Rytis Radavičius. Apie naująsias ideologijas: amžinas sugrįžimas
Prieš keletą savaičių mano senas draugas iš Vilniaus, iš kur ir aš esu kilęs, atsiuntė nuorodą į straipsnį apie dabartinę vakarietišką ideol...
Perskaitęs jį, pasidomėjau autoriaus biografija. Pasirodo, Bogomolovas – vienas iš Putino režimo artimųjų, svyruojantis karu su partine linija, vedęs Kseniją Sobčiak. Jo tekste nėra aiškių analogijų tarp rusiško komunizmo ir vakarietiškų homo-fem-rasinių-marksistinių liberalų (prievartinis visuomenės pajungimas ideologijai, naujojo belyčio žmogaus kūrimas, pergalė prieš šeimą, seksą, mirtį, žmogaus prigimtį ir prigimtį apskritai), bet tai, mano požiūriu, pagal daugelį punktų nemažina Bogomolovo teisumo dėl „naujosios ideologijos“ grėsmių. Taip aš ir atsakiau draugui. O po to klausiausi šiam straipsniui skirtos tinklalaidės „Laisvės citatos“ ir buvau nustebintas.
Pasirodo, straipsnis sukėlė rezonansą, bet rezonansą, kuris buvo netikėtas Rusijai ir net kitoms Rytų Europos šalims, t.y. šalims, tiesiogiai patyrusioms visas marksistinės – lenininės ideologijos grožybes ir nevaržomas kolonializmo kompleksų. Man pasirodė, kad šiaip jau objektyviai „Svobodai“ nepasisekė išlaikyti pusiausvyrą, nes neskaičiusiems Bogomolovo galėjo pasirodyti, kad tekstą rašė kažkoks Kremliaus trolis. Atsiliepimus apie straipsnį aš sau apibendrinau taip: jei dvejetukininkas atsakė gerai, tai jam vis tiek reikia rašyti dvejetą, vien todėl, kad jis dvejetukininkas. Apie Bogomolovo kūrybinį darbą aš žinau nedaug, ir nelabai jis man įdomus, taigi aš skaičiau gana logišką straipsnį, o ne straipsnį su autoriaus „prekės ženklu“. Turiu paminėti, kad draugas, atsiuntęs man straipsnį, labai nekenčia Kremliaus politikos, gal net labiau apibendrintai – rusiško mentaliteto. Apskritai mus, lietuvius, sunku apkaltinti esant Rusijos valdžios bendrininkais.
Aš gyvenu Londone jau virš 11 metų, prieš tai dirbau Berlyne, mokiausi Bremene, ne kartą po kelis mėnesius teko praleisti Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje, taigi turiu pagrindo manyti, kad esu gerai susipažinęs su Vakaruose vykstančiu ideologiniu poslinkiu. Ir tas poslinkis mane jaudina būtent todėl, kad naujasis Vakarų socialinis konstruktyvizmas yra su komunistinės Sovietų Sąjungos ideologijos kvapu, o jos skleidėjai savo įniršiu ir apmaudu panašūs į komjaunimo ir partinius aktyvistus. Apie tai dažnai šnekamės su bendramoksliu ir bičiuliu juodaodžiu londoniečiu (aš rašau daktaro disertaciją apie mažųjų įmonių vystymąsi, o jis - apie finansines technologijas). Jam, beje, nepatinka žodis „juodaodis“, jis teikia pirmenybę „negrui“. Mes dėl daug ko ginčijamės, bet aukščiau išdėstytu klausimu mūsų nuomonės visiškai sutampa. Manau, kad jos sutampa todėl, kad mes – mokslininkai-tyrėjai, linkę įsiklausyti į faktus, o ne tikėti ideologijomis ir emocijomis.
Tokių žmonių, mano džiaugsmui, Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje sutinku nuolat. Bet, mano liūdesiui, paprastai jie negali atvirai išsakyti savo minčių nepatirdami neigiamų pasekmių. Vieni iš jų – baltieji rasistai, kiti – juodaodžiai ar kinai, treti – konservatoriai, ketvirti – socialistai, penkti – homoseksualai, bet visus juos vienija ištikimybė faktams ir sveikam protui. Diskusijos jiems dalyvaujant yra įmanomos, bet tik ne viešojoje erdvėje, kur vis svarbesni tampa ne faktai, o ideologinė priklausomybė. O su homo-fem-rasinio marksizmo ideologais, garsiai šaukiančiais nevykėliais, nepajėgiančiais užsiimti kuriančia veikla, kuriuos „visi skriaudžia“, kurie „kenčia“ ir kuriems „visi viską skolingi“, diskusijos neįmanomos, kaip neįmanomos diskusijos tarp profesoriaus Preobraženskio, Švonderio ir Viazemskajos.
