Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

JAV senatorių  rinkimus Džordžijoje laimėjo kairieji demokratai, o Prezidento rinkimų rezultatų tvirtinimas baigėsi vandališku ir smerktinu Kapitolijaus pastato užėmimu, kas politiškai buvo naudinga tik demokratams ir visiškai palaidojo bet kokias diskusijas dėl jų valdžios įtvirtinimo. Taigi JAV laukia kadencija visiško leftizmo siautėjimo, o galimai ir valstybingumo pamatų griovimo, jeigu bus įgyvendinama tokių radikalų kaip Alexandra Ocasio-Cortes programa. Iš visų gausių laukiančių netikėtai pirmasis išsiskyrė naujasis interneto cenzūros režimas.

Po protestuotojų įsiveržimo į Kapitolijų sėkmingai ir greitai įtvirtintas pasakojimas, kad už skandalingus įvykius atsakingas Trumpas. Kol Atstovų Rūmai planuoja dar vieną paskutinę apkaltą, socialiniai tinklai ėmėsi jį bausti XXI amžiaus būdu. Iš pradžių jie ištrynė Trumpo įrašus, o vėliau ir užblokavo jo paskyras, ką bent Twitter seniai grasino padaryti, jeigu „ir toliau nesilaikys bendruomenės standartų“. 

Oficialiai Trumpo paskyra išjungta „dėl tolesnės smurto kurstymo rizikos“. Sprendimas priimtas po dviejų paskutinių įrašų, kurių viename Trumpas parašė, kad su jo rėmėjais nebus elgiamasi nepagarbiai, kitame – kad nedalyvaus Bideno inauguracijoje. Twitter paaiškino, kad tai pažeidė „smurto šlovinimo“ taisyklę ir kad „šie du įrašai turi būti skaitomi platesniame šalies įvykių kontekste ir atsižvelgiant į būdus, kuriais įvairios auditorijos gali mobilizuoti prezidento pareiškimus, įskaitant smurto kurstymą, taip pat ir šios paskyros pastarųjų savaičių elgesio modelio kontekste“. Koks tas kontekstas, atsisakymą dalyvauti inauguracijoje paverčiantis „smurto šlovinimu“? Jokie įvykiai nepadaro tų įrašų smurto kurstymu. O būtent jie, o ne kas nors paskelbta anksčiau, įvardijami kaip užblokavimo priežastis. Tą suprantant akivaizdu, kad paskyra užblokuota, nes buvo socialinių tinklų savininkų politinis sprendimas tą padaryti ir visiškai nesistengta ieškant tam tvirto preteksto. 

Tiesa, į pretekstą galima pažiūrėti išsamiau. Išvakarėse Trumpas, tiesa pavėluotai, ragino žmones nesiimti smurto, pasišalinti iš Kapitolijaus ir neniokoti pastatų ir paminklų, nes tą darantys bus nubausti pagal jo paties priimtas itin griežtas bausmes. Tiesa, protestų dieną jis kvietė jį palaikančius protestuotojus eiti prie Kapitolijaus, tačiau 1) kvietimas protestuoti prie parlamento nereiškia kvietimo riaušėms ir pastato užėmimui; 2) vengiamoje cituoti jo kalboje buvo aiškus žodis „taikiai“. Proteste buvo susirinkę dešimtys, jei ne per šimtą tūkstančių žmonių, bet į pastatą nusprendė brautis pora šimtų. Mažytė dalis, žinant, kad apsauga faktiškai įleido žmones, ir juo labiau jei tikėtume, kad Trumpas pakvietė juos šiam veiksmui. Dauguma Trumpo rėmėjų – buvusių tos dienos proteste ir nebuvusių – chuliganizmui nepritarė, jame nedalyvavo ir jį smerkia. Psichopatų Qanon šamanų veiksmai Kapitolijuje nėra nei Trumpo, nei jo rėmėjų atsakomybė. 99,9 procentai Trumpo šalininkų jo žinutę suprato teisingai, nesutiko su rinkimų rezultatais ir... taikiai protestavo prie Kapitolijaus. Bet kairiesiems Trumpas yra atsakingas už pusnuogių žmonių su ragais ir kailinėmis kepurėmis veiksmus. 

