Viktorija Ivaniušina. „Nes taip daro Vakarai“

Vienas rimčiausių Stambulo konvencijos šalininkų argumentų – juk visos „normalios“ šalys (Vakarų Europa) ją jau pasirašė. 

Kai per LRT debatus humanitarinių mokslų daktarė, seimo narė Agnė Širinskienė užsiminė, jog Bulgarijos konstitucinis teismas Stambulo konvenciją pripažino nelegitimia dėl joje vartojamos dviprasmiškos sąvokos „Lytis socialiniu aspektu“ (gender), jos oponentai profesoriai Milda Ališauskienė ir Vytautas Nekrošius atkirto, jog verčiau reikėtų žiūrėti į Vokietijos, Olandijos konstitucinio teismo praktiką, suprask, ką ten kažkokia Bulgarija. 

Tą patį visuose debatuose kartoja ir europarlamentarė Aušra Maldeikienė, seimo narė Dovilė Šakalienė bei kiti aršūs Vakarų garbintojai. Mintis aiški: viską, kas ateina iš Briuselio, Berlyno ir Paryžiaus, turime priimti nekvestionuodami. Mes, postsovietinės šalys, esame neįgalios priimti savarankiškus sprendimus. Veržkimės į Vakarus lyg į pažadėtąją žemę, nes tik susitapatinę su Vakarais galutinai tapsime laiminga ir tobula visuomene.

Vakarai – naujausia religija. Visas pasaulis aklai kopijuoja ne tik vakarietiškas drabužių madas, bet ir gyvenimo būdą, elgesį. Holivudo aktoriai – tai mūsų dievai, plastikos chirurgo kabinetas – Meka, influencerių įrašai socialiniuose tinkluose – šventasis raštas. 

Lengva suprasti paauglius, kurie, dar tik ieškantys savojo identiteto, atkakliai stengiasi būti tokie, kaip visi. Šie gyvenimo naujokai tiesiog siekia socializacijos, nori būti priimti bendraamžių būryje – kas kritiškai svarbu tokiame amžiuje. Bet kai brandūs, gyvenimus nugyvenę, profesinių laipsnių įgiję iškilūs valstybės asmenys savo poziciją grindžia paauglišku „topu“ : „nes taip daro kiti“ – pasidaro labai liūdna. 

Propaganda diktuoja, kad visi, kas prieštarauja oficialiai ES nuomonei, būtinai yra Kremliaus troliai. Būtent tą teigė prof. Ališauskienė, oponuodama dr. Širinskienei dėl Bulgarijos Konstitucinio teismo sprendimo. Kaip ironiška, kad tie patys žmonės, kurie taip audringai pasisako prieš stereotipus, patys mąsto banaliai stereotipiškai. 

Mūsų žiniasklaida vis seka rožines pasakas apie tai, kaip LGBT atstovams gerai Vakaruose, kokia tų šalių visuomenė pažangi, tolerantiška. Ten tėvai augina belyčiukus (angl. „Theybies“ – kūdikiai, įvardinami lyčiai neutraliu įvardžiu „jie“, netgi kai kalbama apie vieną konkretų kūdikį), su mielu noru palydi vaikus lyties keitimo operacijai, niekas nesistebi nei poliamorija nei viešose vietose vaikštinėjančiais nuogaliais – tikras tolerancijos rojus. 

Ir nemačiau nei vienos laidos, nei vieno straipsnio oficialiuosiuose Lietuvos žiniasklaidos šaltiniuose, kuriuose visuomenė būtų supažindinta su „vakariečių“ paauglių, besigraužiančių, jog atliko lyties keitimo procedūras, istorijomis. Šios merginos ir vaikinai jau niekada nebeatgaus jų biologiškai lyčiai būdingo balso, jau niekada nesusigrąžins laiko, prarasto savo tapatybės paieškoms, jau niekada nebus vaisingi. 

Yra ir daugiau „vakarietiškų“ problemų, kurių „vakarų religijos“ fanatikai nemato – nutukimas Anglijoje ir JAV, prieštaringai vertinama „Barnevernet“ sistema Norvegijoje, psichinių ligų paplitimas JAV ir kitose šalyse. 

Ališauskienė klausia: „Kiek Lietuvoje yra išsilavinusių moterų? […] Kokios yra galimybės moteriai derinti darbą ir šeimą Lietuvoje?“. Nežinau, kurioje Lietuvoje gyvena ponia Ališauskienė, bet toje Lietuvoje, kurioje gyvenu aš, vaiko priežiūros atostogų sąlygos yra bene geriausios pasaulyje. Moterys universitetuose vėlgi nėra kažkoks tabu: jų gausu tarp dėstytojų ir jų dauguma tarp studentų. 

Besiklausant visų Stambulo konvencijos debatų natūraliai kyla klausimas – kokia statistika, kokiais duomenimis remiasi konvencijos šalininkai? Ar jie nesupainiojo Lietuvos su kokia kita šalimi o gal tiesiog pasiklydo laikmečiuose? Kur „fact checkeriai“, kai jie taip reikalingi? 

Jokiais būdais neteigiu, kad Lietuvoje viskas yra vien tik gerai, o Vakarų pasaulyje – viskas vien tik blogai. Visose valstybėse, netgi jei jos yra demokratijos veteranės, yra savų problemų, bet yra ir labai teigiamos patirties. Tačiau tas perdėtas Vakarų idealizavimas ir savo šalies menkinimas yra ne tik įgrisęs, bet ir klaidinantis. Ir labai norėtųsi iš visuomenės šviesulių girdėti svaresnių argumentų už: „Todėl, kad Vakarai taip daro“ ir „nes Lietuvoje viskas yra blogai“.