Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Pabudau kažkokio nykaus ir dusinančio slogučio varginama ir prisiminiau, kad panašų jausmą jau kartą išgyvenau. Tąsyk irgi kamavausi pusę na...

Pabudau kažkokio nykaus ir dusinančio slogučio varginama ir prisiminiau, kad panašų jausmą jau kartą išgyvenau. Tąsyk irgi kamavausi pusę nakties klejodama tarp pusiaumiegio, košmarų ir vizijų. Nepaisant to, kad po ilgo, beveik bemiegio naktinio skrydžio į Irkutską ir pilnos įspūdžių dienos klajojant po miestą prie Angaros reikėjo gerai pailsėti prieš dar laukiančią netrumpą kelionę link Baikalo.

Dabar jau daug ko iš tos nakties galvą užvaldžiusių minčių ir vaizdinių, kurie tuo metu atrodė tokie aiškūs ir skaidrūs, nebepamenu. Gaila. Tuomet maniausi perpratusi tos rūsčios ir beribės žemės - Sibiro, - o kartu ir Gulago paslaptį, net pačios sovietų sistemos esmę. Ji man apsireiškė biblijiniais vaizdiniais ir įžvalgomis kaip šėtoniška tvarka, apdergianti ir sulaužanti viską, kas tik pasipainioja jos kelyje, įskaitant žmones ir gamtą. Nesu linkusi į mistiką, neturėjau kokių nors regėjimų, tai nebuvo religinis apreiškimas. Gal veikiau nuovargio ir emocinės bei informacinės perkrovos psichologinė pasekmė, sukelta klaidžiojimų po šį keistą medinių trobų su išmoningais  langinių raižiniais ir nykiomis sovietmečio daugiabučių dėžėmis chaotiškai nubarstytą miestą ir ypač po jo istorijos muziejų, pripildytą nematytų neregėtų daiktų daiktelių, šamanų kostiumų, nespalvotų Sibiro genčių nuotraukų, raudonų komunistinės agitacijos plakatų ar katorgos buities rakandų. Visas tas vaizdų ir įspūdžių kratinys leido patirti materialumą ir tikrumą dalykų, apie kuriuos buvom skaitę tik knygose ar matę filmuose.

Tačiau tas slogus ir gilus jausmas šiąnakt vėl aplankė. Nes būtent jausmas, gal net labiau uoslė,  dabartiniuose tikrovės pavidaluose leidžia užčiuopti tas senąsias, jau buvusias realybės formas, normas ir atmosferą, kurių tikėjomės negrįžtamai atsikratę su Sovietų Sąjungos žlugimu. Kaip ir tada, dabar irgi pradedama nuo apeliavimo į emocijas ir natūralią žmogišką atjautą. „Negi tau negaila visų tų neišbrendamam skurde be prošvaisčių gyvenančių proletarų, kurių padėtį galėtų pakeisti tik revoliucija, sugriaunanti senąją tvarką? Negi tu neturi širdies išgirsti kančią tų, kuriuos šiandien persekioja, engia ir iš kurių tyčiojasi minios vien dėl to, kad jie myli kitaip nei tu, jūs, pasivadinę „normaliaisiais“, teisinantys savo neapykantą "kitokiems" tradicija ir nusistovėjusiomis vertybėmis?“

Ir daugybė, ypač jaunų žmonių, vaikų atlapom širdim, dar pilnų idealizmo, nesavanaudiškumo ir gailesčio patiki ir atsiliepia į šį šauksmą. Ir tuomet, ir dabar atsiranda Partija, išminties ir gerumo šaltinis, vienintelė suprantanti ir  atstovaujanti šių skriaudžiamųjų, šių per amžius niekintų ir žemintų aukų balsą, vienintelė žinanti kelią, kaip juos išvaduoti. Žinoma, šis kilnus išvadavimo žygis neapseis be kraujo ir skausmo, be griuvėsių, gal net be begalės niekuo dėtų, nekaltųjų paaukojimo, pareikalaus atkaklaus ir bekompromisio visuomenės perauklėjimo, atveriant jai akis į jos tamsumą ir pasibaisėtiną atsilikimą, užkietėjimą ir nedovanotiną bukagalviškumą. Pareikalaus atkaklių pastangų ir neblėstančio budrumo saugant ir diegiant į mases teisingąją partinę liniją, neišvengiamai kovojant su kenkėjais ir priešais. Nežiūrint jokių priemonių, nes kilnusis tikslas jas pateisina. 

