Vytautas Sinica. Kaip Gražulis stabdo kultūros raidą Lietuvoje

Prenumeruokite Pro Patria laidų kanalą Praėjusią savaitę žiniasklaidoje nuskambėjo pranešimas, jog net 700 kultūros sektoriaus atstovų kreip...

Prenumeruokite Pro Patria laidų kanalą

Praėjusią savaitę žiniasklaidoje nuskambėjo pranešimas, jog net 700 kultūros sektoriaus atstovų kreipėsi į Seimą reikalaudami, kad Petrui Gražuliui nebūtų leista dirbti Seimo Kultūros komitete. Pats savaime tai lyg ir nelabai svarbus ir daugiau komiškas įvykis. Tačiau kaip platesnių tendencijų visuomenėje simptomas jis yra labai įdomus ir vertas bent trumpo mūsų dėmesio. 

Kultūros atstovai į Seimą kreipėsi dar lapkričio pabaigoje, kai buvo formuojamos komitetų sudėtys, tačiau negavo atsakymo ir žiniasklaidai apie tai pranešė ir atgarsiai pasigirdo tik dabar. Patys kultūrininkai tą akcentuoja, lyg tai keistų jų kreipimosi vertinimą, tačiau nieko esmingo tai nekeičia. 

Kreipimusi prieštaraujama Gražulio įtraukimui į Seimo Kultūros komiteto narių gretas. Tai visiškas nesusipratimas tiek lapkritį, tiek ir sausį. Visuomenė sprendžia, kas bus Seime, tačiau visiškai nesprendžia, kaip Seimo nariai dalinsis pareigas ir darbus tarpusavyje. Narystės komitetuose priklauso tik nuo frakcijų turimų kvotų ir vidinių jų narių susitarimų, kur kurį Seimo narį tą frakcija deleguos. Petras Gražulis priklauso „mišriai grupei“, kuri šiuo atveju veikia kaip frakcija, turėjo kvotą Kultūros komitete ir delegavo ten Petrą Gražulį. Niekas – nei Seimo vadovybė, nei visuomenė, nei Konstitucinis Teismas – neturi jokios teisės vetuoti šio sprendimo. Kultūros atstovų prašymas panašus į kaimynų raštą, kuriame kambaryje savo bute laikyti katino dėžutę. Jie to tiesiog nesprendžia. 

Kiekvienoje Seimo kadencijoje būna daugybė nekompetentingų kuruojamose srityse dirbti žmonių. Tačiau kultūros atstovams anksčiau neužkliuvo joks kitas Seimo narys tiek Kultūros, tiek anksčiau Švietimo ir kultūros komitete. Užkliuvo būtent Petras Gražulis. Kreipimesi akcentuojama tiek jo nekompetencija, tiek skandalai. Nekompetencija tikra, bet niekuo ne išskirtinė. Bet tai neturi nieko bendra su darbu vienoje ar kitoje srityje. Priešingai, tarp kultūros kūrėjų vien dėl jų gyvenimo viešumo yra daug daugiau skandalingų biografijų nei kitose srityse. Pasirašiusieji nėra už tai atsakingi, bet negali to nematyti. Kreipimesi didžiuojamasi, kad kultūros kūrėjai sugeba susivienyti esant reikalui bendro tikslo labui. Regis, niekada nėra buvę tiek kultūros atstovų parašų jokiu klausimu. Ar Gražulio pašalinimas yra svarbiausias tikslas Lietuvos kultūros labui per nepriklausomos Lietuvos istoriją? Susivienijimas būtent šiuo klausimu, ignoruojant visus kitus, kalba apie pačius pasirašiusius. 

Kreipimesi rašoma, kad „Gražulio veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareiģūnais, nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei.“ Viskas kaip iš kovotojų už žmogaus teises organizacijos trafareto, tačiau dėmesio verta pabaiga. „Gražulis užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“. Koks protingas žmogus galėjo parašyti šį teiginį? Kas galėjo po juo pasirašyti? Juk absurdiškumas akivaizdus. 

Normalu, kad kultūros atstovai neišmano politinių procesų, procedūrų ir žaidimo taisyklių. Normalu, kad jiems nepatinka Gražulio veikla ir įvaizdis. Tai iš tiesų daugiau skandalais negu konstruktyviu darbu garsėjantis politikas, jo parodomoji kova rėkiant apie tradicines vertybes ir po to praleidžiant svarbiausius balsavimus daugiau diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą nei jai padeda. Pagaliau normalu, kad žmonės nenorėtų būti Gražulio kuruojami. 

Tačiau visiškai nenormalu, kad kultūros darbuotojai jaučiasi galintys spręsti, kokie politikai ką spręs valstybės valdyme, kad galima pareikalauti vieno ar atsisakyti kito. Vertinant šią situaciją reikia visiškai atsiriboti nuo Petro Gražulio asmens ir pažiūrėti į ją iš principo. Ar gali suinteresuoti laiškai atšaukti ministrus, direktorius, patarėjus? O jeigu taip, ar gali jei atšaukti ir ne vadovaujančius asmenis, o kitus sprendimus – kokias knygas ar filmus leisti, kokius projektus finansuoti, kam suteikti apdovanojimus? 

