Algimantas Rusteika. Ar šis pirmininkas būtų objektyvus?

lrs.lt nuotrauka  Atsklinda gandai, kad Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininku kuluaruose aptariama konservatoriaus Emanuelio Zingerio kand...

lrs.lt nuotrauka 
Atsklinda gandai, kad Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininku kuluaruose aptariama konservatoriaus Emanuelio Zingerio kandidatūra. Pagal mūsų įstatymus negalima už tėvus vaikų teisti. Tačiau Tora sako, kad Dievas yra baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34,7).

Kaip ten bebuvę su tikėjimo dogmomis, vieši, žmonių ir valstybės gyvenimą lemiantys asmenys ir jų gyvenimai negali būti ir nėra paslaptimi. Susipažinus su Seimo deputato šeimos istorija kyla pagrįstų abejonių dėl interesų konflikto. Emanuelis Zingeris tikrai negalėtų būti objektyvus sprendžiant laisvės kovų istorijos klausimus, kadangi jo tėvas Mykolas Zingeris asmeniškai dalyvavo naikinant laisvės kovotojus.

Daugiau nekomentuosiu. Tiesiog pridedu skaitytojų dėmesiui paskelbtus dokumentus – ačiū „Lietuvos Aido“ redakcijai. Galiausiai tai ir šiaip įdomus skaitinys apie Lietuvos istoriją.

* * *

Seimo narys Emanuelis Zingeris ir jo brolis rašytojas Markas Zingeris, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rengia spaudai atsiminimų knygą apie savo tėvą žinomą pedagogą, buvusį Kauno m. VIII vidurinės mokyklos direktorių Mykolą Zingerį. „Lietuvos Aidas“ spausdina ištrauką iš knygos.

Archyviniai dokumentai byloja

Kauno m. VIII vidurinės (pamaininės) mokyklos

Direktoriaus Zingerio Mykolo, Jokūbo s.,

Personalinė autobiografija atsiminimai

Aš, Zingeris Mykolas, Jokūbo, gim. 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. Alytaus mieste, vokiečių kalbos mokytojo šeimoje. Ryšium su tuo, kad mano tėvas nuo jaunystės buvo kovingas ateistas, aš augau nuolatiniame konflikte su vietine žydų religine bendruomene. Mano jaunų dienų patirtį aš aprašiau straipsnyje „Kaip aš nustojau tikėjęs“ – „Kauno tiesa“, 23.XI.1958 m.

Vėliau, besimokydamas Kauno gimnazijoje (Šolom Aleichemo v.), aš pažangių moksleivių įtakoje įstojau į Kauno laisvamanių draugiją, kurios būstinė tuomet buvo Žemaičių g-vė 3. Kaip atsimenu, draugijos narių tarpe radau bendraminčius ir draugus, kurie padėjo man apsispręsti, surasti artimą mano jaunatviškai dvasiai ideologiją. Čia susipažinau su Malinausku Povilu, Petru Cvirka, Montvila, Šmuilovu ir kitais draugais, turinčiais tvirtą, gyvenimo buržuazinėje santvarkoje iškaltą pasaulėžiūrą.

Čia, draugijos būstinėje, užvirdavo gyvos diskusijos visokiais aktualiais klausimais. Vulgarus ateizmas pavirsdavo į tvirtą materialistinę pasaulėžiūrą, revoliucinė teorija kvieste kvietė prie veiklos. 1937 metais artimiausias mano draugas tapo Povilas Malinauskas (organizavo vieną iš pirmųjų partizanų būrių Kauno m., žuvo 1942 m. Kaune, prie Kampo gatvės). Jis dažnai rasdavo prieglobstį mano bute, kur slėpdavosi nuo žvalgybos. Jo nurodymais aš dažnai vykdydavau įvairias smulkias revoliucines užduotis. Pavyzdžiui, kai lenkai buvo internuoti Birštone, aš nuvažiavau į Birštoną su tikslu nupirkti nuo lenkų karininkų nuslėptus ginklus ir šaudmenis.