Jei tu matai kažką gero konservatyvume, o homo-fem-rasinėje propagandoje kažką blogo – tu priešas. Universitetas, kuriame aš dirbu, pastoviai bombarduoja darbuotojus elektroniniais laiškais apie bet kokią įmanomą lygybę iki tokio laipsnio, kad ima atrodyti, lyg tarp mūsų vien rasistai, homofobai ir moterų nekentėjai. Toks pats propagandos srautas srūva ir visų pusių: iš kultūros sferos, verslo, mokslo. Ideologija tampa svarbesnė nei faktai ir loginės išvados, nuo to ima pykinti taip, kaip mano tėvus pykino nuo sovietinės propagandos. Dabar, jei esi politiškai ar socialiai aktyvus žmogus, tai reiškia tik vieną – tu naujosios ideologijos šalininkas. Vaivorykštinės vėliavos ir juodi kumščiai languose – įprastinis reginys, o štai Trumpą palaikanti ar prieš istorijos perrašymą nukreipta simbolika langų stiklams kenkia. Iš kitos pusės, būtent Londone, kaip niekur kitur pasaulyje, aš patyriu ksenofobiškus išpuolius dėl savo anglų kalbos akcento. Tai suprantama, juk reikia į ką nors išlieti susikaupusį susierzinimą, o mes, 30-50 metų vyrai „rytų europiečiai“, esame patogus taikinys. Mes baltieji, bet antrarūšiai.
Galima pamėginti pažvelgti giliau ir pasidomėti, kam naudinga tokia poliarizacija. Todėl man įdomūs tekstai šia tema. Taip, jie nėra tobuli, bet mažai kas iš mokslininkų ar visuomenės veikėjų, užimančių „aukštą padėtį“, išdrįs dabar apie tai atvirai rašyti. Tokių tekstų netobulumas jų nepaverčia nieko vertais. Man įdomios paralelės tarp naujosios visokiausių mažumų ideologijos, šūkio „kas buvo niekas – tas taps viskuo!“, Lenino išsireiškimo, kad valdžia voliojasi gatvėse, ir Fridricho Nyčės filosofinės sampratos apie amžiną sugrįžimą. Man įdomu, kaip lengvai praplaunamos smegenys: praeina vos keleri metai ir dauguma pasisako už Putiną arba už Staliną, arba už vienalytes santuokas, arba už pasitraukimą iš ES. Kokie tingūs žmonių protai ir kokios didelės jų akys ir ausys! Ką reiškia pergalė naujiesiems ideologams, kur jie sustos, kokio pasaulio jie nori, koks bus ateinantis atkirtis jiems? Ir kodėl žmonės nenustoja tikėti stebuklais, pavyzdžiui tuo, kad per kelias dešimtis metų galima pakeisti žmogiškąjį mąstymą, kurį gamta kūrė milijonus metų?
Gal geriau patraukti ideologiją į šalį ir atidžiai pažiūrėti, kam tas pasaulėžiūros poslinkis neša naudą? Ir kas dar aktualiau, kam naudinga laikyti mėnesiais milijonus žmonių namų arešto sąlygomis, mokėti jiems už sėdėjimą namuose ir socialiniuose tinkluose, nuteikinėti juos vienus prieš kitus? Kas destruktyvesnis – virusas ar baimė? Gal verta susimąstyti apie didžiules internetines korporacijas, investicinius fondus, kurių apyvartos sieki trilijonus dolerių, lobistus, kuriuos šios korporacijos ir fondai pajėgūs samdyti, apie prekybą įtaka, apie pinigų galią ir žmogiškąjį godumą? Apie parsiduodančius Vakarų politinius veikėjus, apie rusų ir kinų vyriausybines lėšas, skirtas tų parsiduodančių politinių veikėjų pirkimui. Apie tai, kodėl taip lėtai imamasi sankcijų, kodėl taip pamažu vyksta Vakaruose paslėptų oligarchų ir Kremliaus pareigūnų pinigų paieška? Apie tai, kiek demokratijos liko demokratiškose šalyse ir iki kokios ribos ją išstūmė įtakingos interesų grupės? Tačiau tokie tyrimai reikalauja laiko, galima ir nusvilti, o tai jums ne pažymėti „nepatinka“ ar patalpinti keleto eilučių įrašą su klaidomis.
Šaukti, kad esi už visa, kas gera ir prieš visa, kas bloga, yra žymiai paprasčiau, negu ramiai ir gerai dirbti, pasiekti juntamos profesinės sėkmės ar sukurti kažką naudingo daugumai žmonių. Bet sveikas pasididžiavimas kokybiškai atliktu darbu dabar nemadingas, dabar madoje gražus apvalkalas: atrodyti ideologiškai baltu ir pūkuotu, mokėti save pateikti, reklamuoti. Namo vadovas nepajėgia sutvarkyti nutekamųjų vamzdžių, tačiau dainelę apie naujuosius laikus gerai sudainuoti gali puikiausiai. Arba atsakymą Bogomolovui viena nepretenzinga fraze sudėlioti. Įdomu, ar tie 500+ pasirašiusių (https://novayagazeta.ru/articles/2021/02/13/89202-ok-bumer) bent suprato, po kuo pasirašė? Iš esmės jie pasirašė po primityviu ir įžeidžiančiu atsakymu į straipsnį, kurio autorių patys kaltina primityvumu ir įžeidimais. Bet juos taip pat galima suprasti: jie žmonės užimti, laiko įsiskaitymui nėra, tai buvo jų neapykantos dviminutė.
Taip, aš taip pat „bumeris“ , nors iš tikrųjų visai ne bumeris, ir aukos (o tiksliau nevykėlio) komplekso aš neturiu. Kaip rašė Džordžas Orvelas, dabar Okeanija nekariauja su Eurazija ir niekada nekariavo, jos visada draugavo, todėl visas knygas ir laikraščius reikia tuojau pat atitinkamai pataisyti. Nuo Orvelo laikų mažai kas pasikeitė.
Iš „Radio svoboda“ skelbto straipsnio vertė Daiva Jakubonienė
Rašyti komentarą