdžių teiktus projektus ir iš esmės reiškia neįvardytą tautinę autonomiją kitakalbių gausiau gyvenamuose rajonuose. 

Projekte įtraukta daug senų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimų. Žinomiausi iš jų – dėl viešųjų užrašų. Savivaldybėse, kur kitakalbiai sudaro daugiau nei 20 procentų gyventojų, siūloma leisti tos mažumos kalba rašyti ne tik gatvių pavadinimus, bet ir gyvenviečių pavadinimus bei topografinius ženklus. Su tuo susiję daug praktinių problemų, bet svarbesnės politinės. Iš esmės tai reiškia konkrečių teritorijų simbolinį nužymėjimą esant tos tautos teritorija. Sutapimas – tai būtų kaip tik tos pačios teritorijos, kuriose visą sovietmetį, o ir atkūrus nepriklausomybę auklėti nesijausti Lietuvos dalimi, o 1988-1991 metais skelbtos tautinės autonomijos. Įstatymas pakartoja ir dažną siūlymą rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba piliečių pasuose. 

Dar daugiau, tai įteisintų okupacijų padarinius, nes kalbamos teritorijos yra lietuvių tautos etninės žemės, slaviški pavadinimai (ne lietuviškų vertimai) ir dauguma pavardžių Lietuvoje atsirado skirtingų okupacijų laikotarpiais kaip kolonizacijos ir gyventojų prisitaikymo prie režimo pasekmės. Jų viešas rašymas būtų šių padarinių legitimavimas valstybiniu lygiu. 

Atitinkamai bent 20 procentų kitos tautybės gyventojų turinčiose savivaldybėse siūloma įteisinti ir viešąsias paslaugas tos mažumos kalba. Tai reiškia, kad piliečiai čia galėtų kreiptis į savivaldybę ir gauti atsakymus savo (dažniausiai lenkų) kalba. Kartu tai reiškia, kad tokiose valstybės, savivaldybių, seniūnijų įstaigose dirbantys asmenys privalėtų mokėti tą (dažniausiai lenkų) kalbą, tuo būdu ji taptų de facto valstybine, nes skiriamasis valstybinės kalbos bruožas yra privalomas jos mokėjimas tos valstybės piliečiams ir privalomas jos vartojimas tos valstybės viešajame gyvenime. 

Pasirinkus siūlomą 20 procentų kitataučių gyventojų kartelę aptariama tvarka būtų taikoma konkrečiai Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių ir Visagino rajonuose. Pirmuose keturiuose atsirastų viešieji ženklai ir paslaugos lenkų kalba, o Visagine – rusų kalba. Belieka priminti, kad būtent Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonų teritorijose buvo skelbiama lenkų autonomija Sąjūdžio metais. 

Konstitucinis teismas yra ne vieną kartą (taigi būdamas skirtingos sudėties) labai aiškiai patvirtinęs, kad tokie viešieji užrašai ir viešosios paslaugos nevalstybine kalba prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui. Cituojant 2009 metų lapkričio 6 dienos Konstitucinio teismo sprendimą, „Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą“. 

Atitinkamai ir viešųjų užrašų klausimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 metų rugsėjo 30 dieną yra patvirtinęs, kad „Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami valstybine kalba, gatvių pavadinimai negali būti laikomi tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais ar tokios bendrijos informaciniais užrašais. Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame gyvenime“. Nėra jokių prielaidų teikiamą Tautinių mažumų įstatymą interpretuoti kaip suderinamą su Konstitucija.

