Vytautas Sinica. Zingeris, nacionalizmas, fašizmas ir Vasario 16-oji

Vasario 12 dieną Seimo narys Emanuelis Zingeris paskelbė suklastotą neva „Pro Patria“ Facebooko įrašą, kuriame „Pro Patria“ reiškia palaikymą kariniam perversmui Mianmare. Nei tokio, nei apskritai jokio įrašo ta tema „Pro Patria“ nėra skelbusi, nuotrauka buvo suklastota – ar paties Zingerio, ar jam pakišta. Trečią dieną ji buvo pastebėta, demaskuota, Zingeris dar kurį laiką trynė komentarus, o galiausiai ištrynė patį įrašą. 

Tai būtų labai menkos svarbos įvykis, tačiau jame Zingerio buvo parašyta, kad „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“. Po šiuo įrašu, taigi ir po šiuo sakiniu pritarimą išreiškė būrelis TS-LKD parlamentarų (Ž. Pavilionis, P. Kuzmickienė, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, A. Valinskas), Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas, Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, VSD atstovė ryšiams su visuomene E. Samoškaitė, buvęs VU komunikacijos fakulteto dekanas R. Laužikas ir kiti įtakingi asmenys. Taigi Zingerio įrašas sukrečia ne tik informaciniu elito neraštingumu, šaltinių netikrinimu ir pasidavimu klastotėms. Vasario 16-osios išvakarėse jis dar labiau sukrečia partinio elito pritarimu ar bent abejingumu nuostatai, jog „nacionalizmas – demokratijos priešas ir stabdis valstybių vystymuisi“. 

Nacionalizmo studijose visuotinai sutariama, jog nacionalizmas yra doktrina, pagal kurią kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir joje pati save valdyti. Tai formuluojama skirtingais žodžiais, tačiau esmė visada ta pati. Net kairiausi nacionalizmo temos autoriai tą pripažįsta savo moksliniuose darbuose. Tarpukariu dar tik formuojantis terminijai dalis lietuviškos inteligentijos nacionalizmą laikė agresyvia, savo tautą kitų sąskaita aukštinančia patriotizmo forma. Šiandien tam yra ir net mokyklose mokomas šovinizmo terminas. Su agresija kitų tautų atžvilgiu nacionalizmas neturi nieko bendra. 

Ypač politikuojant įprasta nacionalizmą sieti su nacizmu, o per jį su imperializmu, rasizmu ir antisemitizmu. Su visais trimis nacionalizmas ne tik neturi nieko bendra, bet ir esmingai jiems prieštarauja. Nacionalizmas remiasi prielaida, kad visos tautos yra lygios. Jos gali ir turi siekti kultūrinių ir kitokių aukštumų, konkuruoti savo pasiekimais, kas buvo daugelio tautinių sąjūdžių XIX-XX amžių sandūroje varomoji jėga, paskatino šalių suklestėjimą, visuotinį švietimą, raštingumą ir kitus laimėjimus. Čia Zingeris akivaizdžiai klysta vadindamas nacionalizmą „stabdančiu valstybių vystymąsi“. 

Tačiau tautos nacionalizmui yra vienodai žmogiškos ir turi vienodą teisę egzistuoti savo etninėse žemėse. Dėl to nacionalizmas kategoriškai prieštarauja kitų tautų teritorijų užkariavimui ir yra nesuderinamas su imperializmu. XIX amžiaus imperializmas ir imperija kaip tokia apskritai rėmėsi ne nacionalizmo principu. Nacizmas, priešingai, skirsto tautas į savotišką žmogiškumo hierarchiją, kurios apačioje žydai, o viršūnėje, arijai. Šioje hierarchijoje aukštesnės tautos turi teisę užkariauti ir net naikinti žemesnes tautas. Natūralu, jog nacizmas yra visiškai suderinamas su imperializmu. Pagaliau ir antisemitizmas tad yra natūraliai suderinamas su nacizmu, bet visiškai nesuderinamas su nacionalizmu. Dažnai antisemitinėmis vadinamos tarpukariu visuotinai paplitusios nuostatos, kad žmonės turėtų skatinti ir padėti savo tautiečių, o ne kitataučių ekonominei veiklai, remiasi sveika tautų pasiekimų konkurencija, o ne kitų tautų nuvertinimu ir naikinimu. Nacionalizmas niekada nenumatė utopijos, kad tautinėje valstybėje turėtų gyventi išimtinai tik tos tautos nariai.