Kaltas Trumpas ar ne dėl Kapitolijaus įvykių, jo paskyrų blokavimas buvo perteklinis, nepagrįstas ir nedemokratiškas. Ką, beje, aiškiai įvardijo tokie europinio demokratiškumo balsai kaip Angela Merkel ar Aleksandras Navaldas. Merkel Vyriausybės atstovo žodžiais: „Pamatinė saviraiškos teisė gali būti ribojama, bet tik teisės pagrindais ir įstatymų leidėjų nustatytuose rėmuose, o ne socialinių tinklų vadovų sprendimais“.  Nuomonės, kad ribojimų negali priimti privačios kompanijos, laikosi ir prancūzų finansų ministras, ir ES Vidaus reikalų komisaras, ir daug kitų. Bent Europoje bręsta aiški išvada, kad vyriausybės turi reguliuoti socialinius tinklus, o ne leisti jiems pagal savininkų ir vadovų nuotaikas reguliuotis patiems.

Cenzūruos visą „judėjimą“?

Cenzūra neapsiribojo Trumpu. Netrukus po jo užblokuotos ir Trumpą rėmusių teisininkės Sidney Powell ir net generolo Michaelo Flynno paskyros. Nacionalinės žiniasklaidos priemonės kaip ABC naujienų tinklas publikuoja straipsnius, kviečiančius „išnaikinti Trumpo lyderiaujamą judėjimo“. Pagal kontekstą, išnaikinti ne idėjas, bet ir ne fiziškai, o tuo pačiu būdu kaip ir Trumpą – užčiaupiant socialiniuose tinkluose. Galiausiai Twitter užblokavo net 70 000 su Qanon sąmokslo teorija siejamų ir Trumpą remiančių vartotojų. Tai masinis respublikonų, tegu ir ne pačios protingiausios jų rinkėjų bazės dalies, valymas iš šių dienų virtualios viešosios erdvės. 

Kaip sako klasikai, negali lyginti, bet palyginkime. Kas nebuvo blokuojami už smurto kurstymą socialiniuose tinkluose? Nebuvo blokuojami mėnesius trukusių Black Lives Matter riaušių dalyviai ir šalininkai. Nei privatūs asmenys, nei JAV politikai, viešai palaikę turto niokojimą ir smurtą neva kovojant prieš rasizmą. Nebuvo blokuojami ir laikraščių autoriai, rašę patį niokojimą pateisinančius komunistinius tekstus, kuriuose dėstė, kad vargšams, neturintiems ir neturėsiantiems nekilnojamojo turto, yra suprantama ir pateisinama jį naikinti“. Galbūt smagiausia, nebuvo blokuojamos jokių pasaulio diktatorių paskyros. Sėkmingai veikia Irano lyderio Khamenei, Venesualos diktatoriaus Maduro, Šiaurės Korėjos ir Sirijos vadovų Twitter paskyros. 

Socialinio tinklo egzekucija

Trumpas ir jo šalininkai paskelbė pereisiantys į Parler socialinį tinklą, mat šis neužsiima turinio cenzūra. Poros dienų bėgyje Parler programėlė buvo pašalinta iš Google programų parsisiuntimo platformos, o Amazon nutraukė serverių paslaugų tiekimo sutartį. Priežastis? Parler privalėjo pataisyti savo moderavimo taisykles pagal Google reikalavimus. Kitaip tariant, įsivesti tą pačią pažiūrų cenzūrą, kaip ir didieji tinklai. Prieš dvi dienas Parler vadovas sakė, kad pereis į mažesnių tiekėjų serverius. Vakar jis pripažino, kad visi rinkoje bijo dirbti su tais, ką parijais paskelbė Amazon ir Google. Tai unikalus ne atskiro žmogaus, o ištiso socialinio tinklo ir paslaugų sektoriaus užtildymo atvejis. 

Iš visko akivaizdu, kad vyksta ne atsitiktiniai, o koordinuoti ėjimai, skirti užčiaupti konservatyvius politikus ir judėjimus JAV. Trumpas tapo pirmąja auka, nes per socialinius tinklus turėjo didžiausią įtaką (beveik 90 milijonų sekėjų) ir visos aplinkybės leido jam tai padaryti būtent dabar, kai demokratų partijos įsitvirtinimas visose valdžios šakose leidžia kairiesiems pasijusti labai drąsiai ir nevaržomai. Tai galioja ir didžiosioms korporacijoms. Niekas už cenzūrą nebeišsikvies jų į Senatą pasiaiškinti ir nepriims cenzūrą varžančių įstatymų. 

Ar blogas pavyzdys užkrės Lietuvą?