Savo turiniu E. Dobrovolskos teikiamas projektas iš esmės kartoja prieš 30 metų Pietryčių Lietuvoje veikusių autonomininkų reikalavimus. Nors neskelbia atskiros vietos valdžios įsteigimo, kalbinėje srityje jis atitinka autonomininkų programą. Kadangi apie tai šiandien nemokoma Lietuvos mokyklose, verta priminti, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos dar 1988 m. lapkritį pradėjo organizuoti Vilniaus lenkų nacionalinę teritorinę sritį Lietuvos TSR sudėtyje. Aktyviausi šiame procese buvo tuomečių „Jedinstvo“ ir Lietuvos lenkų sąjungos (LLRA pirmtakės) nariai. 1989 m. rugsėjo 6 d. autonomiją paskelbė Šalčininkų, o 1990 m. liepos 6 d. – ir Vilniaus rajono tarybos. 1991 metų sausio įvykių kontekste Lietuvos Aukščiausioji Taryba mainais už lenkų lojalumą sutiko įvesti viešuosius užrašus ir paso įrašus nevalstybine kalba. Vietos lenkų lyderiai „atsidėkodami“ tų pačių metų gegužės 12 dieną Mosiškėse paskelbė šių rajonų autonomiją jau net nebe Lietuvos, o tuo metu dar egzistavusios Sovietų Sąjungos sudėtyje. Po 1991 m. rugpjūčio pučo jame dalyvavusios Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos buvo paleistos, o regione įvestas tiesioginis valdymas. 

Visą praėjusį dešimtmetį tuos pačius reikalavimus kartu su LSDP kėlė Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Autonomijos siekis buvo subtiliai įrašytas LLRA 2016 metų rinkiminėje programoje, kur įvardyta, kad partijos tikslas – tokios lenkų teisės Lietuvoje, kokias Suomijoje turi švedai. Žinia, švedai Suomijoje turi autonomiją, teisę netarnauti kariuomenėje, savo autonominę valdžią ir daug kitų privilegijų. Dabar LLRA frakcijos Seime nebėra, tačiau ta pačia kryptimi valstybę dezintegruojančius projektus teikia Laisvės partija su Evelina Dobrovolska priešakyje. Paradoksaliai esama neva dešinioji koalicija kelia daugumą ilgametės LLRA programos punktų. 

Trumpas, bet esminis momentas yra tai, jog jokių Lietuvos lenkų privilegijų esama Lenkijos valdžia nereikalauja. Tą labai aktyviai darė skandalais pagarsėjęs nestabilus radikalas Radekas Sikorskis, tačiau to išvis nedaro esama „Teisės ir teisingumo“ suformuota Lenkijos valdžia. Todėl ciniški aiškinimai, esą tokie įstatymai reikalingi dėl geresnių santykių su svarbiausiais regiono partneriais, neturi jokio pagrindo. Pagaliau jeigu tokie reikalavimai ir tęstųsi, tvarūs santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos galimi tik abipusės pagarbos, o ne vienos šalies diktavimo kaip kitai tvarkytis savo viduje, pagrindu. 

Pati tautinių mažumų politika, kuria siekiama nustatyti kitataučiams kitokias nei visiems likusiems piliečiams teises, yra leftistinės tapatybių politikos atmaina. Šios politikos esmė yra išskaidyti visuomenę į kuo daugiau atskirų politizuotų tapatybių ir kurti joms skirtingą teisinį reguliavimą. Kartą pradėjus nustatinėti privilegijas tautybės, rasės ar kalbos pagrindu, tam iš esmės nėra pabaigos. Tai ypač akivaizdu tautinių mažumų politikoje: sudarius sąlygas lenkams turėti viešuosius ženklus ar viešąsias paslaugas lenkų kalba, pranyksta visų piliečių lygybės vienodai vartojant valstybinę kalbą principas. Vienos mažumos turi paslaugas nevalstybine kalba, kitos neturi ir pradeda to reikalauti. Tai visuomenės skaldymo ir valstybės dezintegravimo politika. 

Laisvės partijos atstovų siūlomas Tautinių mažumų įstatymas yra paremtas leftistine tapatybių politika, skaldantis visuomenę, prieštaraujantis Konstitucijai ir iš esmės kartojantis Sąjūdžio metų autonomininkų reikalavimus toje pačioje teritorijoje. Nauja tai, kad anksčiau LLRA vykdytą programą dabar šiai jėgai silpstant perėmė ir vykdo Laisvės partiją, o palaikymą jai žada ir dalis koalicijos partnerių. Atvirai antikonstitucinio įstatymo priimti teisėtais būdais nėra įmanoma, tačiau bandymų priversti Konstitucinį Teismą pakeisti savo nuostatas kalbos klausimais būta praeityje ir greičiausiai galima tikėtis ir dabar. Kova dėl šio projekto bus ilga ir sunki. 



Susiję

Vytautas Sinica 4871435324786471433
item