Vytautas Radžvilas. Proga praregėti

Retrogradai, reakcionieriai, tamsybininkai, juodaskverniai, klerikalai – tokios ir panašios etiketės mirgėjo sovietinių-komunistinių „kovotojų su religiniais prietarais“ kalbose ir straipsniuose. Nuolatinis ujimas, patyčios ir žeminimas buvo Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų gyvenimo kasdienybė. Šios „kovos“ avangardas buvo „pažangusis tarybinis komjaunimas“, tai yra tų dienų chunveibinai. Sklaidydami „religinių prietarų tamsą“, ši mažaraščių „ideologinio fronto karių“ armija nesibodėjo jokių priemonių.

Vadinamųjų „influencerių“, arba šių dienų šiek tiek persidažiusių ir todėl jau eurokojaunuoliškų chunveibinų, reakcija į kunigo A. Toliato viešai išsakytą nepritarimą Stambulo konvencijai turėtų būti naudinga pirmiausia sovietmečio neatsimenančiai jaunajai kartai. Nebėra reikalo vargti ir raustis bibliotekose dūlančiuose „Tiesoje“ ar „Komjaunimo tiesos“ rinkiniuose norint aiškiai įsivaizduoti, kaip atrodė to meto „šviečiamosios“ ateistinio (per)auklėjimo akcijos. Šių dienų „influenceriai“ tiesiog tęsia savo komjaunuoliškų pirmtakų kovą ir daro tai ne mažiau uoliai ir aršiai.

Brutalus išpuolis gali būti naudingas ir visuomenei, o ypač krikščionimis save laikančiais šalies piliečiams. Jis turėtų tapti stipria paskata praregėti ir pagaliau apsispręsti. Jokia paslaptis, kad tikinčiųjų sluoksniuose vis dar esama daug noro žūtbūt išvengti akistatos su nemalonia tikrove ir guostis ar veikiau apgaudinėti save iliuzijomis, kad tokį aršų ir sistemingą prigimtinės šeimos ir krikščionybės puolimą įmanoma atremti iš esmės nesipriešinant ir nekovojant. Vis dar viliamasi sustabdyti jį dalykiškais ir argumentuotais straipsniais, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, genderistinių įstatymų griaunamąjį poveikį šeimai ir visuomenei šiek tiek švelninančiomis trumpalaikėmis jų išlygomis. 

Trumpai sakant, norima išvengti jau primestos ir seniai vykstančios politinės kovos pakeičiant ją inteligentiškomis „apskritų stalų“ diskusijomis, rezoliucijomis, įstatymų projektais ar pataisomis ir peticijomis. O juk istorijos pamoka aiški ir vienareikšmė: totalitariniai judėjimai – būtent toks yra neokomunistinis genderistinis sąjūdis – niekada nesustoja, kol nepasiekia savo tikslo. Jie nežino, kas yra kompromisai ir daro juos tik trumpam ir tik dėl taktinių priežasčių, kol jaučia, kad dar yra per silpni, jie laikinai atsitraukia. Jie nesupranta ir nepripažįsta jokios teisės kalbos išskyrus vieną – stipriojo teisę. Vos pajutę savo jėgą ir pranašumą puola toliau, dar atkakliau ir aršiau. Diskusijos, derybos, susitarimai jų neįpareigoja ir vyksta bei vykdomi tik tol, kol jie silpni.

Jų galutinis tikslas – iš pamatų sugriauti „senąjį pasaulį“ ir totaliai sunaikinti „senąjį žmogų, kuriam jaučia tik begalinę panieką ir neapykantą. Jų akyse šie žmonės iš esmės yra verti ne daugiau, negu, pavyzdžiui, tarakonai. Jie jaučiasi stiprūs tiek, kad net nebemato reikalo šito slėpti. 

Kito būdo juos sustabdyti, išskyrus atvirą politinę kovą, paprasčiausiai nėra. Komunistinius „draugus“ kadaise sustabdė ir bent laikinai pastatė į vietą tik Sąjūdis – antikomunistinis nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Masinės pilietinio protesto akcijos ir gausūs protesto prieš proto ir sąžinės pavergimą mitingai buvo vienintelis veiksmingas kovos su totalitarine diktatūra ginklas. Arba Lietuva, jos piliečiai prisimena turį ir vėl pakelia šį ginklą, arba greičiau negu daugelis mano ir įsivaizduoja vėl atsidurs neototalitariniame konclageryje ir taps naujųjų viešpačių, kokiais neabejotinai jaučiasi esą A. Toliato pjudytojai, beteisiais vergais.