Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Prisukamas apelsinas Žmogus yra gražus, bet ir pavojingas padaras. Kaip ir branduolinė energija, jis turi ir kūrybinių, ir destruktyvių gali...

Prisukamas apelsinas

Žmogus yra gražus, bet ir pavojingas padaras. Kaip ir branduolinė energija, jis turi ir kūrybinių, ir destruktyvių galių. Valdyti šią energiją, apriboti jos griaunamąją galią ir skatinti kūrybinę yra didelė užduotis. Tai užduotis sukurti sudėtingą civilizaciją, besiremiančią į sudėtingą žmogų. Taip Vakarų pasaulis vystėsi iki pat Naujausių laikų. Religijos, filosofijos, meno ir išsilavinimo pagalba prilaikydamas tamsiąsias žmogaus puses, bet ir leisdamas tamsai per tuos pačius kanalus išsiveržti į išorę, lyg garams iš perkaitinto katilo. XX amžiaus toji branduolinė energija, kuri ir yra žmogus, tapo nekontroliuojama. Žmogiškuoju Černobyliu tapo nacizmas. Europos išgąstis ir šokas prieš šį pirmykštiškumo sprogimą žmoguje tapo per dideli.

Išsivadavę iš nacizmo Vakarai nusprendė apsidrausti nuo „atominės avarijos“ likviduodami sudėtingą žmogų. Tą sudėtingą žmogų, kurį Europoje formavo ilgi krikščionybės metai. Tą žmogų, kurį aprašė Dostojevskis: tuo pat metu aukštą ir žemą, angelą ir velnią, mylintį ir kenčiantį, tikintį ir abejojantį, reflektuojantį ir fanatišką. Europa išsigando žvėries žmoguje, nesuprasdama, kad tai, kas žvėriška, - tai tokia pat gamtinė ir organinė žmogaus dalis, kaip ir angeliškoji. Nepajėgdama intelektualiai ir dvasiškai įveikti nacizmo pasekmių, Europa nusprendė kastruoti sudėtingąjį žmogų. Kastruoti jo tamsiąją prigimtį, visiems laikams užmūryti jo nelabuosius.

Savo laiku Kubrikas nufilmavo „Prisukamą apelsiną“ – filmą apie sužvėrėjusius jaunuolius, kurie, paveikti narkotikų, terorizuoja Londoną, žiauriai sumušdami ir prievartaudami taikius gyventojus. Kai sugaunamas gaujos vadas, jam mainais į išankstinį paleidimą pasiūloma gydytis eksperimentiniu būdu: užtvirtinus akių vokus taip, kad jis negalėtų užsimerkti, jam valandų valandas rodomos smurto scenos grojant jo mėgstamai Bethoveno muzikai. Taip jaunuolis ne tik atsikrato agresijos – jį pykina nuo muzikos, jis nebegali žiūrėti į nuogą moterį, seksas jam kelia pasišlykštėjimą. O į smūgį jis atsako laižydamas smūgiavusiam batus. Dabartiniai Vakarai – tai lyg toks nusikaltėlis, patyręs cheminę kastraciją ir lobotomiją. Štai iš kur ta Vakarų žmogaus veide sustingusi dirbtinė geranoriškumo ir visa ko priėmimo šypsena. Tai ne Kultūros šypsena. Tai šypsena, žyminti išsigimimą.

Naujasis etinis reichas

Vakarai deklaruoja esantys visuomene, kurioje „užaštrintas“ asmeninių laisvių realizavimas. Iš tiesų šiandien Vakarai kovoja su žmogumi kaip sudėtinga ir sunkiai valdoma energija. Šioje kovoje teismo, persekiojimo ir izoliavimo funkcijos ne likviduotos, o valstybės deleguotos visuomenei. Valstybė policijos ir jėgos struktūrų pavidale tapo „sužmoginta“ ir „humanizuota“, bet sąlyginai progresyvi visuomenė ėmėsi naujųjų šturmuotojų vaidmens, kurių pagalba ta pati valstybė labai efektyviai kovoja su kitaminčiais.

Šiuolaikinis Vakarų pasaulis įgauna Naujojo etinio reicho formą su savo ideologija – „naująja etika“. Nacionalsocializmas jau praeityje. Priešais mus etinis socializmas. Queer-socializmas. Siemens, Boss ir Volkswagen pavirto į Google, Apple ir Facebook, o „naciukus“ pakeitė toks pat agresyvus ir taip pat trokštantis totalinio pasaulio performatavimo queer-aktyvistų, fem-fanatikų ir ekopsichopatų mišinys.