Didelę įtaką man turėjo visapusiškai paruoštas marksistas Jacovskis E. (Dirba Aukščiausioje LTSR taryboje, prezidiume), kurio namuose aš susipažinau su populiariu anais laikais J. Stalino veikalu „Leninizmo pagrindai“. 1935 m. draugas Šmuilovas mane atsivedė pirmą kartą į revoliucinio jaunimo išvykas. (Šmuilovas žuvo IX forte). Niekuomet neišblės mano atmintyje mūsų vadovės drg. Šmerkovičienės (dirba Centr. bibliotekoje) paveikslas. Čia, tose išvykose, mes grūdinomės būsimai žūtbūtinei kovai, skaitydami apie Gavrošą ar Paryžiaus Komuną. Apie Karolį Požėlą ir Mickevičių Kapsuką, čia mes dainavom ugningas revoliucines dainas, čia mes skaitėm J. Paleckio knygą „TSRS mano akimis“.

Kai kada pas mus atsilankydavo prityrę kovotojai už darbo žmonių teises ir atpasakodavo mums apie revoliucinį darbo žmonių judėjimą visame plačiame pasaulyje.

Visi mes, dalyvavę išvykose, aktyviai rinkom lėšas MOPRui ir vykdėme revoliucinę agitaciją jaunimo tarpe.

Kaip atsimenu, vieną iš pirmųjų man pavyko įtraukti į komjaunimą S.Kancediką (pulkininkas, kariniame komisariate Vilniuje).

Man padėdavo platinti atsišaukimus mano pusbroliai Zingeris Mendelis (Vilniuje) ir Zingeris Nojus (Vilniuje).

Tuo tarpu mano tėvas, išnuomavęs mebliuotus kambarius pas namų savininką Rumšiskį, įrengė III kl. viešbutį, kurį pavadino „Komercija“. Tai buvo Laisvės al. 49. Čionai viešbučio palėpėje aš, drg. Bederis (dirba LTSR Centriniam Archyve), Buršteinaitės (nežinau likimo) spausdinome šapirografu atsišaukimus.

Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai pavyko pagaminti Giedrio ir Greifenbergerio nuotraukų fotokopijas. Čia revoliucinių švenčių metu mes leisdavom karvelius su raudonais kaspinais iš viešbučio lango, kuris išeidavo į miesto sodą. Šapirografą mes gavom iš partijos parajonio komiteto nario (kaip paskui sužinojom) drg. Volfsono, vardo nebeatsimenu, žinau tik, kad kovojo 16 Lietuviškosios Divizijos 156 pp. gretose ir žuvo fronte. Kaip teko sužinoti iš vietinės gyventojos (Tamaros Bartusevičiūtės, Laisvės 89), ardant namo Laisvės 49 stogą buvo rastas šapirografas, kur jį dėjo, neatsimenu. Tuo metu viešbučio palėpėje vykdavo ir mūsų kuopelės susirinkimai.

Dažnai kuopelės nariai susirinkdavo dabartinėje Požėlos gat. ar Vilniaus gat., kiemą galėčiau reikalui esant atpažinti. Čia mes mokėmės ir konspiracijos taisyklių, čia numatydavom kovinius uždavinius komjaunuoliams.

