Almantas Bražulis. Ryt Seime - Tiesos valanda arba Judo pabučiavimas

Štai ir tiesos valanda: kaip 1940-aisiais Lietuva vėl parduodama. Atiduodama veltui.

Atiduodama svetimiems mūsų istorija. Be šūvio, be pasipriešinimo.

Aukojama Nepriklausomos Lietuvos istorija. Tautos atmintis. Mūsų Laisvės kovų atmintis apie krauju aplaistytą Lietuvos žemę ir tūkstančius jos partizanų, paguldžiusių galvas Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos miškuose.

Aukojama tremtinių ir politinių kalinių kančios, šimtų tūkstančių netektis bado Sibiro lageriuose.

Perduodama be grąžos. Visos laisvės kovos. Visi prisiminimai.

Neapsimeskime. Jie keičia ne Genocido centro vadovą. Jiems nereikia nei Centro, nei vadovo. Jiems reikia mūsų atminties.

Jie trokšta valdyti mūsų atmintį. Nes ji neteisinga. Neteisingos yra mūsų praeities laisvės kovos ir neteisingi tų laisvės kovų didvyriai. Mes per daug prisimename apie laisvę ir nemokėjimą vergauti.

Mums sako, to reikalauja pasaulio galingieji.

Bet žinome, tai melas. Mūsų laisvės aukos laukia revanšo ištroškę skriaudėjai. Laukia mūsų laisvės priešai ir jiems patarnaujantys mūsų broliai ir seserys.

Tėvai neatsako už savo vaikus. Bet nepasimeskime. Vaikai neišsižada savo tėvų. Kai tėvai neatgailauja dėl padarytų daugybės skriaudų, vaikai neišsižada savo tėvų darbų.

Mes žinojome, nebuvo tėvų atgailos už padarytas skriaudas. Negirdėjome jų atgailos dėl žmonių raudų ir skausmo, dėl sužalotų ir nukankintųjų NKVD rūsiuose, dėl vaikų mirusių iš bado Gulaguose.

Todėl neapsimeskime. Vaikai neišsižada savo tėvų padarytų skriaudų. Jie neseka tėvų pėdomis, o eina savo keliu. Bet tame kelyje nėra nei atjautos, nei atgailos. To mokė jų tėvai.

Neapsimeskime. Jie balsuos, kad Lietuvą apgaubtų užmarštis. Kad būtų užmiršti šimtai tūkstančiai mūsų brolių ir sesių, sudėjusių aukas už Lietuvos laisvę.

Jie balsuos, kad nebuvo aukų. Nebuvo karo, nebuvo okupacijos, pasmerkusios Lietuvą pusei amžiaus vergijai.

Nebuvo sužalotų ir nukankintų NKVD rūsiuose, nebuvo miškuose žuvusių partizanų, o buvo „nedamušti banditai“. Nebuvo mirusiųjų iš bado Gulaguose, o buvo „žydšaudžiai“ ir „naciai“…

Šiandien jie sprendžia Lietuvos likimą. Jų rankos pakils prieš mūsų tėvus ir prieš mūsų istoriją.

Pažvelkime jiems į akis. Jose nėra šviesos - jose netiesa ir baimės rūkas. Jiems nereikia Laisvės. Nereikia prisiminimų apie ją, nes Laisvė - tai priekaištas jų tėvams ir artimiesiems.

Jie šlovina nuolankumą blogiui ir vergystei. Jie šlovina okupaciją. Jie  niekada nejaus gailesčio pradingusiems, pražuvusiems ir nukankintiems mūsų Laisvės gynėjams.

Neapsimeskime. Jų akys skleidžia išdavystę. Jų rankos suteptos melu, nes joms reikia sidabrinių. Daug sidabrinių. Ir tuomet išduos.  Išduos mus visus ir mūsų Tėvynę.

Jų žvilgsniai ir žodžiai primena Judo pabučiavimą. Netikėkite jais. Bet stebėkite juos. Tai bus šį ketvirtadienį Seime.

Šią dieną jie parduos mūsų Laisvę be sidabrinių. Atiduos veltui. Be šūvio, be pasipriešinimo. Iš baimės.

Jie balsuos dėl Genocido centro vadovo. Bet tai netiesa. Jie balsuos dėl išdavystės. Mūsų laisvės ir Nepriklausomos Lietuvos išdavystės.

Skaičiuokite ir užrašykite jų vardus. Užrašykite juos savo vaikams, kad šie iš kartos į kartą galėtų perduoti savo ainiams ir skelbti jų vardus miestų aikštėse.

Stebėkite jų balsavimą. Stebėkite istorinį Judo pabučiavimą.

Almantas Bražulis, tremtinio sūnus