Viktorija Ivaniušina. Kas yra moteris pagal Stambulo konvenciją?

Stambulo konvencijos tikslas – apginti moteris nuo smurto, tačiau dar nei vienas Stambulo konvencijos šalininkas suprantamai nepaaiškino, kas, anot konvencijos, yra moteris. Konvencijoje yra vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“, kas reiškia „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla, bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.“ 

Paprašyta suprantamiau paaiškinti šią sąvoką Feisbuke po Andriaus Tapino vasario 27 dienos įrašu, Dovilė Šakalienė pateikė pavyzdį neva iliustruojantį šią sąvoką. „Na pvz, aš mėgstu sukneles ir pasidažyti lūpas. Taip pat buvau mokoma, jog mano pareiga yra auginti vaikus ir tvarkyti namus“, tačiau jau pirmajame sakinyje ji pati sako, jog tai yra tiesiog jos pomėgis, o ne visuomenės primestas elgesys. 

Kiek mergaičių šiais laikais yra mokomos, jog tvarkymasis ir vaikų auginimas yra jų pareiga, labai sunku pasakyti. Mokyklose jos tikrai nėra to mokomos. O tėvai turi teisę auklėti savo vaikus taip, kaip jiems atrodo tinkamiausia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tvarkausi tik tada, kai pati to noriu. Dabar turėsiu gerą pasiteisinimą tiems, kas užtiks mano namie betvarkę – saugau dukrą nuo stereotipų. Tegul mato, kad moterys neprivalo tvarkytis.   

Taigi Šakalienė sako, kad ji buvo mokoma, jog vaikų auginimas yra jos pareiga ir vėliau dar prideda, jog vaidmenys, į kuriuos mus spaudžia visuomenė yra giluminė smurto priežastis. Ar būtent dėl to ji šiuo metu augina vaiką – dėl to, kad kažkas jai taip liepė, o ne dėl to, kad pati to nori? Visuomenė ją įspaudė į motinos vaidmenį  ir dabar ji dėl to kenčia smurtą? Manau, jog tokie Šakalienės ir kitų Stambulo konvencijos narių pasisakymai nuvertina motinos vaidmenį ir nuteikia mergaites, jog motinystė – tai kažkas žema, motinystė – tai prievarta. Ne, motinystė nėra nei smurtas, nei prievolė, nei visuomenės primestas vaidmuo, tai yra labai graži ir prasminga moters gyvenimo patirtis, kurią Lietuvoje moterys gali laisvai pasirinkti.

Dar daugiau – pasisakymai, jog visuomenė primeta moterims tam tikrus vaidmenis ir neva jos dėl to neišvengiamai patiria smurtą apibūdina moteris kaip savarankiškai nemąstančias, savo nuomonės neturinčias būtybes, kurios daro tik tai, ką liepia kiti. Jos nemoka kovoti už save, jas valstybiniu lygiu reikia nuolat sergėti. Aš labai abejoju, jog šalyje, kurioje moterys gali tapti prezidente, premjere, seimo pirmininke ir bet kuo kitu, yra kažkokių nemąstančių lyčių. 

Anot amerikietės  psichologijos mokslų daktarės Debros Soh sąvoka „Lytis socialiniu aspektu“ (angl. Gender) nėra moksliškai pagrįsta. Lyčių skirtumus daugeliu atveju lemia būtent biologiniai skirtumai, o ne visuomenės primestos normos. Interviu, prieš pusę metų duotame ReasonTV kanalui YouTube, Debra Soh nurodo, jog mergaitės, turinčios įgimtą antinksčių hiperplaziją – ligą, dėl kurios jų organizmuose gaminasi neproporcingai didelė vyriško hormono testosterono koncentracija, paprastai renkasi „berniukiškus“ žaislus net tuo metu, kai yra skatinamos rinktis „mergaitiškus žaislus“. Debra Soh pabrėžia, jog tai nėra priežastis seksizmui, tačiau turime turėti omeny, jog moterys ir vyrai iš esmės skiriasi būtent dėl biologijos. 

Yra ir daugiau įrodymų apie biologiškai nulemtus lyčių skirtumus. Moterys mato daugiau atspalvių nei vyrai ir tai gali lemti priežastį, dėl kurios jos dažniau nei vyrai renkasi rožinę spalvą – kai kurie vyrai jos paprasčiausiai nemato. Daugelis mokslininkų šneka apie „medžiotojo“ instinktą, būdinga vyrams ir „rinkėjos“ instinktą, būdinga moterims. Gali būti, jog būtent dėl biologiškai nulemtų vyrų ir moterų skirtumų, o ne dėl visuomenės primestų normų moterys dažniau nei vyrai renkasi auklėtojos profesiją, o vyrai – statybininko. Ir galbūt būtent dėl biologiškų lyčių skirtumų moterys statistiškai patiria daugiau smurto. Vyrai yra fiziškai stipresni, tad jeigu buitinio konflikto metu moteris pastums vyrą, jis galimai net nekrustels, tuo tarpu vyras moterį gali net užmušti pastūmęs. 

Taip, yra šalių, kuriose įstatymais ir įvairiais papročiais moterys yra labai varžomos, tačiau tai yra visiškai atskiras atvejis. Mūsų šalyje moterys sprendžia pačios: gimdyti ar negimdyti, siekti karjeros ar likti namuose. Jos turi visišką laisvę susieti savo gyvenimą su tuo vyru, kuris ją gerbia ir šeimos turi visišką laisvę pasiskirstyti buities darbus taip, kaip visiems šeimos nariams priimtiniausia. 

Taip, yra mūsų visuomenėje asmenų, kurie leidžia sau įžeidinėti valstybės prezidentę ir premjerę, o tuo pačiu ir visas kitas moteris, nesusilaukusias vaikų, tačiau mano nuomone tai yra išsilavinimo stoka bendrąja prasme ir tai tikrai nėra visos visuomenės požiūris. 

Taip, yra mūsų šalyje moterų, kurios užsikrauna ant savęs visa buitį, vaikų auklėjimą ir dar dirba. Yra moterų, kurias išnaudoja seksualiai. Yra moterų, kurios patiria fizinį, psichologinį ir ekonominį smurtą. Tik vėlgi – ar tai yra moterų apibrėžimas Lietuvoje? Jeigu lytis – tai vaidmenys, ar yra kažkoks konkretus sąrašas vaidmenų, kuriuos TURI atlikti moterys Lietuvoje? Ar moterys, kurios pasirenka neturėti vaikų yra mažiau moterys? Ar vienuolės nėra moterys? 

Nei vyrai, nei moterys Lietuvoje nėra apibrėžiami per vaidmenis, tad mes išvis neturime jokių socialinių lyčių mūsų šalyje. Pas mus yra tik biologinės moterys ir biologiniai vyrai, kurie kuria savo gyvenimus taip, kaip jiems to norisi, taip, kaip jiems tai atrodo teisinga. Gal neįdėmiai skaičiau, bet apie biologines moteris Stambulo konvencijoje išvis nieko nerašoma. Tuomet ką mes ginsime su šia konvencija Lietuvoje? Ar dokumentai, kuriuose vartojamos tokios dviprasmiškos ir netgi klaidinančios sąvokos, yra legitimūs?