Kaip atsimenu, mums, jaunuoliams, paliko neišdildomą įspūdį savo logišku mąstymu ir revoliuciniu nuoseklumu seni kovotojai už darbo žmonių teises: Zimanas G. („Tiesos“ redaktorius), Bordonaitė (teko lankytis namuose, Vilijampolėje). Jie dažnai sulaikydavo mūsų jaunatviško temperamento pasireiškimus ir pamokydavo, „kas galima ir kas dar per anksti daryti“. Jie kritikavo endekiškas ir anarchistines tendencijas, kurios pasireikšdavo dar neprityrusio jaunimo tarpe. Jie rodydavo tikrą revoliucinį kelią. Kaip atsimenu, gavę atsišaukimus, komjaunimo CK, „Tiesą“, „Šluotą“ ir kt. spaudą, mes išnuomodavom valtelę prie perkėlos (Nemuno g-vėje) ir plaukdavom prie Medžio apdirbimo fabriko ir malūnų, Aleksote, kur tamsos prieblandoje išplatindavom atsišaukimus; literatūrą, kiek atsimenu, gaudavom irgi iš drg. Volfsono ar atsinešdavo vyresnioji Buršteinaitė Zelda, kuri ėjo sekretorės pareigas.

Mums dažnai skaitydavo „tarptautinę padėtį“ žmogus, kurį mes vadindavom „studentu“. Jis buvo labai užkonspiruotas, ir man atrodo, kad jis atvyko iš Tarybų Sąjungos. Atsimenu, kad jis turėjo trumpai nukirptus plaukus ir buvo tuomet 26 metų amžiaus (maždaug). Taip iki šiol jo pavardės nesužinojau. Revoliucinis jaunimas dažnai rinkdavosi pas Jacovskius. Ši šeima buvo žinoma savo revoliucinėm tradicijom. Čia susitikdavo tuomet dar jauni drg. drg. Atamukas (dirba Vilniuj), Zelianskis (Vilniuje), Vaserdamas (Vilniuje), Goldas (Vilniuje), Zeisas (Vilniuje). Čia, pas Jacovskius, mes rasdavom reikalingą mums revoliucinę literatūrą, čia rasdavom tą dvasinį peną, kuris taip mums buvo reikalingas anais tamsios buržuazinės reakcijos laikais. Čia aš rasdavau visus atsakymus, kurie kildavo man rišant revoliucinę teoriją su gyvenimo praktika. 1938 metais mus su Povilu Malinausku rišo stipri draugystė; kartą mes surengėme pasikalbėjimą priemiesčio traukinyje, kuris, rodos, vyko į Jonavą. Pasikalbėjimas buvo apie buržuazinį nacionalizmą ir tikrąją tautų draugystę.

Povilui pavyko gyvais pavyzdžiais įrodyti, kaip tautininkai skaldo darbininkų judėjimą, prisidengiant nacionalistinėmis frazeologijomis. Tuo laiku į vagoną prasistūmė du policininkai ir mėgino mus sulaikyti.

Tik dėka Jonavos „stalių“ mums pavyko pabėgti, nušokant nuo pilnam greityje riedančio traukinio, policininkai nepajėgė prasiskverbti pro gyvąją žmonių užtvarą. Dažniausiai Malinauskas P., aš ir jo žmona Emilija dalyvavom darbo žmonių demonstracijose. Atsimenu dvi stambesnes, kurios įvyko susiremiant su policija: tai demonstracija prie Tarybinės ambasados ir darbo žmonių demonstracija prie Profsąjungos Rūmų. Ypatingai liko atmintyje išardytos grindys ir plytų krūva prieš policiją prie Profsąjungos Rūmų, kur ir aš buvau pavaišintas „bananu“.

Lietuvos Komunistų partija per dvidešimt metų sunkiomis pogrindžio sąlygomis vadovavo liaudies išsivaduojamai kovai. Ji stiprino ryšius su liaudimi, stiprino darbininkų ir valstiečių sąjungą ir ruošė darbo žmonių mases sprendžiamiems mūšiams. Darbo žmonių padėtis Lietuvoje, ypač ekonominės krizės metais, 1930–1933, buvo sunki. 1935 m. kilo didelis valstiečių streikas. Dar labiau buržuazinę Smetonos vyriausybę sukrėtė 1936 m. visuotinis politinis streikas. Gyventojų nepasitenkinimą didino antinacionalinė vyriausybės politika, ypač po 1938 m. Lenkijos imperialistų ultimatumo.