Tradiciniai totalitariniai režimai slopino minties laisvę. Naujasis netradicinis totalitarizmas pažengė dar toliau ir nori kontroliuoti emocijas. Individualių emocijų laisvės ribojimas – tai revoliucinė Naujojo etinio reicho koncepcija.

Jausmai ir mintys visada buvo žmogaus asmeninė zona. Jis neturėjo teisės duoti valią rankoms, bet jo širdis ir smegenys buvo laisvi. Tokia buvo Europos civilizacijos, supratusios žmogų kaip emocijų ir idėjų indą, kur neapykanta – kita meilės pusė, net jei sudėtinga ir pavojinga, bet būtina ir svarbi žmogaus asmenybės dalis, neįvardinta visuomeninė sutartis.

Nacistinėje visuomenėje žmogų ėmė mokyti kaip šunį nekęsti kitokio. Naujajame etiniame reiche žmogų ėmė versi mylėti ir atėmė teisę laisvai nekęsti. Tu daugiau negali pasakyti „aš nemėgstu“, „man nepatinka“, „aš bijau“. Tu turi suderinti savo emocijas su visuomenės nuomone ir visuomeninėmis vertybėmis. O visuomeninės vertybės tapo naująja Raudų siena, kur kiekvienas nelaimingasis, įžeistasis ar tiesiog nepadorus individas gali ne tik atnešti raštelį, bet ir pareikalauti iš naujojo Dievo – Progresyviosios Visuomenės – įtraukti savo nuoskaudą, dramą, baimę ar ligą į naująjį etinį UNESCO sąrašą, suteikiant jai svarų visuomeninį statusą, skiriant jai biudžeto lėšų, sukuriant specialias kvotas visose visuomeninio gyvenimo srityse. O kiekvienas, kuris pasakys, kad nuoskauda neverta nei grašio, liga išgydoma, o asmeninė drama – intymus klausimas, taps galingos represinės mašinos, tos pačios visuomenės nuomonės, auka.

Visi prieš vieną

Idealiu šios naujosios represyviosios mašinos instrumentu tapo socialiniai tinklai. Jų sąlyginiai bendradarbiai – visi „padorūs“ ir „tinkle“ aktyvūs piliečiai. Jie nedėvi uniformų, neturi bananų ir elektros šoko, bet turi programėles, miesčionišką valdžios troškimą ir pridengtą aistrą smurtui, o taip pat ir bandos instinktą. Jie neturi juridinių teisių, tačiau moralines teises jie pasisavina patys. O paskutinių įvykių JAV šviesoje tampa akivaizdu, kad jie nėra savaime besiorganizuojanti tinklų minia – interneto gigantų šeimininkų pavidale juos palaiko valdžia, naujoji Tiesos Ministerija.

Tinklai suteikė šiems naujiesiems smurtautojams anonimiškumą, kontakto nebuvimą ir kaip to pasekmę – nebaudžiamumą. Virtuali minia, virtualus linčiavimas, virtualus pjudymas, virtualus smurtas ir reali psichinė ir visuomeninė izoliacija tų, kurie neina rikiuotėje. Jie, tinklų skundikai ir pataikūnai, meistriškai naudojasi amžina žmogaus baime likti vienam prieš visus.

Nacistinėje valstybėje dailininkas galėjo netekti darbo ir gyvybės dėl savo „degeneratyvaus“ meno. „Nuostabioje“ Vakarų valstybėje dailininkas gali netekti darbo, nes palaiko ne tą vertybių sistemą. Jau ne tik dailininkas, įtakinga figūra. Situacija vystosi žaibiškai ir šiandien bet kuris kuklus viršžinybinio amerikiečių instituto mokslo darbuotojas ar tiesiog taikus ir gana sėkmingas studentas gali būti išmestas už įstaigos ribų dėl „ne tos“ nuomonės apie dabartinį politinį ar viešąjį gyvenimą. O kadangi šias represines priemones įgyvendina visuomenė, o ne valstybė, represijos vadinamos visuomeninio solidarumo akcija, nušviečiamos kaip teisėtas pyktis „laisvų“ ir „progresyvių“ žmonių, reikalaujančių iš nesutinkančių priklaupti ant kelių paklusnumo ir tuo atveju pasiruošusių jiems maloningai dovanoti teisę dirbti ir kurti. Taip žmogus privedamas prie savikastracijos kaip vienintelio būdo išgyventi šioje naujoje orveliškoje valstybėje.