Ir net kai revoliucija laimės, juk akivaizdu, kad žygis negali liautis. Niekada. Kol yra dar bent vienas nesuprantantis jos idealų, užduodantis durnus, iš anksto nesuderintus klausimus, pasipriešinantis nešamam gėriui. Draugas Stalinas gerai suprato, kad revoliucijai nugalėjus ir ėmus kurti beklasę komunistinę visuomenę klasių kova niekur neišnyksta, o tik stiprėja, negali nestiprėti, net tada, kai pasipriešinimas jau palaužtas, net tada, kai nebeliko išnaudotojų ir engėjų.

Net tada, kai žemėje neliks nei vieno homofobo ar seksisto, ar rasisto, teks kovoti toliau. Kad ir kiek valstybių įstatymai ir naujieji papročiai stengsis išgyvendinti, su šaknimis išrauti, visas šitas žmonijos piktžoles, jos tik dar labiau vešės. Tad galo kovai niekada nebus. Nes revoliucija amžina, o jos siekiai nepasiekiami kaip horizontas - ta šviesioji ir laimingoji žmonijos ateitis.

Todėl kiekvienas težino - pasigailėjimo nebus. Staigiai ar pamažu, palaipsniui, bet bus sudoroti visi drįstantys prieštarauti. Buvo/yra pradedama nuo kunigėlių ir vienuolių. Kad nebandytų čia savo ganomiesiems aiškinti apie žmogaus prigimtį ir Dievą. Kokį dar dievą?! Mūsų dievas yra Partija, turinti Tiesos monopolį, o valstybė - jos įrankis kontroliuojant ir baudžiant, auklėjant ir nukreipiant teisinga linkme. Mūsų dievas yra maloningas saviesiems, bet žiaurus priešams. Šiandien tai Mamona - Pinigo dievas, tai Erosas - Įgeidžio dievas ir Narcizas - Savimeilės dievas. Naujoji švenčiausioji trejybė, prieš kurią puolama ant kelių, kuriai karštai meldžiamasi, atmetus ankstesnius, netikrus, dievus.

Partija geriau žino, kokia yra žmogaus prigimtis. Šiandien ji vienokia, rytoj, žiū, kitokia. Ir tai puiku. Mes paimsime šią lanksčią kaip nendrę prigimtį ir padarysime iš jos ką tiktai norėsime - gal plieno strypą, o gal guminį įrankį pasitenkinimui. O ką? Yra prieštaraujančių? 

Juodaskverniai mokina, kad yra individuali nuodėmė ir kaltė, kurią galima išpirkti atgaila, sielos troškimu taisytis. O Partija jums sako, kad yra tik kolektyvinė kaltė, kurią galima atpirkti kolektyvine atgaila, geriausia, žinoma, pinigais ir nusižeminimu prieš tuos, prieš kuriuos ji jums pasakys. O jei bandysite prieštarauti, kad nesate atsakingi už kitų žmonių kažkada, prieš daugelį metų ar net amžių padarytus nusikaltimus, arba, kad negalite tapti "mažiau balti", jeigu gimėte europidais, ar nesate smurtautojas vien dėl to, jog gimėte vyru, ką gi, reiškia, dar nieko nesupratote, reiškia, liekate beširdžiai ir ideologiniai beraščiai, todėl reikia prieš jus imtis dar griežtesnių priemonių.

Tam tarnauja pirmiausia melas melas melas. Jo turi būti visur, tiek daug, kad žmonės negalėtų patikėti, kad išvis galima taip ir šitiek meluoti. Mūsų Partija ne tam žadėjo skaidrumą ir atvirumą, kad jo laikytųsi. Priešingai, ji rengia uždarus seimo posėdžius ir į juos neįsileis visokių plokščiažemininkų, priviso mat tokių iš viso...

Žinokit savo vietą. O kas nežinos, parodys.

O smagiausia, kai patys susipranta. Patys ima atleidinėti saviškius iš darbo, patys juos suėda ar perauklėja, pačioje jų Bažnyčioje. Tai išvis žaviausia. Belieka tik rankomis trinti. Pirmyn! 

Tokie slogučiai kamuoja mane pastaruoju metu. O jus?



Susiję

Rasa Čepaitienė 3417950577738037884

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-02-27 16:22

    Dūrė velniui pirštu į akį.

    Ačiū. Taiklus tekstas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šaunus straipsnis. Ir lietuvių kalba graži.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2021-03-01 12:30

    neparduokite Lietuvos visiskai

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item