Tas nepasitenkinimas pasiekė kritišką ribą, kai, metams praėjus, fašistai atidavė Hitleriui Klaipėdą. Liaudis suprato, kad Smetonos valdžia išdavė nacionalinius Lietuvos interesus.

1939 m. kovo mėnesį, netekus Klaipėdos krašto ir prasidėjus karui Europoje, Lietuvoje atsirado nauji ekonominiai sunkumai. Nepasitenkinimas apėmė plačias liaudies mases. Išaugo komunistų vadovaujamo Liaudies fronto revoliucinė agitacija.

Vasario mėnesį 2000 Kauno bedarbių surengė protesto demonstraciją prieš darbo užmokesčio viešuosiuose darbuose sumažinimą. Padėtį sunkino labai netikra Lietuvos tarptautinė padėtis. Vokietija okupavo Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą. Jos divizijos įsiveržė į Prancūziją, sumušė anglų kariuomenę Europos žemyne ir jos likučius per Diunkerką išvijo iš Kontinento į Angliją. Lietuvai grėsė hitlerinė okupacija.

Tokiu lemtingu momentu tarybinė liaudis ištiesė Lietuvos darbo žmonėms pagalbos ranką. Tarybų Sąjunga, kurios karinės bazės jau buvo Lietuvoje (pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį), užtikrindama su Lietuva pasirašytąją savitarpio pagalbos sutartį, davė savo ginkluotosioms pajėgoms nurodymą ir Tarybinė armija įžengė į Lietuvą anksčiau negu Smetonos kviečiami hitlerininkai spėjo įsiveržti (Smetona per savo žvalgybos viršininką Povilaitį, nuvykusį į Berlyną 1940 m. vasario mėnesį, prašė Hitlerį paimti Lietuvą į savo protektoratą).

Kaip tik atsakingą Lietuvai laikotarpį, kai mūsų mažos Tėvynės likimas buvo, kaip sakoma, pastatytas ant kortos, aš kartu su kitais kauniškiais gavau iš komendantūros mobilizacinius šaukimus; kokios nuotaikos vyravo mobilizuotų tarpe, kai liaudies gelmėse kilo pasipriešinimo judėjimas prieš fašizmą, apie revoliucinį pakilimą Kauno aviacijos mobilizuotų kareivių tarpe aš noriu papasakoti, remiantis mano paties atsiminimais.

1939 metais Lietuvos darbo žmonės buvo sukrėsti sandėrio su fašistine Vokietija, kuriuo Smetona atidavė Klaipėdos kraštą Hitleriui. Smetoninės politikos „populiarumas“ aiškiai pasireiškė tuomet, kai vietinė buržuazija, pabūgusi Tarybinės Armijos priartėjimo prie taip vadinamos „nepriklausomos“ Lietuvos sienų, maldaute maldavo Smetoną paskelbti mobilizaciją. Tais laikais Tarybinė Armija prijungė prie gimtinės teisėtai Rusijos federacijai priklausančias Vakarų Baltarusijos žemes.

Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija.

Aš ir tūkstančiai kitų Kauno piliečių buvom apvilkti žaliomis uniformomis, tačiau nors mes ir buvom apvilkti žaliai – mūsų širdys degė neapykanta fašizmui, tiems, kurių darbeliai Lietuvoje ir Reiche mums buvo gerai žinomi iš komunistinės literatūros, kuri tuo laiku buvo plačiai skleidžiama gyventojų tarpe.