Seksualinė kontrrevoliucija

Naujasis reichas paskelbė karą mirčiai. Karą žmogaus prigimčiai, kuriame nykimas ir mirtis yra nesuprantamo dieviško plano dalis. Amžinos jaunystės siekis tapo vidiniu naujos Vakarų sociumo idée fixe. To priežastis akivaizdi: mirtis nenuspėjama ir dieviška. O queer-socialistai, kaip ir nacionalsocialistai, kaip ir komunistai, nepripažįsta virš savęs kitos valdžios, išskyrus savo Idėjos valdžią. Idea ir Ratio – jų Dievas. Arba jie patys dievai ir į žmogų žiūri ne kaip į paslaptį, o kaip į eksperimento objektą, mėsą. Karas su mirtimi yra karas su būties paslaptimi. Beprasmiškas ir kvailas karas su amžinybe.

Bet ten, kur vyksta karas prieš mirtį kaip dievišką duotybę, kaip mistinį rezultatą, neišvengiamas ir karas prieš gyvybę. Nes gyvenimas toks pats nenuspėjamas kaip ir mirtis. Toks pats nesuprantamas. O tai reiškia, kad nekontroliuojamas ir pavojingas.

Europa greitai nuėjo kelią nuo seksualinės revoliucijos, tapusios naujuoju Europos postnacistiniu renesansu, iki totalinės kovos su sekso energija, pačia vitališkiausia, emocingiausia ir kontrolei nepasiduodančia žmogiškos būties dalimi. Nes seksas – tai laisvė. Seksas – tai pavojus. Seksas yra tai, kas žvėriška žmoguje. Bet visų svarbiausia yra tai, kad seksas – tai Gyvybės užgimimas. Krikščionybė suteikė seksualiniam aktui sakralumo. Dieviškumo ir grožio. Erotika buvo meno objektas. Troškimas – įkvėpimo pasireiškimas. Seksas – šventas meilės malonumas. Gimimas – stebuklas.

Naujasis reichas seksą laiko gamyba, o lyties organus – instrumentais. Ir pagal praeities socialistų nurodymus naujuose queer-socializmo rėmuose socializuoja gamybos instrumentus ir juos perskirsto, o pačią gamybą optimizuoja ir pajungia valstybinei bei socialinei kontrolei, todėl priklausymas lyčiai tampa nebesvarbus.

Sudegusi Paryžiaus Dievo Motinos katedra nėra ženklas krikščioniškosios Europos žlugimo dėl musulmoniškosios spaudimo. Tačiau tai keistas ir mistinis Naujojo reicho karo su šventąja Kryžiuje atskleistąja gyvybės ir mirties paslaptimi ženklas.

Sienos ir naujoji rasinė teorija

Visuomenės transvalstybiškumas, globalizacija – tai dalis naujosios totalitarinės imperijos kūrimo. Senais laikais disidentas turėjo galimybę palikti savo visuomenę ir įgyti naują. Sienos saugojo asmens laisvę: etinių ir vertybinių sistemų įvairovė sudarydavo galimybę žmogui surasti savąją arba maksimaliai jį priimančią, ar tiesiog netrukdančią gyventi gyvenimo ir realizacijos buveinę.

Naujoji etinė imperija trokšta ekspansijos ir visuomenių unifikavimo. Taip kuriamas globalus kaimas, kur nesutinkančiam nėra kur pasislėpti nuo etinio grynumo sergėtojų.

Etinis grynumas pakeitė rasinį grynumą. Ir šiandien Vakaruose po mikroskopu tiriama ne nosies forma ar tautybė, o etinė kiekvieno sėkmingo individo praeitis: ar ten; dešimtmečių gilumoje; nėra kokio nors kad ir nedidelio, bet priekabiavimo, piktnaudžiavimo ar tiesiog pasisakymo, neatitinkančio naujosios vertybių sistemos. O jei yra – pulk ant kelių ir atgailauk.

Europa, kurią jie prarado

Revoliucija izoliavo Rusiją nuo Vakarų beveik šimtmečiui. Išsilaisvinusi iš bolševizmo, praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais metais Rusija suskubo į Europą. Rusija ieškojo priėmimo, mėgino mokytis, svajojo susigrąžinti europietiškos valstybės statusą. Ir susigrąžinti europines vertybes. Europos, kuri nebijojo sudėtingo žmogaus visoje jo įvairovėje. Gerbė jo laisvę mylėti ir nekęsti. Europos, kuri suprato, kad gamta sukūrė žmogų būtent kaip sudėtingą, prieštaringą ir dramatišką būtybę ir nemanė turinti teisę trukdyti aukštesniam tikslui. Europos, kuriai pagrindinė žmogaus vertybė buvo jo individualumas, išreiškiamas ne tame, kaip žmogus užsiima seksu, o tame, kaip jis mąsto ir kuria. O pati kūryba pasireiškė kuriant paveikslus, muziką, tekstus, o ne permodeliuojant savo kūną ar išgalvojant genderinius apibrėžimus. Tokios Europos Rusija ieškojo devyniasdešimtaisiais. Tokia pati svajojo tapti. Ar reikia šiandien mėginti rasti sąjungininkus ten, kur jų nėra?

