Kardinolas Gerhardas Mülleris. „Tarp katalikų įsitvirtino absurdiška nuomonė, kad tikėjimas yra privatus reikalas“

„Kiekvienas, kuris surealityvina aiškų kiekvienos gyvybės šventumo pripažinimą taktiniais žaidimais ir sofistika vardan politinių prioritetų, viešai priešinasi katalikų tikėjimui“, - aiškina buvęs Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas kardinolas Gerhardas Mülleris išskirtiniame portalui kath.net duotame interviu apie naujojo JAV prezidento Joe Bideno, kuris yra Katalikų bažnyčios narys, abortų propagavimą. Buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas tęsia: „Dabar JAV su savo sutelkta politine, žiniasklaidos ir ekonomine galia stovi subtiliausiai brutalios šimtmečio Vakarų nukrikščioninimo kampanijos priešakyje“.

- Jūsų Eminencija, JAV katalikų vyskupų konferencija griežtai kritikavo naujojo JAV prezidento Joe Bideno abortų palaikymo politiką. Kita vertus, keli JAV vyskupai pareiškė savo nuomonę, kad USCCB (JAV vyskupų konferencijos) kritika Bidenui buvo neprotinga. Kardinolas Blase`as Cupichas iš Čikagos asmeninėje „Twitter“ paskyroje rašo, kad JAV Katalikų vyskupų konferencija naujojo prezidento inauguracijos proga paskelbė „neapgalvotą pareiškimą“. Ar matote, kad USCCB kritika yra pagrįsta, ar vyskupai perdeda?

- Katalikų vyskupą nuo valdžios politikų ir ideologų skiria paklusnumas apreikštam Dievo žodžiui. Jis būtų netikras apaštalas, jei surealityvintų prigimtinį moralės įstatymą dėl savo politinių nuostatų arba dėl to, kad jis pirmenybę teikė vienai ar kitai partijai. Kiekvienas žmogus dėka proto savo sąžine pripažįsta prigimtinio įstatymo reikalavimus. Kai tie, kurie apaštalų laikais turėjo politinę ir religinę valdžią, bandė jiems uždrausti skelbti Kristaus mokymą grasindami bausme, pastarieji atsakė: „Turime paklusti Dievui, o ne žmonėms“ (Apd 5, 29).

Kiekvienas, kuris surealityvina aiškų kiekvienos gyvybės šventumo pripažinimą taktiniais žaidimais ir sofistika vardan politinių prioritetų, viešai priešinasi katalikų tikėjimui. II Vatikano susirinkimas ir visi popiežiai įskaitant Pranciškų tyčinį vaiko nužudymą prieš arba po gimimo apibūdino kaip sunkiausią Dievo įsakymų pažeidimą.

- JAV vyskupų konferencijos prezidentas arkivyskupas Gomezas savo aiškioje nuomonėje pareiškė prezidentui Joe Bidenui: „Kaip moko popiežius Pranciškus, mes negalime tylėti, kai aborto metu mūsų šalyje metai po metų nužudoma beveik milijonas negimusių gyvybių. “ Koks yra Bažnyčios mokymas apie abortus?

- „Dievas, gyvybės Viešpats, žmonėms patikėjo kilnią gyvenimo apsaugos misiją, ir žmonės turi ją vykdyti taip, kad būtų savęs verti. Gyvenimas nuo apvaisinimo momento turi būti kuo atsakingiausiai saugomas: abortas ir kūdikio nužudymas yra bjaurūs nusikaltimai“. (II Vatikano Susirinkimas, Gaudium et spes, nr. 51).

- Prezidentas Joe Bidenas ne tik savo inauguracijos dieną prisistatė kaip tikintis, praktikuojantis katalikas. Kiek tie tikėjimo išpažinimai patikimi, jūsų nuomone, atsižvelgiant į ilgą jo abortus palaikančių pareiškimų seriją ir oficialų pareiškimą per 48-ąsias metines abortus įteisinusio Aukščiausiojo teismo sprendimo Roe prieš Wade byloje: „Per pastaruosius ketverius metus reprodukcinė sveikata, įskaitant teisę rinktis, patyrė nesibaigiančias ir radikalias atakas“, o taip pat jo pranešimą, kad jo administracija reikšmingai rems abortus JAV ir visame pasaulyje, įskaitant finansiškai?

- Net ir aukščiausiose Vatikano pozicijose yra gerų katalikų, kurie dėl savo aklo nusistatymo prieš Trumpą pakenčia viską arba nekreipia dėmesio į tai, kas dabar JAV daroma prieš krikščionis ir visus geros valios žmones.