Kaune, Fredoje, II aerodromo kuopoje, į kurią patekau po mobilizacijos, susitikau su savo draugu Povilu Malinausku, spaustuvės darbininku, kurį pažinojau kaipo aršų kovotoją prieš fašizmą. Tais laikais Malinauskas dar nebuvo Komunistų Partijos narys – jis priklausė socialistams revoliucionieriams, bet, kaip aš paskui sužinojau, jis palaikė glaudžius ryšius su komunistais ir platindavo komunistinę literatūrą. Malinauską gerai pažinojau, nes jis, besislapstydamas nuo fašistinės žvalgybos, rasdavo prieglobstį mano bute. Revoliucinių švenčių metu mes leisdavome iš mano buto lango karvelius su raudonais kaspinais.

Toje pačioje aerodromo kuopoje mes sutikome kitus kauniškius pažįstamus: Dobrovolskį P., Prošinską M., Banką A., Apolianskį J. ir kt., su kuriais, apsvarstę padėtį, nutarėme susiorganizuoti į kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. P. Malinauskas, gavęs leidimą išeiti į miestą, atsinešė proklamacijų. Kaip šiandien atsimenu šiuos žodžius, kurie amžiams įstrigo į mūsų atmintį:

„Draugai kareiviai,

Neleiskit suvedžiojami savo fašistinių karininkų! Jūs mobilizuoti prieš Tarybų Sąjungą! Smetona nori Jus panaudoti kaipo patrankų mėsą prieš pirmąją pasaulyje socializmo šalį – Tarybų Sąjungą.

Visas jėgas kovai prieš Lietuvos fašistinę valdžią ir pakilusį virš Lietuvos pavojų – hitlerinės okupacijos pavojų.”

Taip Komunistų partija, CK perspėjo mus apie gresiantį pavojų.

Mes pradėjome veikti: organizuoti kareivių kuopeles kovai prieš fašizmą. Prie mūsų prisidėjo drg. drg. Kosiakas P., Vetlovas S., Smirnovas D., Cijūnėlis P. (visi jie gyvi ir gyvena Tarybų Lietuvoje, ir daug kitų draugų). Kauno Fredos aviacijos padalinyje buvo sudarytos kareivių kuopelės. Tarp mobilizuotų kareivių buvo daug ir prijaučiančių, kurie žinojo apie mūsų veiklą ir padėdavo reikalui esant. Man įstrigo atmintin mobilizuotas studentas varpininkas–liaudininkas Vaitkevičius L. /dirba Kauno radijo gamykloje/ ir kt.

Mes pajutome, kad plačiųjų kareivių masių tarpe mūsų veikla turi pritarimą. Malinauskas mus perspėdavo, kad veikti reikia atsargiai. Mums prijaučiantieji draugai, kurie dirbo štabe, mus perspėjo, kad kuopelių kovai prieš fašizmą veikla pastebėta ir kad karinės žvalgybos (aviacijos pad.) kapitonas Drunga J. seka visus įtariamuosius.

Nors Lietuvos Komunistų Partija buvo pogrindyje, bet jos įtaka ir veikla buvo tiesioginė kareivių pasipriešinimo judėjimo įkvėpėja ir vadovas. Kaip aš paskui sužinojau, Malinauskas P. visus nurodymus ir pogrindinę literatūrą gaudavo per partijos parajonės komiteto atstovą drg. Volfsoną J. (žuvo fronte, kovojo 16-tos Lietuviškosios Divizijos 156 p.p. eilėse). Jį mes, kareiviai, dažnai matydavome su dviračiu prie kareivinių, kur jis ilgai kalbėdavosi su Povilu ir kitais mums nepažįstamais draugais.

Nors kuopos vadas kapitonas Naujokas J. aviacijos generolo Gustaičio nurodymu pats, kai mūsų nebūdavo kareivinėse, kratė mūsų čiužinius ir asmeninius daiktus, bet „aukų“ tuo tarpu dėl mūsų neatsargumo nepasitaikė. Susirinkimai vykdavo apleistame forte už Botanikos sodo, griovyje, anapus kareivinių arba restorane, esančiame kryžkelėje į Maistą, Fredą, Garliavą.