Europa – apleistas ir paliktas nusiaubti vyšnių sodas. Firsai slepiasi už migrantų minių, Ranevskiai barsto paskutinius sveikatos likučius uostydami kokainą. Petia Trofimovas rašo euroįstatymus, Ania suvokė esanti queer asmuo, o baigiantys gyvenimą ir marazmėjantys Gajevai, kaip senukas Baidenas, murma reikiamus žodžius apie gėrį ir teisingumą.

Dabartinė Rusija, žinoma, toli nuo tos Europos, į kurią skubėjo. Bet akivaizdu, kad ji nenori ir naujojo europinio panoptikumo.

Mūsų progresyvistai ir vakariečiai tvirtina: Rusija buvo ir yra prižiūrėtojų ir vergų šalis. Daugeliu aspektų tai tiesa. Bet tiesa yra ir tai, kad ilgi gyvenimo nelaisvėje metai, įauginę į genetinę atmintį lagerių baimę, skundimą, o taip pat tylėjimą ir smurtą - kaip išgyvenimo būdus ir būdus apsaugoti žmones nuo valdžios ir valdžią nuo žmonių – visa tai reikalauja ne revoliucijos, o kantrybės ir terapijos. Lanceloto drama tame, kad iš tikrųjų jis nemylėjo nei Elzos, nei tų, kuriuos mėgino išgelbėti.

Man bjauri prievartos dvasia ir baimės atmosfera. Bet tai nereiškia, kad aš priimsiu prižiūrėtojų ir vergų šalies pavertimą šalimi, kur skundžiama ne iš baimės, o iš širdies. Jie pjudo ne dėl savo primityvizmo, o dėl išsilavinimo, tuo tarpu, kai įvairiaspalviai (taip pat ir balti) „BLM“ švonderiai prasibrauna į namus ir reikalauja, kad profesoriai atsiklauptų, pasidalytų gyvenamuoju plotu ar paaukotų pinigų badaujantiems Floidams.

Rusija visa tai patyrė septynioliktaisiais. Ir feminityvus, ir kitus kalbos išniekinimus, ir bandymus išsilaisvinti iš lytinės ir kultūrinės priklausomybės, ir susirinkimus, svarstančius „moralinį veidą“, ir masinius darbuotojų reikalavimus, ir net vaikus, išduodančius savo tėvus, - taip neseniai nutiko JAV*, kai mergaitė demokratė įskundė savo tėvus, Trampo šalininkus, policijai, sužinojusi, kad jie dalyvavo protestuose ir Kapitolijaus šturme. Visa tai buvo. Ir kaip keista matyti Vakarų pasaulį, lyg pirmą kartą sapnuojantį saldžius Veros Pavlovnos sapnus, ir kaip keista stebėti degančias akis ir naivias kalbas naujųjų rusų raznočinsų (inteligentų, nepriklausančių dvarininkams - vertėjos pastaba), vykdančių moralinį terorą prieš nesutinkančius neblogiau nei gatvėse OMON‘as.

O nesutinkančių daug, ir tai visai ne „snaudžiantys“ ortodoksai. Tai šiuolaikiniai, linksmi ir laisvi žmonės, išsilavinę ir sėkmingi, atviri tam, kas nauja, mylintis gyvenimą su visa jo įvairove. Rusai, europiečiai, amerikiečiai, paslapčia svajojantys apie tai, kad baigtųsi šie keisti ir tamsūs laikai. Jie bijo prabilti. Rusijoje bijo tapti patyčių objektais socialiniuose tinkluose. Vakaruose - patirti moralinį terorą, prarasti darbą ir finansavimą.

Jiems kaip oro reikia paramos. Būtina, kad jų jausmai ir mintys virstų žodžiais, o žodžius palaikytų valia ir organizacija. O tai reiškia, kad laikas suformuluoti naują dešiniąją ideologiją, ideologiją, kuriai nebūdinga radikali ortodoksija, bet griežtai ir nepalenkiamai ginančiai sudėtingu žmogumi besiremiančias sudėtingo pasaulio vertybes.

Rusijos raznočincai mums sako: Rusija velk
asi progreso uodegoje. Ne.