Dabar Jungtinės Valstijos su savo sutelkta politine, žiniasklaidos ir ekonomine galia stovi subtiliausiai brutalios Vakarų nukrikščioninimo kampanijos per pastaruosius šimtą metų priešakyje. Demokratai nekreipia dėmesio į milijonus vaikų, kurie dabar tampa visuotinės organizuotos abortų kampanijos aukomis pagal „teisės į reprodukcinę sveikatą“ eufemizmą, viską pateisindami D. Trumpo charakterio ydomis.

Kitais atžvilgiais labai gerbiamas bendramokslis priekaištavo man sakydamas, kad aš neturiu užsispirti ties abortų klausimu. Esą, kai D.Trumpas nebuvo perrinktas, tai pašalino daug didesnį pavojų, kad tas beprotis gali paspausti branduolinį mygtuką. Tačiau esu įsitikinęs, kad individuali ir socialinė etika turi pirmenybę prieš politiką. Kai tikėjimas ir moralė yra skaičiuojami politiniu matu, tai peržengia ribas. Aš negaliu paremti abortą palaikančio politiko vien dėl to, kad jis stato valstybinius būstus, tarsi turėčiau susitaikyti su tuo, kas yra absoliučiai bloga dėl kažko palyginti gero.

- JAV yra vyskupų, kurie viešai sako, kad Bidenas dėl savo viešų pareiškimų ir veiksmų dėl abortų nėra visiškai bendrystėje su Katalikų Bažnyčia. Tą sako ir, pavyzdžiui, Denverio arkivyskupas Samuelis J. Aquila ir buvęs Filadelfijos arkivyskupas Charlesas Chaputas. Chaputas palaiko mintį, kad šiuo metu Bidenas neturėtų priimti Komunijos. Priešingai, Vašingtono arkivyskupas kardinolas Wiltonas D. Gregory teigė, kad nenukryps nuo dabartinės praktikos, leidžiančios Bidenui ir toliau priimti Komuniją. Kaip tai vertinate?

- Net tarp katalikų įsitvirtino absurdiška nuomonė, kad tikėjimas yra privatus reikalas ir kad viešajame gyvenime galite toleruoti, pritarti ir skatinti tai, kas iš esmės yra bloga. Konkrečiai, įstatymų leidžiamojoje ar vykdomojoje valdžioje esantiems krikščionims ne visada pavyksta vadovautis prigimtiniu moraliniu įstatymu. Bet jie niekada negali aktyviai ar pasyviai dalyvauti blogyje. Jie turi protestuoti prieš tai ir, kiek gali, priešintis, net jei dėl to patiria diskriminaciją.

Gerai žinoma, kad krikščionis, kuris pareiškia prieštaraujantis pagrindinei LGBT propagandos, abortų, legalizuoto narkotikų vartojimo ir vyrų ar moterų seksualumo panaikinimo krypčiai, yra vadinamas „kraštutiniu dešiniuoju“ ar net „naciu“, nors iš tikrųjų nacionalsocialistai su savo biologine-darvinistine ideologija buvo visiškai priešingi krikščioniškai antropologijai.

Tie, kurie turi dvasinį panašumą (kurie niekina kitus nacių palyginimais, bet patys piktinasi, kai juos lygina su naciais), renkasi ten, kur žmonės maištauja prieš Dievą, sukūrusį žmogų pagal Jo atvaizdą ir panašumą – kaip vyrą ir moterį.

- Ar JAV vyskupai iš principo gali tikėtis, kad popiežius Pranciškus visapusiškai palaikys jų įsipareigojimus dėl gyvybės, o bet kokie nesutarimai sprendžiant poziciją esamo prezidento atžvilgiu būtų daugiausia takto klausimais?

- Šventasis Tėvas visada sugebėjo aiškiai priešintis abortui kaip tyčinei žmogžudystei, ir dėl šios priežasties jį niekšiškai apšmeižė tie, kurie šiaip mėgsta jį cituoti ir pabrėžti kontrastą su ankstesniu popiežiumi Benediktu XVI. Tikiuosi, kad niekam nekyla iškreipta idėja abortus ir eutanaziją paaukoti kaip atsvarą imigrantų priėmimui prie Meksikos sienos ir taip „tyliai“ priimti nusikaltimus žmoniškumui kaip sandorio dalį.

- Atsižvelgiant į abortus palaikančią naujojo prezidento poziciją, ar gali ir turėtų Amerikos katalikai paprasčiausiai ir privalomai eiti kartu su jo raginimais „vienytis“ ir gydyti žaizdas?