Restorano II aukšto šeimininkas mums išskirdavo kambarį. Pastatę kelias bonkas ant stalo, paruošę užkandį ir kortas, mes, pavojui esant, nekaltai „puotavome“. Nuo kareivinių iki kryžkelės buvo netoli, ir budintieji draugai, reikalui esant, mus perspėdavo, jeigu kuopoje būdavo naujienų… Čia, šiame restorane, ir buvo paruoštas veikimo planas.

Mes nutarėme apsiginkluoti ir pasipriešinti ginklu fašistams. Hitlerio kariaunos pirmasis žingsnis per Lietuvos sieną būtų ir pirmasis žingsnis prie ginklų užgrobimo ir ginkluoto mūsų aviacijos padalinio išstojimo. Taip pačios liaudies gelmėse gimė pirmieji pasipriešinimo planai.

Valdžia, patyrusi apie mobilizuotų karių nuotaikas, nepatikėdavo mums kovinių šovinių. Mes žinojome, kad sandėliuose buvo gauta nauja karinė technika, kaip tais laikais moderniškas čekoslovakų kulkosvaidis „Brno“ ir kt. Tuos ginklus mums leisdavo tik valyti. Vienam iš mūsų draugų buvo pavesta nuodugniai susipažinti su tais ginklais, kad reikalui esant galima būtų pamokyti kitus.

Mes taip pat numatėme areštuoti sekančius karininkus: kapitoną Drungą J., kapitoną Naujokaitį St., bataliono vadą kapitoną Puodžiūną K., leitenantą Matulį P., seržantą Jankauską J. ir kt. reakcionierius.

Sekmadieniais, gavę leidimus išeiti į miestą, mes rinkdavomės pas Malinauską bute, esančiame Siūlų gatvėje, Šančiuose. Malinausko žmona stovėjo sargyboje, o mes skaitydavome nelegalią spaudą ir kalbėdavomės politiniais klausimais. Tarp mūsų būdavo įvairių kairių krypčių atstovai – nuo socialistų revoliucionierių iki komunistų. Komunistai nuosekliai aiškino savo pozicijas, įtikindami mus, kad Smetona su Lietuvos buržuazija kiekvienu momentu gali leisti Hitleriui okupuoti Lietuvą, kitaip sakant, pulti kruvinajam Hitleriui į glėbį.

Mes nutarėme, kad tokiu atveju mums lieka tik vienas kelias – ginklu priešintis fašistams ir susijungti su Raudonąja Armija. Kaip prisimenu, Malinauskas P. mums aiškino, kas yra teisingas karas ir imperialistinis grobuoniškasis, kalbėjo apie karų esmę. Daug diskutavome apie anšliusą ir bendrai apie tarptautinę padėtį. Paskui, atėję į kareivius, mes skleisdavome politines žinias kareivių tarpe.

Tais laikais kareivių masė karštai diskutavo ir mes jautėme, kad reikalui esant dauguma eis su mumis. Vieną kartą mums posėdžiaujant griovyje už kareivinių, atbėgo Smirnovas, kuris tuo laiku buvo tarnyboje, ir pranešė, kad gautas įsakymas rinktis Aviacijos kino salėje.

Vadovybė, pajutusi kareivių nuotaikas, nutarė su mumis geruoju pasikalbėti. Mes su drg. Malinausku P. nutarėme, kad pribrendo laikas iškelti viešai klausimą, kuris domino visus ir lietė, ir nutarėme tuo susirinkimu pasinaudoti.