Atsitiktinumo dėka atsidūrėme uodegoje beprotiško traukinio, skubančioje į Boscho pragarą, kur mus pasitiks daugiakultūriai, lyčių atžvilgiu neutralūs velniai. Reikia tiesiog atkabinti šitą vagoną, persižegnoti ir imti kurti savo pasaulį. Iš naujo statyti mūsų senąją gerąją Europą. Europą, apie kurią svajojome. Europą, kurią praradome. Sveiko žmogaus Europą.

*Novaja gazeta redakcijos prierašas: *Matyt, autorius sumaišė kelis įvykius į vieną, tuo pačiu betarpiškai perteikdamas kaip faktus. „Novaja gazeta“ redaktoriai nerado jokių įrodymų, kad Jungtinėse Valstijose demokratė mergina įdavė policininkams savo tėvus trampistus. Autorius tikriausiai turėjo omenyje incidentą 18-metės Helenos Diuk iš Masačusetso šeimoje, kai ji socialiniame tinkle „Twitter“ priekaištavo savo respublikonei motinai, pamačiusi ją socialinės žiniasklaidos medžiagoje: vaizdo įraše mama kovojo su afroamerikiete per riaušes Kapitolijuje.

Dar vienas įvykis, kurį greičiausiai turi mintyje Bogomolovas, įvyko sausio pradžioje Teksase: 48 metų Guy Reffitas grasino nužudyti savo vaikus, jei šie praneš apie jo dalyvavimą sausio 6 d. šturmuojant Kapitolijų. Po šių grasinimų jo sūnus, 18 metų Jacksonas Reffitas, kreipėsi į FTB. Be to, Guy Reffitas pagrasino dukrai, kad jis peršaus jos telefoną, jei ji ką nors apie jį paskelbs socialiniuose tinkluose.

Versta iš: https://novayagazeta.ru/articles/2021/02/10/89120-pohischenie-evropy-2-0

Vertė Daiva Jakubonienė



Susiję

Konstantinas Bogmolovas 2269288810197790440

Rašyti komentarą

  1. Išties įdomios mintys - bet, mano akimis žiūrint, trūksta kažkokios svarbios detalės: jeigu "XX amžiaus toji branduolinė energija, kuri ir yra žmogus, tapo nekontroliuojama. Žmogiškuoju Černobyliu tapo nacizmas. Europos išgąstis ir šokas prieš šį pirmykštiškumo sprogimą žmoguje tapo per dideli." - tai kaip dėl bolševizmo? jis tuo "Černobyliu" tapo GEROKAI anksčiau, ir tas "sprogimas" buvo GEROKAI stipresnis, GEROKAI ilgiau trunkantis ir palikęs GEROKAI daugiau lavonų nacizmui dar net neprasidėjus. Jeigu Europa būtų bijojusi tiesiog destruktyvios energijos išsiveržimo, tai jai nebūtų svarbu, ar tas išsiveržimas įvyko po raudona vėliava su kūju ir pjautuvu, ar su svastika - ir ji būtų pradėjusi reaguoti pagal chronologinę tų išsiveržimų tvarką. Bet jai svarbu BUVO - ir taip reaguoti ji NEPRADĖJO. Vadinasi, buvo dar kažkokių veiksnių, kurių autorius nepaminėjo. Nežinau, ar tai buvo, tarkim etninis elementas (t.y. marksizmo/bolševizmo, nacizmo ir neomarksizmo etninės kilmės skirtumai), ar dar kas nors - bet, manyčiau, kažkas tikrai buvo, nes kitaip toks elgesys būtų paprasčiausiai šizofreniškas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. https://echo.msk.ru/blog/shenderovich/2788640-echo/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "В феврале 2013 года записал для проекта «Против гомофобии» видеообращение в поддержку ЛГБТ-сообщества, в котором выступил против закона о запрете «пропаганды гомосексуализма среди несовершеннолетних»[50]." - labai panašu, kad būtent tai ir paaiškina tokią karštą jo reakciją į tą straipsnį. ;)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2021-02-27 09:04

    malė į miltus tą vargšelį Bogomolovą per Echo Moskvy šiaudiniai Rusijos liberalai gal visą savaitę. kokį jie gali gaut palaikymą su tokiomis pažiūromis, apart Maskvos bomondo net nežinau, užtat jie Putinui ir nepavojingi, užtat ir tas pats Echo Moskvy priklauso Gazpromui. gal specialiai Kremlius šitų "pažangiečių" neišvaiko, kad paprasti žmonės bodėtųsi tokiu, jų siūlomu, "demokratizavimu".

    AtsakytiPanaikinti
  4. Echo Moskvy neišvaiko todėl, kad organams būtų lengviau pastebėti kas prieš fiurerį Vovaną nusiteikęs.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item