Tokie pareiškimai dėl apdovanojimų, leidinių, finansavimo, pareigų užėmimo ir visokiais kitais klausimais jau tapo kasdienybe nugalėjusio neokomunizmo šalyse. Tai tapo reiškiniu – cancel culture, verčiant pagal prasmę, uždraudimo kultūra. Tai tendencija, kai naujosios vienos tiesos – įvairovės ideologijos – neatitinkančius asmenis pasipiktinusiais parašais siekiama pašalinti iš viešumos ir iš darbo vietos. Dalis Vakarų pasaulio jau baisisi šia problema, tačiau ji tik auga kartu su bendra neokomunizmo banga. Rašomos peticijos nespausdinti Hario Poterio autorės, nes ji pasisako prieš idėją, kad lytis gali būti kintanti, leidybos sektoriaus darbuotojai ragina nepublikuoti Trumpo memuarų ar Jordano Petersono naujausios knygos. Mažiau garsių žmonių knygos realiai atšaukiamos. Šiemet mokslininkei paskyrus apdovanojimą už atradimus, šimtais parašų reikalauta apdovanojimo neskirti dėl jos pasisakymų prieš translytiškumą.

Mažumų teisių klausimas šiame pareiškime atrodo vienas svarbesnių motyvų. Pačiame tekste nei homofobija, nei neapykanta, nei mažumų teisės tiesioginiai neminimos, abstrakčiai kalbama apie „žmogaus orumą“. Tačiau ryškiausi kreipimosi autoriai, komentuodami savo motyvus socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje nuolat neapsiėjo be „homofobijos“ argumento. Pavyzdžiui, Dalios Ibelhauptaitės komentaras LRT: „Kultūra yra žymiai daugiau, negu tiesiog spektakliai, meno kūriniai ar kinas, kultūra yra žmogaus vidinė kultūra. Ir man asmeniškai yra nepaprastai gėda, kai Lietuvos politikai pasirodo europinėje, pasaulinėje plotmėje, kai yra nepaprastai netolerantiški, labai rasistiniai, labai negerbiantys ir netoleruojantys seksualinių, tautinių mažumų ar kitų mažumų žmonių“. Socialiniuose tinkluose kartojosi tas pats kultūros atstovų motyvas. 

Kalbant iš esmės, modernias visuomenes galima valdyti demokratiškai, atvira prievarta arba sukuriant sistemą, kurioje piliečiai persekioja vieni kitus. XX amžiuje totalitariniai režimai rinkosi atvirą prievartą, XXI amžiuje ideologinė kontrolė įvedama kurstant vienus piliečius persekioti kitus. Susidorojimai dėl pažiūrų su viešais ir net ne viešais asmeninis atrodo daug demokratiškiau, kai juos įvykdo atskirų pasipiktinusių visuomenės grupių reikalavimu. Daugelis nebeatsimename, bet ir Sovietų Sąjungoje buvo taikomas šis metodas represijų vaizdui sušvelninti – kolektyvai rašė pasipiktinimo laiškus dėl žmonių, kurie tada „liaudies valia“ buvo represuojami. Šiomis dienomis visą šį kontekstą ir susidorojimų logiką aprašė Vytautas Radžvilas, kurio tekstą visiems rekomenduoju. Būtina suvokti šį kontekstą, kad net kai konkretus laiškas atrodo pagrįstas, o konkretus politikas – nevertas ginti, suprastume, jog pats principas, kad kai įvairūs kolektyvai reikalauja kažką šalinti, blokuoti, neleisti, neapdovanoti ir panašiai, yra visiškai nedemokratinis ir skirtas suteikti žmogišką veidą susidorojimams. 

Jokiu būdu nemanau, kad tie 700 pasirašiusiųjų yra sąmoningi uždraudimo kultūros ir susidorojimo su kitaminčiais šalininkai. Priešingai, ne vieną jų pažįstu kaip sąžiningą, aukštos kultūros ir gerbiantį kitaminčius žmogų. Nieko keista, kad pagrįstai smerkdami Gražulį, daugelis jų lengva ranka pasirašė ant tokio grubaus teksto. Jų atsakomybė ir vaidmuo šioje situacijoje labai skiriasi nuo tikrųjų akcijos iniciatorių. Iniciatoriai, ypač surašę tokį pasmerkimo tekstą, neša visą atsakomybę ne tik už savo, bet ir visų pasirašiusiųjų įvaizdį šioje situacijoje. Galbūt nekeista, kad akcijos autorystės kol kas niekas neprisiima. 

Kultūrininkų laiškas prieš Gražulį pats savaime nėra reikšmingas, bet yra geras pavyzdys, kaip nekaltai gali atrodyti iš esmės susidorojimui su žmonėmis skirti kolektyviniai pasipiktinimai. Pasirašę kultūrininkai nesusimąstė, kodėl Gražulis tapo svarbiausia kultūros problema ir kokių pasekmių tokie raštai galėtų įgauti kitose situacijose. Nėra jokio reikalo ginti Gražulį, tačiau būtina atsietai nuo asmens matyti principinę schemą, kai kolektyvinio pasmerkimo raštais bandoma užčiaupti įvairius žmones. Tai greičiausiai plintantis ideologinės diktatūros metodas. 



Susiję

Vytautas Sinica 6362985041888093336
item