Panašiai nacionalizmas dažnai painiojamas ir siejamas su fašizmu. Nacionalizmas nėra ideologija, t.y. nesiūlo visa apimančio valstybės ar pasaulio tvarkymo programos, o tik valstybių egzistavimo principą. Fašizmas yra ideologija ir mėgino pateikti programą visais aktualiais politinio gyvenimo klausimais. Nacionalizmui tauta yra kalbos, kultūros ir istorijos, o fašizmui – biologinės kilmės vienijama bendruomenė. Nacionalizmui tauta ir jos kultūrinis išsiskleidimas, asmens klestėjimas tautinėje kultūroje yra tikslas savaime. Fašizmui tauta tėra priemonė valstybės galiai didinti. Pagal labai supaprastintą formulę, nacionalizme valstybė tarnauja tautai, fašizme – tauta tarnauja valstybei. Esminis jų skirtumas vėl yra požiūris į tautų santykius – nacionalizmui jos lygiavertės, o fašizmui tarp tautų vyksta nuolatinė stipresniojo teisės kova dėl galios, viešpatavimo ir išlikimo. Nacionalizmas buria bendruomenę vienybei etniškai apibrėžtos valstybės viduje. Fašizmas iš esmės buria pajėgas vienybei kovoje dėl galios be teritorinių apribojimų. Neprilygstama visų aptartų doktrinų analizė ir palyginimas pateiktas Hannah Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“. 

Taigi moderni tautinė valstybė yra nacionalizmo kūrinys, be nacionalizmo ji apskritai nebūtų įmanoma. Konkrečiai Lietuvos atveju Vasario 16-oji yra nacionalizmo doktrinos triumfas. Šią dieną minime nacionalizmo pergalę prieš imperializmą. Reikalaudama nepriklausomybės lietuvių tauta rėmėsi visuotine tautų apsisprendimo teise – tarptautinės politikos pagrindu, galiojančiu ir šiandien. Tautų apsisprendimo teisė savo ruožtu remiasi logika, jog kiekviena tauta tik pati gali geriausiai nusistatyti jos charakterį, papročius, elgesio normas atitinkančius įstatymus ir būtent todėl turi valdyti pati save. Tai skirtingais žodžiais įtvirtinta beveik visose XX amžiaus Konstitucijose. Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę remdamasi tuo pačiu nacionalistiniu principu, jog lietuvių tauta nori ir turi teisę turėti savo valstybę. 

Visą tai suprantant ir grįžtant prie Zingerio įrašo, kyla klausimas, koks požiūris į nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę yra būdingas ją valdantiems žmonėms. Toli gražu ne vien iš Zingerio įrašo, o iš vienas kitą vejančių skirtingų politikų pasisakymų akivaizdu, kad nacionalinė valstybė jiems yra atgyvena, kurią reikia peržengti vietoje to kuriant dar nežinomus pakaitalus. Tikimasi, kad tuos pakaitalus anksčiau ar vėliau sugromuluos ir pasiūlys ES. Nėra ir turbūt nebus tyrimo, kuris atskleistų visų valdžių atstovų požiūrį į nacionalinę valstybę, jos prasmę ir jos išsaugojimą. Bet iš atskirų pavyzdžių matyti, kad tas požiūris nėra palankus, o neretai ir sunkiai slepia priešiškumą. 

Tas ypač justi istorijos politikos srityje, kur nacionalinio išsivadavimo siekiai ir tam skirtos aukos vis labiau tampa abejotini ir sąlyginiai, herojai sąmoningai „nuvainikuojami“, ieškoma jų dėmių ir didžiuojamasi jų suradus. Konkrečiai Emanuelio Zingerio vaidmuo čia nėra paskutinis, nes būtent jis vadovauja Valdo Adamkaus dekretu įsteigtai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Būtent Emanuelis Zingeris Seime ne vienerius metus skleidė abejones ne tik dėl Birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės, bet ir dėl Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Lukšos-Daumanto tariamo antisemitizmo. Atvirai deklaruodamas antivalstybinę ir faktiškai visiškai klaidingą nuostatą, jog „nacionalizmas yra demokratijos priešas“ ir skleisdamas melagingą informaciją, jis kelia rimtų abejonių dėl savo tinkamumo tokioms pareigoms ir būdamas sąžiningas prieš save ir Lietuvą, turėtų iš jų atsistatydinti.  

Gi dėl švenčių, šiandien daroma viskas, kad valstybės šventės būtų švenčiamos pašalinant iš jų nacionalistinį turinį. Nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios valdiški minėjimai kviečia švęsti abstrakčią laisvę, o ne lietuvių tautos nepriklausomybę. Simboliškas to pavyzdys buvo pernykščiai reklaminiai filmukai su kardeliais, kur sakyta, kad į Sąjūdį pakilę žmonės sovietinio režimo buvo vadinti keistuoliais. Ne keistuoliais jie buvo vadinami, o buržuaziniais nacionalistais. Tačiau dabar tą priminti nekorektiška ir net nelogiška – jeigu nacionalizmas blogai, o kova už laisvę gerai, kaip tada galima švęsti nacionalizmo pergalę? Kaip jos akivaizdoje jaustis žalimams, kuriems nacionalizmas – blogis?

Tačiau būtent su nacionalizmo pergale šiandien turime ir galime pasveikinti vienas kitą. Nes Vasario 16-ąją lietuvių tauta apsisprendė pati save valdyti savo valstybėje, o vėlesniais metais ne kartą krauju apgynė tą apsisprendimą. Kartu tai priminimas bent susimąstyti, ar ir kaip mes patys šiandien ta laisve naudojamės. Nes naudotis turėtume. Nacionalizmo esmė, kad tauta pati valdytų save.