Rasa Čepaitienė. Sujauktas protas

Fiziologija ir virtualybė. Prekybcentriai ir kompiuterių/televizorių ekranai. Maistas, darbas, namai. Darbas namie. Namai kaip darbas. Geri vaikai tėvų nelanko. Nė nesvajok nuvažiuot – visaregė Panoptikono akis tave stebi ir fiksuoja "sienos" pažeidimą. Lik namie. Neik laukan. O visgi išėjęs nedrįsk iškišti nosies iš po kaukės, net pamiškėje, kur nieko nėra, nes angelai sargai tam ir angelai, kad apsireikštų tiesiai iš oro ir įkaltų solidžią baudą.

Užtai maksimose niekas negresia – prašom trintis pilvais minioje kiek tik širdis geidžia (bet va, protesto mitinge būriuotis jau būtų baisus karantino taisyklių pažeidimas...). 

Būtis susitraukia iki buities, o pastaroji – iki ėdimo, nes reikia malšinti nerimą ir baimę dėl ateities, kaip ir spoksojimo į ekraną, riejimosi feisbukuose. Ar pastebėjote, kokie ten pasidarė net artimi bičiuliai, bendražygiai – kategoriški, teisuoliški, agresyvūs, nepakantūs net 0,4 proc. nuo jų besiskiriančiai nuomonei?

Namų ūkiai ir socialiniai burbulai. Šiapus ir anapus ekrano. Irsta ne tik įprastas žodynas. Irsta pati socialinė tikrovė. Atrandi, kad virtualus bendravimas, kad ir kiek besitęstų, negali jos pakeisti. Suvoki, kad tokie įprastiniai ir banalūs dalykai, kaip persimetimas  koridoriuje su kolegomis keliom frazėm tavo ar jų darbą liečiančia tema arba moteriškas pasiplepėjimas kavinėje prie latės draugėms išsitauškiant savo paslaptėles ir rūpestėlius, yra gyvybiškai būtini stabiliai psichikai ir gerai savijautai. Gyvo žmogaus žvilgsnis, šypsena, prisilietimas. Kad įsitikintum, jog dar ne Matricoj gyveni, prijungtas prie generatoriaus. 

Bet taip pat irsta ir visuomenė, ir politika, ir valstybė, kaip ir mes, bepajėgi užtikrinti tik savo bazines funkcijas. Represyviąsias. Gaudyti, bausti, gąsdinti. 

 Tuo tarpu užkulisiuose vyksta rimti dalykai. Naujoji valdžia, prieš rinkimus žadėjusi atlaisvinti suvaržymus, vos vos gavusi rinkėjų, kurių dauguma, kaip liepta, klusniai sėdėjo namie, mandatą, tvarkosi savo, ar savo šeimininkų ir užsakovų, reikalus. Numatyta legalizuoti narkotikus, įskaitant sunkiuosius. Siekiama įteisinti Stambulo konvenciją, kuri po kilnia kovos su smurtu prieš moteris priedanga atneš sumaištį socialiniuose santykiuose ir baudžiamuosius „prasižengėlių“ persekiojimus. 

Įteisinti vienalytes partnerystes ir uždrausti vadinamąją „neapykantos kalbą“ - t. y. kriminalizuoti bet kokį suabejojimą genderizmo ideologijos pagrįstumu, verčiant žmones tikėti nebe savo akimis, o privilegijuotosios mažumos fantazijomis, kad antai priešais tave stovintis barzdotas ambalas yra mergina, į kurią privalai kreiptis „panele“ arba „ponia“. Kitaip būsi pažangiosios žiniasklaidos užpjudytas, paskųstas policijai, gausi solidžią baudą arba net neteksi darbo. Gal ateityje ir kokios perauklėjimo stovyklos tokiems netikėliams atsiras, kas žino... 

Sakysit, perdedu, taip nebus? Bet panašiai jau nesyk buvo, kitur tai jau vyksta (prisiminkime transgenderių žlugdomą moterų sportą), pilnu tempu perrašant tikrovę, o visus, tam besipriešinančius, demonstratyviai ir „teisėtai“ sudorojant. 

Neapykanta – tai meilė, o meilė – tai neapykanta. 

Tolerancija – tai žodžio laisvės suvaržymas. 

Laisvė – tai nelaisvė. O nelaisvė – laisvė.

Konservatizmas – tai visų konservatyvių vertybių, normų ir tradicijų atmetimas, įžūlus išžaginimas.

Ką reiškia įstatymiškai ir naujaisiais papročiais įtvirtinta mitologija, kurios pajudinti nevalia, jau parodė ir kolegos V. Rakučio atvejis. Bijokit ir nedrįskit kelti kai kam nepatogių klausimų. Būsit suėsti ir apšmeižti iš ekranų. Nieko asmeniško – tik fiziologija ir virtualybė. Tik bet kokių, net menkiausių kliūčių pašalinimas triumfališkam pažangos kely.

Bet kokią kvailystę, amoralumą ar niekšybę paskelbk pažangia ir minios, bijodamos būti apšauktos tamsiomis ir atsilikusiomis (o tam dirba visa armija gerai apmokamų influencerių), paknopstom puls pažangintis. Senas kaip pasaulis triukas, pigiausia manipuliacija – iššūkis ir pasmerkimas – ištobulinti totalitarinių režimų ir komercinės reklamos. Nebūsi/netikėsi/nepirksi/nevartosi/negyvensi kaip sakoma – reiškia, esi kvailys ir nupušėlis, o gal net kremlinas, nes juk tik priešas gali abejoti mūsų geriausiosios santvarkos privalumais ir laimėjimais! Nieko neprimena? 

Bet jeigu manot, kad nuo to išsisuksit tylėdami, mėgindami likti kuo mažiau matomi, niekur, kaip įpratę, nesikišdami – nepavyks. Pasiklauskite tėvų ir senelių, kaip dalyvaudavo Gegužės 1-osios ar „Didžiojo Spalio“ metinių demonstracijose, kaip džiaugdavosi po jų gavę kokių apelsinų ar žirnelių nusipirkti. Kaip rūsčiai darbo kolektyvo susirinkimuose smerkdavo liaudies priešus arba nepažangius ir atsilikusius kolegas, vis dar veikiamus buržuazinių bei religinių prietarų, nors gal kišenėje ir laikė špygą. Kas iš to? Svarbu ne žodžiai, o veiksmai. Žygiuosit ir smerksit ir jūs, jeigu dabar neatsimerksite ir nepajudinsite smegenų vingių ir paplatėjusių užpakalių.

Nuo fiziologijos niekur nesidėsi – pilvas tai kasdien gurgia. O virtualybė? Virtualybė, taigi ir smegenų plovimo mokslas, nuo tų laikų patobulėjo neįtikėtinai. Taigi naudojamasi ir lazda, ir gundymu. Ir gundymu, ir lazda. Tad jums, mums, man, tau rinktis. Likti žmogumi ir prisiimti asmeninę atsakomybę už save ir savo šeimą bei bendruomenę, kad ir kaip tai būtų sunku ir atneštų nepatogumų bei nuostolių, ar būti nežinia kada ir kuo pasibaigsiančio eilinio eksperimento su mūsų prigimtimi bandomuoju triušiu. Vis dar teisė rinktis.