Susirinkime išstojo bataliono vadas kapitonas Puodžiūnas K. Šis garsiai rėkė apie tėvynės meilę, apie pareigą, apie kareivio garbę, apie bolševikus ir žydus, kurie drumsčia nuotaiką ir ardo drausmę. Paminėjo apie atsišaukimus ir pagrasino „kirviu“ – tai buvo liūdnai pagarsėjęs kareivių tarpe VI forto pabaisa, viršila…

Po tos kalbos pasikėlė Povilas Malinauskas. Ramiu balsu jis garsiai klausia:

– Gal pasakysite, Tamsta vade, kodėl tada, kai lenkai skelbė ultimatumą, nebuvo mobilizacijos, kodėl ir prieš ką mus dabar mobilizavo? Ar ne prieš Tarybų Sąjungą?

Koks buvo mūsų nustebimas, kai kapitonas nutilo ir pagalvojęs staiga iššovė:

– Paklausk barzdilos (Smetonos) – geriau žino!

Kareiviai pradėjo šaukti, pasigirdo balsai – „Šalin fašizmą!“ Mes supratome, kad ir ne visi karininkai žino tos mobilizacijos prasmę.

Greitai po to susirinkimo mane ir Smirnovą pasodino į VI-tą fortą pas „Kirvį“. Maitino kas antra diena. Taip, atsimenu, ištisomis dienomis tekdavo sukti didelį ratą, kuris buvo vienoje iš forto kamerų. Rato girgždėjimas ištisomis dienomis nepaprastai veikė nervų sistemą, o naktimis kankino nemiga, nes ausyse skambėjo gaudesys.

Tai buvo viena iš „švelnių“ priemonių, išgalvotų „išradingo Kirvio“, dvasiniam kalinimui „nuraminti“. Po kiek laiko mus sugrąžino į kuopą.

Rimto apkaltinimo prieš mus sufabrikuoti dėl kaltinimo medžiagos stokos taip ir nepavyko.

Kai atvykome į kuopą, sužinojome, kad eilė draugų buvo demobilizuota. Tarp jų ir Povilas Malinauskas. Mane, Cijūnėlį P., Apolianskį J., Banką A. ir kitus išsiuntė prie Ariogalos miestelio, kur užmezgėme ryšius su komunistais. Gavome atsišaukimus.

Taip prabėgo kelios savaitės. Mes laukėme naujienų iš Kauno. Tuo tarpu čionai mes sudarėme tikslų pasipriešinimo planą: numatėme, vokiečiams peržengus sieną, užgrobti ginklus, suimti karininkus.

Už tikslų plano įvykdymą buvo atsakingi aš ir Cijūnėlis P. Atsirado nauji draugai prijaučiantieji. Ypatingai man įstrigo į atmintį drg. Regelis, kuris aktyviai žodžiu ir veiksmu pasireiškė.

Vieną dieną staiga visus mus išrikiavo, pasodino į mašinas ir be šautuvų išvežė Kauno link. Prie 9-to forto Apolianskis J. pasiūlė užtraukti revoliucinę dainą, ir kiek mus puskarininkis besistengė nuraminti, mes per Vilijampolę traukėme su daina lūpose.

Mes buvome nuginkluoti, demobilizuoti ir paleisti į namus. Išsiskirstydami mes tarėmės palaikyti ir toliau ryšius.

Tikrai daugelį iš mūsų tolimesnė įvykių eiga suvedė.

16 Lietuvos Divizijos eilėse susitiko Dobrovolskis, Zingeris, Kosiamas ir kt. Smirnovas pateko į kitą dalinį ir kovojo su ginklu prieš fašistus. Bankas A. pabėgo iš Geto ir Tarybinės Armijos eilėse žygiavo iki Kaliningrado.

Vetlovas V. irgi nuo pirmos iki paskutinės karo dienos Tarybinės Armijos eilėse mušė hitlerininkus.

Minint Tarybų Sąjungos 50-metį, likę gyvi draugai susitikę prisimena praeities įvykius. Minimi garbingi žuvusių draugų Povilo Malinausko ir Volfsono J., ir kt. vardai.

ZINGERIS MYKOLAS

Kaunas,

1967 m. kovo 7 d.