Lietuvos socialiniuose tinkluose pasigirdo influencerių svarstymai, kad Trumpui seniai taip reikėjo, o Lietuvoje taip pat yra ką seniai laikas užčiaupti. Vos per porą dienų nuskambėjo siūlymai „kažką daryti“ su Bačiulio ir Ramanausko laida ir kitais esą „fake news skleidėjais“. Tokius siūlymus godžiai laikino VU Tarptautinių santykių instituto dėstytojai. Tai simptomiška – cenzūros idėjos sulauks vadinamojo elito palaikymo ir ras taurių pasiteisinimų aukštesniais idealais. Tačiau pasiteisinimų jai nėra. Argumentuoti, kodėl kitas neteisus ar net blogas yra sveikintina, bet pridurti, kad dėl to jis turi būti užčiauptas – barbarizmas. Nebūtinai sąmoningai, visi besidžiaugiantys kitų užčiaupimu kartu su Liudviku Andriuliu stoja į šiuolaikinio komjaunimo gretas. 

Beje, nerekėtų stebėtis, kad JAV, Lietuvoje ir visur dabar per kraštus pilasi pavyzdžiai žmonių, kurie absoliučiai neturi nuoseklių įsitikinimų. Tokie žmonės tarsi nematė ir nesipiktino vasaros Black Lives Matter riaušėmis, bet yra baisiausiai pasipiktinę Kapitolijaus įvykiais dabar. Nors tada nukentėjo daug daugiau žmonių, turto, užimta daug daugiau, tiesa, vietos valdžios pastatų, daug grubiau pažeminta teisės viršenybė ir valstybė apskritai. 

Taip pat tokie žmonės nematė ir nesipiktino, kai valstybė vertė įvairius verslus dalyvauti rengiant vienalytes „santuokas“, dažnai prieštaraujančias tų verslų savininkų ir darbuotojų religiniams įsitikinimams. Tačiau jie nemato reikalo valstybei įsikišti, kai stambiausios interneto paslaugų kompanijos selektyviai pasirenka, kam teikti ar neteikti paslaugų pagal vartotojų pažiūras. Šie žmonės neturi principų ar nuoseklumo. Jie vadovaujasi „principu“ patinka-nepatinka. Dabar jiems nepatinka. Nepatinka Kapitolijaus užėmimas (kuris savaime smerktinas, bet BLM riaušės patiko, todėl jų rėmėjų nereikėjo blokuoti), nepatinka Trumpas ir nepatinka visi, kas drįso būti jo šalininkais. 

Populiarus ir naivus aiškinimas, kad kam teikti paslaugas, tėra „verslo reikalas“ ir verslas tą laisvai sprendžia. Taip yra, kol paslauga nėra monopolinė arba neturi esminių pasekmių viešajam gyvenimui. Tačiau bet kokios naujos viešosios erdvės kaip laikraščiai, radijas, televizija turėjo tokių pasekmių ir todėl tokių paslaugų tiekimas buvo reglamentuotas, siekiant, kad visuomenės nariai turėtų vienodą jų prieinamumą pažiūrų ir kitokiu pagrindu. Medijos gali būti brangios ir menkai prieinamos, bet ne šališkai vienai pasaulėžiūrai. Šiandien viešasis gyvenimas vyksta ne miesto aikštėje, bet medijose ir didele dalimi socialiniuose tinkluose. Tas jų vaidmuo akivaizdus. Politikai Facebooke ir Twitteryje skelbia savo sprendimus, argumentus, gauna kritiką ir į ją atsako, o žiniasklaida transliuoja socialinių tinklų pasisakymus kaip pačias tikriausias naujienas, kaip realius mūsų gyvenimo įvykius. Turėdami tokią galią ir įtaką socialiniai tinklai dėl to įgauna ir pareigas, kurios turi būti reglamentuotos, kaip buvo reglamentuotos kitų medijų pareigos. Su galia ateina atsakomybė. 

Išeitis

Jeigu socialinių tinklų cenzūra plėsis į kitas šalis, o taip ir bus, galimos dvi išeitys. Ten, kur politinė valdžia bus bevalė arba palaikys cenzūrą, visuomenei beliks kurti alternatyvias viešąsias erdves. Tai abejotino perspektyvumo kelias. Ten, kur valdžia turės stuburą ginti žodžio laisvę, supratus klausimo svarbą nebus sunku reglamentuoti socialinių tinklų veiklą taip, kad šie negalėtų trinti jokio vartotojų turinio, neprieštaraujančio šalies įstatymams. Tokiu keliu jau sėkmingai eina Lenkija, apie jį kalba ES lyderiai. Ne visur valdžia turi tam supratimo. Piliečių pareiga sužinoti, ką apie tai mano jų valdantieji ir prireikus tokią valdžią išsirinkti.