- Susitaikymas yra dovana, kurią Dievas mums suteikė per Jėzų Kristų. Būtent krikščionimis politikoje tai turėtų būti ir jų kalbos bei veiksmų etalonas. Tačiau ideologinis plyšys visuomenėje nėra įveikiamas, kai viena pusė marginalizuoja, kriminalizuoja ir naikina kitą, todėl galiausiai visas institucijas nuo žiniasklaidos iki tarptautinių firmų dabar valdo tik kapitalo-socializmo (capital-socialism – Lietuvoje tam įvardyti steigiame liberalkomunizmo terminą) pagrindinės srovės atstovai.

Jungtinėse Valstijose, kaip ir dabar Ispanijoje, katalikiškos mokyklos, ligoninės ir kitos ne pelno siekiančios institucijos, remiamos valstybės lėšomis, yra priverstos įgyvendinti amoralią politiką; jei atsisako, jos yra uždaromos. Net ir patys naiviausi turi mokėti pasakyti, ar kalbos apie susitaikymą visuomenėje buvo suprantamos rimtai, ar tai buvo tik propagandinis triukas.

Tie patys, kurie apie tai šaukia pilnais plaučiais, turėtų save kritiškai ištirti dėl savo indėlio į skirstymą. Šūkis: „Jei nebūsi mano draugas, sudaužysiu tavo kaukolę“, nėra teisingas kelias į susitaikymą ir abipusę pagarbą.

- Ar Austrijoje, Vokietijoje ir vokiškai kalbančioje Šveicarijoje būtų galima įsivaizduoti tokią stiprią reakciją prieš abortus skatinančią politiką?

- Nuo XVIII amžiaus kartu su absoliutizmu net katalikiškoje Prancūzijoje, Austrijoje ir Bavarijoje turime nešventą oficialios valstybinės bažnyčios tradiciją (galikanizmą, febronianizmą, jozefinizmą).

[Dėl to] Bažnyčia nebeapibrėžia savęs pagal savo dievišką misiją išgelbėti visus žmones, bet veikiau pagal tarnystę, kurią ji gali atlikti visuomenės labui pagal bendro gėrio ir priklausomybės nuo valstybės parametrus. Tik vieną kartą per „Kulturkampf“ (vokiečių kultūros karą) prieš Prūsijos valstybinį absoliutizmą ir prieš totalitarinę ideologiją realizuota praktinė opozicija Bažnyčios aukštesnės misijos vardu (Pijus XI, enciklika „Mit brennender Sorge“, 1937).

Nuo to laiko [vokiškai kalbantys] katalikai akivaizdžiai pradėjo tarnauti (subordinated themselves) pasaulietiniams vyriausybės tikslams (vadinamasis „aktualumas sistemoje“) ir kovojo su agresyviu visuomenės nukrikščioninimu tik privačioje sferoje. Vyskupas Vidurio Europoje šiandien susiduria su pasirinkimu, ar išgyventi prisitaikant, ar nemokšiškų žmonių būti vadinamam fundamentalistu.

- Nors Jungtinėse Valstijose daugybės katalikų vyskupų dalyvavimas didžiausiame pasaulyje renginyje prieš abortus „March for Life“ tapo beveik įprastas, Vokietijoje viena ranka galite suskaičiuoti kelis drąsius vyskupus, kurie ateina į kovą už gyvybę.

- Mano darbas nėra vertinti atskirų vyskupų elgesį. Man visada imponavo Klemensas Augustas von Galenas, kuris 1933 m. spalio 18 d. buvo pašventintas Miunsterio vyskupu. Jo vyskupo herbe buvo šūkis: Nec laudibus - nec timore. „Nei žmonių pagyrimas, nei žmonių baimė neturėtų mūsų jaudinti.“

- Priešingai, Lenkijoje vyskupai stulbinamai ryžtingai palaiko kovą už gyvybę. Ar vertinate jų pastangas?

- 200 metų lenkai labiau nei visos kitos Europos tautos kenčia ir kovoja už konstitucinę demokratiją ir katalikų tikėjimą. Nepaisant to, sklando kenksmingi prietarai apie šią šalį. Net ir bažnytiniuose sluoksniuose šie stereotipai perimami nekritiškai. Lenkijos vyskupų, kunigų ir pasauliečių vykdoma agitacija siejama su esminiu tradicionalistiniu tautos nusiteikimu, kuris po nacionalsocialistinės ir komunistinės diktatūros ir okupacijos dar nėra taip subrendęs demokratijai.

Iš Vokietijos ir Austrijos atstovų skamba pasiūlymai rengti mokymus demokratijos ir bendravimo su sekuliaria visuomene klausimais. Viską gerai apgalvojus, turėtume parodyti daugiau solidarumo su savo katalikais broliais ir seserimis. Galėtume vieni iš kitų sužinoti svarbių dalykų ir kartu suteikti daug naudos Katalikų Bažnyčiai šiandieniniame pasaulyje.

iš catholicworldreport.com vertė Karolis Beinoravičius