Atsiliepimas

Aš, Libermanas Borisas, TSKP narys nuo 1951 metų gruodžio mėn., part. bil. Nr. 10311689, pažįstu Michailą Zingerį, s. Jokūbo, nuo 1933 metų. Būdamas kairių pažiūrų, dažnai užeidavau pas Zingerį į namus (Laisvės al. 49), kur jo pastangų dėka praėjau revoliucinę mokyklą; jis man aiškino marksizmo-leninizmo teoriją ir kaip ją panaudoti praktinei veiklai, kovoje už darbo žmonių reikalą.

Drg. M.Zingeris pirma man duodavo mažus revoliucinius įpareigojimus, o paskui imdavo su savimi platinti komunistinę literatūrą. 1936 m., prieš Kaniausko laidotuves, drg. Zingeris paėmė mane su savimi rotušės aikštėj iškabinti raudonąją vėliavą. Vėliau kabinom kartu vėliavėles su specialiu įtaisu, kad įsikabintų ir kabėtų ant elektros vėlų. Kartu su Michailu, kurio slapyvardis buvo „Zinkus“, man teko dalyvauti Kaniausko laidotuvėse -demonstracijoje, kur aš buvau smarkiai policijos sumuštas ir tik dėka drg. Zingerio buvau išgelbėtas nuo kalėjimo. Nors ir pats sumuštas, jis ištempė mane iš „mūšio lauko“ ir nugabeno pas save į butą, kuris buvo netoliese. Čia jisai mane slaugė dvi savaites, kol išgijau.

Atsimenu, kino teatre „Glorija“ buvo rodomas provokacinis, prieš Tarybų valdžią nukreiptas filmas „Svetimoje teritorijoje“. Drg. Zingeris ir Ch. Kacas ryžosi įrodyti, kad Kauno darbo žmonės protestuoja prieš buržuazinės propagandos išpuolius. Patys pasigaminę užtaisus su ašarinėm dujom, jie nuėjo į kiną seanso metu, aštrus kvapas pradėjo erzinti žmonių nosis ir akis, toliau iškęsti buvo neįmanoma. Pasigirdo žmonių riksmas ir seansas turėjo būti nutrauktas. Aš tuo metu sėdėjau prie durų ir besiveržiančių žmonių srovė kaip kamštį išmetė mane lauk. Greitai atvyko policija, bet M. Zingeris ir Ch. Kacas spėjo pabėgti per tvorą į miesto sodą.

Prieš pat karą drg. Zingeris aktyviai organizavo karo aviacijos kareivių kuopeles kovai prieš vokiškąjį fašizmą. Kartu su P. Malinausku, P. Dobrovolskiu, M. Pašinskiu, A. Banku, S. Smirnovu, rajoninio partijos komiteto nariu J. Volfsonu išvystė plačią revoliucinę veiklą Kauno aviacijos karių tarpe, Aukštoje Fredoje. Už revoliucines dainas sėdėjo VI-me forte. Karo metu aš drg. Zingerį sutikau jau karininko uniforma Tarybinės Armijos eilėse. Jis paliko gimtinę su ginklu rankose ir grįžo su ginklu rankose į gimtąją Lietuvą. Ir čia jam teko dalyvauti įvairiuose operacijose prieš buržuazinius nacionalistus Marijampolės (Kapsuko) apskrityje. Kai buržuaziniai nacionalistai buvo sutriuškinti, drg. M. Zingeris grįžo prie taikaus darbo ir jau daugiau kaip 17-ka metų dirba švietimo sistemoje.

Taip lakoniškai, keliais žodžiais aš apžvelgiau žmogaus gyvenimą, tuo tarpu jis praėjo neramiai…

Pilnas, gražus ir prasmingas buvo tas gyvenimas – gyvenimas, kurio tikslas – matyti savo šalyje komunizmo idėjų įsikūnijimą.

Borisas Libermanas



Susiję

Įžvalgos 5146555366538332739
item